-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio autobusų parke saugomuose metraščiuose minima, kad 1972 metų pirmąjį ketvirtį miesto autobusuose kasos-pusautomačiai bus pakeisti komposteriais, kuriuose keleiviai turės pažymėti iš anksto prekybos vietose įsigytus bilietėlius.
Tačiau dar iki jų autobusuose bilietus pardavinėjo kartu važinėjusios konduktorės – tiesiog atplėšdavo iš ritinėlio reikiamą skaičių bilietukų.
Buvęs Panevėžio autobusų parko generalinio direktoriaus pavaduotojas Alvydas Dirsė įmonėje pradėjęs dirbti 1972-aisiais, kai autobusuose atsirado naujovių.
Pasak jo, konduktorius autobusuose jau buvo pakeitę metaliniai pusautomačiai: įmetus kapeikas ir patraukus rankenėlę, iškrisdavo bilietas.
„Tokia geležinė konduktorė“, – juokauja A. Dirsė.
A. Dirsė. P. Židonio nuotr.
Tokie pusautomačiai buvo gana primityvūs ir autobusuose gyvavo neilgai.
„Visiems knietėjo, kaip apgauti. Vietoje kapeikų primesdavo visokių geležėlių, žetonėlių ir pan. Nemažai buvo ir vandalizmo atvejų“, – pamena A. Dirsė.
Per dieną tokiuose pusautomačiuose būdavo surenkama nemažai grynųjų, kuriuos reikėdavo inkasuoti.
„Kiekvieną dieną vėlai vakare grįžus iš reiso vairuotojui reikėdavo atsiskaityti. Sumos buvo nemažos, svoriai irgi nemaži“, – pasakoja ilgametis direktoriaus pavaduotojas.
Nebuvo patogu ir patiems keleiviams, mat neretai toks pusautomatis būdavo vienas visame autobuse. Anais laikais, kai niekas nesiskundė dėl vietos automobiliui daugiabučio kieme, miesto autobusai braškėdavo per siūles nuo keleivių grūsties. Kapeikos iki pusautomačio keliaudavo per rankas, o atgal tokiu pačiu keliu sugrįždavo išganingasis bilietėlis.
„Įlipdavo kontrolierius, o žmogus neturi bilieto. Aiškina, kad perdavė pinigus į priekį, o bilietas taip ir nesugrįžo. Buvo labai nepatogu, todėl ši sistema neilgai ir gyvavo“, – teigė A. Dirsė.
Nepatogiuosius pusautomačius pakeitė raudoni kompaktiški mechaniniai komposteriai. Išradingi keleiviai netruko juos praminti krokodilais.
Tokie dantytieji komposteriai miesto autobusuose naudoti ne vieną dešimtmetį – tik šiek tiek keitėsi jų modeliai.
Šie komposteriai adatėlėmis tam tikru raštu biliete išmušdavo skylutes.
Tuomet pakito ir pačių bilietų dizainas – jie tapo didesni nei ankstesnieji, plėšomi. Komposterio skylučių išdėstymą vairuotojai keisdavo tris kartus per dieną. Ryte išvažiavus į reisą būdavo vienoks raštas, per pietus – jau kitoks, vakare – vėl kitoks.
Nenorėdami už bilietą mokėti 4 kapeikų, žmonės prigalvodavo visko.
„Žmonės skylutes išlygindavo, bandydavo dar kartą panaudoti tą patį bilietą. Žinodami, kad skylučių išdėstymas keičiamas tris kartus per dieną, bilietu naudodavosi ilgesnį laiką, vieni kitiems perduodavo“, – pasakoja A. Dirsė.
Visgi toks būdas buvo patogesnis nei ankstesnieji pusautomačiai.
Panevėžio autobusų parke 1972-aisiais pradėjusiam dirbti A. Dirsei teko matyti visą bilietų žymėjimo evoliuciją: nuo koduktorių, pusiau automatinių kasų, „krokodilų“ iki dabartinių komposterių.
