Fausta Diržytė. P. Židonio nuotr.

Fausta DIRŽYTĖ: ne aš rinkausi kelią, bet kelias atrado mano gyvenimą

Baigusi architektūros studijas kurti į gimtąjį Panevėžį sugrįžusi Fausta Diržytė atsidavė ne projektavimui, o menui.
Pseudonimu Duona pasivadinusi menininkė buvusios „Ekrano“ gamyklos patalpose įsirengė kūrybinę studiją „Druska“ ir ėmėsi tapybos.

„Ne aš rinkausi kelią, bet kelias atrado mano gyvenimą ir labai nuosaikiai juo veda bei duoda atsakymus į mano užduotus klausimus“, – sako menininkė, į tapybos pasaulį vedanti ir savo studijos lankytojus.
O naujausios jos parodos „IŠ-SAU-GOTI“ gimimas, pasak autorės, buvo tarsi terapija, psichologas, perkonstruojantis vidinius demonus.

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje veikia jūsų tapybos darbų paroda „IŠ-SAU-GOTI“. Ką jos paveikslais stengiatės išsaugoti? Ir apskritai, šiame didelio tempo, trumpalaikių daiktų, susipainiojusių vertybių pasaulyje kiek yra svarbu išsaugoti tai, ką turime čia ir dabar?

Kadangi rašiau projektą ir gavau savivaldybės finansavimą, tad parodos pavadinimas jau buvo sugalvotas beveik prieš metus. Bet jo reikšmė man kito. Prieš metus man buvo itin aktuali mano jausena, kuri buvo paveikta visų mums patirtų faktorių – karo, karantino, vienišumo, meilės, laisvės, suvaržymo. Būnant dažniausiai aplinkybių nuo visuomenės atskirtos būsenos, emocijos itin sustiprėjo.
Labai buvo keista stebėti save ir kaip keičiasi emocinis požiūris į esamus ar buvusius, užsitęsusius įvykius. Tas emocijas ir norėjosi užkonservuoti. Tą tyrumą, paveiktą skausmo ar nevilties. Tą viltį. Tą atšalimą įvykiams, o kartais – suaktyvėjimą. Tiesiog jaučiau, kad tai pradėjo tapti tarsi atmintyje užblokuotas etapas, kurį protas norėjo išstumti, o man norėjosi išsaugoti, kol dar prisimenu.
Tik nutapius parodos darbus supratau, kad šis seniai sugalvotas elementarus parodos pavadinimas „IŠ-SAU-GOTI“ yra genialus: toks paprastas, bet unikalus ir su daug užslėptų prasmių.
Visai didžiavausi tą akimirką savimi, kai supratau pavadinimo prasmę. Iš-SAU-goti. Kažką pasilieki SAU, o visa kita bandai išvyti, išguiti kuo toliau, kad neliktų to sunkumo tavyje.

O kuris darbas geriausiai atspindi jūsų nuotaiką?

Galbūt nėra tokio vieno. Visi yra dalelė mano jausenų. Bet pats brangiausias ir nereikalavęs jokių tapybinių įdirbio kančių buvo pagrindinis darbas. Jis yra visur ant viršelio (t. y. „iš-SAU-goti“). Jis toks tyriausias idėja ir išpildymu.
Ties kitais darbais reikėjo itin daug dirbti.
Nors mintyse dar išnyra ir „disco ball‘as“. Toks įdomus išėjo siužetas, jis lyg kažką bando nuslėpti kūnu, bet kartu visiems jo slepiamas objektas aiškus.

Esate baigusi architektūrą, bet mums labiau pažįstama kaip tapytoja. Kaip nutiko, kad pasirinkote studijuoti architektūrą, bet pasukote į meno pasaulį? O gal šios dvi sritys jūsų kūryboje papildo viena kitą?

Tiesiog hobis iškilo labiau nei profesija ar darbas. Užvaldė ir nieko su tuo nebegaliu padaryti.
Man teko daug savanoriauti vaikų stovyklose be atlygio. Tada užaugau, išvažiavau į Vilnių studijuot ir ieškodama papildomo darbo supratau – čia už stovyklas moka! Tai toks nušvitimas buvo, kad už bendravimą su žmonėmis ar mokytojavimą galima užsidirbti pinigų! O kai tai dar susijungia su hobiu – išvis kaifas.
Taip ir architektūrą po truputį pakeitė tapyba. Sakyčiau, ne aš rinkausi kelią, bet kelias atrado mano gyvenimą ir labai nuosaikiai juo veda bei duoda atsakymus į mano užduotus klausimus.
Šiaip šios sritys – architektūra ir tapyba – labai artimos, tik pastarojoje nėra kompiuterio. Nemetusi dar ir architektūros, tik jai duodu gerokai mažesnę erdvę nei tapybai. Architektūros konstruktyvumas labai gelbėja tapant.

Jūsų pseudonimas Duona, o savo tapybos studiją pavadinote Druska. Kodėl tokie vardai?

Nemėgstu šiam klausimui duoti atsakymo, nes ir pati nežinau. Tiesiog mintyse turėjau idėją, kad jei atsiras stiprūs žodžiai pavadinimai, vadinasi, jie duos kažkam pradžią. Vieną dieną ėmė ir atsirado galvoje tie abu žodžiai. Ir supratau, kad tai yra pradžia.
Tie žodžiai, kad ir kaip kvailai skambėtų, stipresni už tai, ką aš darau, dėl to jie visad veda mane į priekį ir neleidžia pasiduoti kelyje.
Duona ir Druska. Kiekvienas gali išsikelti sau apmąstymą tiems žodžiams. Aš tik dabar, keleri metai po jų atėjimo, pradedu suprasti tikrąją prasmę. Labai daug atsakymų išgirstu iš žmonių pamąstymų. Ir šiaip man visi gyvenimo suvokimai ateina gerokai vėliau, nei jie įvyksta. Kažkaip nekeliu tam klausimų, o tiesiog gyvenu ir atsakymai išaiškėja patys su laiku.

Kas jums yra kūryba?

Patylėjimas. Nebylus pokalbis. Diskusija.

Ar kūryba gali būti būdas materialiai išgyventi? Ar menininkas Panevėžyje gali pragyventi vien iš savo kūrybos?

Kūryba niekada neturėtų būti kaip siekiamybė ar būdas išgyventi. Ne ten dedamas klausimo kirtis. Kūryba yra santykis tarp kūrėjo ir jo meno. Jei tikslas tampa ne kūryba, o pinigai, tada tai yra padlaižiavimas. Kartais įmanoma suderinti ir abu šiuos dalykus, bet vis tiek turi būti pirmiau kūryba ir tu nei kiti ir jų pinigai. Geriausiais dalykas yra, kai patinka ir tau, ir kitiems, tuomet jau galima kalbėti ir apie materialumą, nes jei kirtis uždedamas ne ten – kūrybos nebėra.
Meno žmogus gali gyventi kad ir kaime ir išgyventi. Kūrybai nepavaldi vieta. Svarbu, kiek indėlio dedi, kad pasaulis tave pamatytų, ar kaip reikšmingai jam kalbi savo paveikslais/kūryba.
Šiuo metu labai daug dėmesio skiriu Druskai ir jos gimimui, tad pačios kūrybai ir jos sklaidai lieka šiek tiek mažiau laiko, bet ateityje norėčiau daugiau laiko skirti sau.

Koks menininko vaidmuo visuomenėje?

Neįsivaizduoju. Jie tokie pat kaip ir visi, tiesiog jie meną pasirinko kaip saviraišką. Kiti pasirenka karjerą, tikslumą, sportą ir t. t.
Menininkai gal yra tiesiog sunkiai suprantamas darinys, kuris tiesiog priverčia žmones įjungti kritinį mąstymą ar pastabumą detalėms, kelia tam tikrus klausimus, kurie nepatogūs.

Kas formavo jūsų estetinį suvokimą?

Ne tik visa aplinka formavo mane, tačiau ir aš pati save formavau, darydama tam tikrus sprendimus, pasirinkimus, kurie galbūt buvo nepalankūs aplinkiniams.
O estetika yra labai nekonkretus dalykas, jos realiai gali net ir nebūti kaip žodžio ar prasmės. Tai tiesiog kažkas neapčiuopiamo. Aš jos nei ieškau, nei noriu ją pasiekti, gal kai kuriems tai svarbu, o man svarbiau tiesiog potėpis ir jausmas.
Pirmiausia esu aš ir paveikslas, o tik tada rezultate yra kiti, kurie žiūri. Estetika – tik rezultatas, kurį mato kiti ir interpretuoja savaip. Dėl manęs estetikos galėtų ir nebūti, nes ji kaip tik duoda rėmą siekiams. Tikslas tampa neįdomus, kai žinai baigtinį tašką.

Ne kartą esate kalbėjusi apie savo meilę Panevėžiui, parvedusią jus iš sostinės į gimtąjį miestą. Kodėl šis miestas vertas tokios meilės? Kokį pati kuriate santykį su šiuo miestu?

Panevėžys – mano gimtinė. Gyvendama didmiestyje, pasiilgau tų dalykų, kurių neradau ten: ramybės, gamtos, lėtumo, mažumo.
Man gražu, jog mažame mieste gali būti kažkuo, pažinoti kaimyną, o didmiestyje esi tik varžtas visoje greitoje mašinoje.
Labiausiai mėgstu Panevėžio žmonių jautrumą ir tyrumą, kuris dangstomas labai stipriais šarvais. Įdomu tuos šarvus pažinti ir atrakinti per tapybą. Vilniuje šiek tiek atvirkščiai – atvirumas dažnai vaikšto pirmiau nei žmogus.

Kokią matote savo ateitį? Kokią ją projektuojate?

Šiuo metu gyvenu gana ramiai ir mėgaujuosi didelių tikslų nebuvimu. Galbūt vis pasvajoju keltis gyventi kur į kaimą ir ten kurti kažkokią meno bendruomenę ar apie Druskos išplėtojimą į kažką rimčiau.
Aš tik išsikeliu mini tikslus, kurių siekius man parodo gyvenimas.
Šiuo metu bandau kuo mažiau kelti sau streso ir turėti ramybę pasirinkimuose, tad tai gal ir yra mano tikslas.