Bendrovės saugomuose metraščiuose minima, kad tokia tvarka turėjo nemažai teigiamų dalykų. Tačiau pastebėta, kad dažnas pažeisdavo keleivių vežimo taisykles – laiku nepažymėdavo bilieto.
„Keista, kad dar atsiranda nesugebančių laiku susitvarkyti. Anksčiau autobuse buvo tik dvi kasos ir nebuvo nusiskundimų, kad nespėjama įsigyti bilieto. Dabar yra 4 komposteriai. Tad iš kur čia tos problemos?“ – toks pasvarstymas įrašytas Panevėžio autobusų parko metraštyje.
Baudos už važiavimą be bilieto siekė ir rublį, ir net tris.
Šie „krokodilai“ naudoti labai ilgą laiką – net ir nepriklausomybės laikais.
Nauji pokyčiai keliaujančiųjų miesto autobusais laukė maždaug prieš du dešimtmečius, kai didmiesčiai – Vilnius, Kaunas pradėjo diegti elektroninius bilietus.
Didiesiems miestams atsisakinėjant komposterių, juos įsigijo Panevėžys. Jie ir dabar naudojami Aukštaitijos sostinės autobusuose.
„Pradžioje turėjome naudotus, bet jie gerai pasiteisino, patiko ir vėliau nusipirkome naujų. Juos naudoja ir kitos valstybės“, – pasakoja A. Dirsė.
Šie ne tik pažymi bilietą, bet ir išmuša kelionės datą bei valandą.
O netrukus, jau šį rudenį, ir panevėžiečiai žymės elektroninius bilietus – jų skaitytuvai autobusuose jau sumontuoti.
„Panevėžys tam jau pribrendęs ir abejoti šia pažanga nereikia“, – įsitikinęs A. Dirsė.
Per ilgus dešimtmečius pakito ir patys autobusai.
Panevėžio autobusų parko metraščiuose atsispindi, kad praūžęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė ne tik miestą, bet ir transporto sistemą.
Tad pokariu panevėžiečiai važinėjo arklių traukiamais vežimais. Tik 1948-aisiais miesto gatvėmis vėl pradėjo kursuoti autobusai.
Iki 1949-ųjų maršrutus Stotis–Stetiškių gatvė ir Cukraus fabrikas–Velžio kelias aptarnavo tik vienas GAZ markės autobusas.
Panevėžio autobusų parko oficialia įkūrimo data laikomi 1958-ieji. Tuomet įmonė turėjo 59 Kag-3 ir GAZ markės autobusus. Dalis jų važinėjo ir mieste. Vėliau atsirado LAZ autobusai. Pastaruosiuose, pasak A. Dirsės, oficialiai buvo 65 vietos, įskaitant ir stovimas, bet į juos prisigrūsdavo žymiai daugiau keleivių, ypač, kai miesto gamyklose keisdavosi pamainos.
A. Dirsė pamena, kad skaičiuojant keleivius yra buvę, kad tokiame autobuse susispaudę važiuodavo ir 110 panevėžiečių.
1974-aisiais miestas sulaukė „Ikarus“ autobusų. Jie buvo dvigubai erdvesni, plačiomis durimis, o ir šių daugiau – trejos.
Dar po kelerių metų, 1982-aisiais, gauti pirmieji IK-280 autobusai su priekabomis, tai yra pailginti. Dėl klostyto sujungimo keleiviai juos greitai praminė armonikomis.
A. Dirsė pasakoja, kad pirmiausia tokius autobusus gavo Vilnius, Kaunas. Maždaug po poros metų jie pasirodė ir mažesniuose miestuose, tarp jų ir Panevėžyje.
Tokių autobusų atsiradimas sutapo su vakarinės miesto dalies plėtra. Į ją ir kursavo šie gatvių naujokai.
„Vakarinėje dalyje keleivių koncentracija padidėjo: atidaryti nauji maršrutai, atsirado naujų gatvių. Pagrindinis srautas jau buvo nebe iš Tulpių gatvės“, – pamena A. Dirsė.
