-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasakojama, kad jo pamokslai tarpukariu sutraukdavo tiek žmonių, jog atrodydavo, kad nuo jų gausos suirs bažnyčios sienos.
A. Lipniūnas buvo ir savotiškas bažnyčios reformatorius, per mišias leidęs groti gitaromis.
Tragiškais Antrojo pasaulinio karo metais šis dvasininkas kovojo su okupantais, gelbėjo žmonių gyvybes. Negana to, jis ir savo gyvybę atidavė už kitus.
Visgi šių dienų Lietuvoje apie iškilųjį kunigą visuomenė žino nedaug. Tą pripažįsta ir Panevėžio vyskupijos ganytojas, ir miesto vadovybė.
Todėl ruošiantis po poros metų švęsti Panevėžio vyskupijos 100-metį, planuojama Aukštaitijos sostinėje įkurti kunigo, profesoriaus, kankinio A. Lipniūno atminimą saugantį muziejų arba ekspoziciją.
Šio dvasininko šventumą liudija jo darbai, tą tvirtino ir jo amžininkai, tad neabejojama, kad ateityje speciali Vatikano komisiją šį dvasininką pirmiausia pripažins palaimintuoju, paskui – šventuoju.
Jo beatifikacijos – pripažinimo palaimintuoju – procesas tęsiasi jau ašuoniolika metų.
Panevėžio vicemerės Loretos Masiliūnienės teigimu, įrengti kunigui A. Lipniūnui skirtą ekspoziciją, o gal net muziejų kol kas tik idėja.
Taip, pasak jos, norima pagerbti ir šventumu garsėjusio kunigo asmenybę, ir skleisti žinią apie šio ypatingo žmogaus darbus.
Kunigui A. Lipniūnui skirtą atminimo kambarį-muziejų jau turi jo vardu pavadinta viena miesto progimnazijų.
L. Masiliūnienė svarsto, kad šio žmogaus atminimą sauganti ir visuomenę su jo darbais supažindinanti vieta reikalinga ir miesto centre.
Vicemerės nuomone, garsiam kunigui skirta ekspozicija galbūt galėtų būti pristatoma Panevėžio kraštotyros muziejuje, galbūt – ir kitoje vietoje.
P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžio vyskupijos vyskupo Lino Vodopjanovo manymu, kunigo A. Lipniūno muziejus galėtų būti kuriamas miesto dalyje netoli Kristaus Karaliaus katedros, kurioje šis kunigas tarnavo.
„Turėti šiam kunigui skirtą muziejų – ir mano svajonė“, – prisipažino vyskupas.
Ganytojas atkreipė dėmesį, kad A. Lipniūno gyvenimas tęsėsi vos keturias dešimtis metų. Tad ir šio žmogaus palikimas, kad ir koks jis svarus, nėra gausus.
„Kunigo Alfonso Lipniūno palikimo net nepalyginsi su tuo, ką yra palikę kiti Lietuvos palaimintieji – vyskupai Teofilius Matulionis bei Jurgis Matulaitis. Tačiau parengti ekspoziciją kunigui Alfonsui tikrai būtų iš ko“, – įsitikinęs vyskupas.
Ganytojas apgailestavo, kad šventumu garsėjęs dvasininkas nėra taip gerai žinomas Lietuvoje, kaip turėtų.
Pasak jo, muziejus šią žinių spragą neabejotinai užpildytų.
„Kunigo Alfonso Lipniūno palikimo net nepalyginsi su tuo, ką yra palikę kiti Lietuvos palaimintieji – vyskupai Teofilius Matulionis bei Jurgis Matulaitis. Tačiau parengti ekspoziciją kunigui Alfonsui tikrai būtų iš ko.“
Vysk. L. Vodopjanovas
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas patvirtino, kad šioje kultūros įstaigoje vietos A. Lipniūno ekspozicijai tikrai atsirastų. Muziejus turi su šiuo žmogumi susijusių eksponatų.
„Kai bažnyčia rengė kunigo A. Lipniūno beatifikacijos bylą, dalijomės tuo, ką esame sukaupę. Toji pati medžiaga galėtų būti ir muziejaus ekspozicijoje“, – mano direktorius.
Muziejuje saugomi su šio kunigo gyvenimu susiję dokumentai.
Pasak A. Astramsko, kad Panevėžio kraštotyros muziejuje rastųsi kunigui A. Lipniūnui skirta ekspozicija, reikia tam pritaikytų patalpų. Jis prognozavo, kad remonto darbai galėtų tęstis iki metų, kone tiek pat laiko prireiktų ir naujai ekspozicijai parengti.
Direktorius svarsto, kad tą galima suspėti padaryti iki 2026-ųjų, kai bus minimas Panevėžio vyskupijos įkūrimo šimtmetis.
Kunigui Alfonsui Lipniūnui skirtas kambarys-muziejus veikia jo vardu pavadintoje miesto progimnazijoje. G. KARTANO nuotr.
Prieš aštuoniolika metų kunigo A. Lipniūno kambarys-muziejus įkurtas šio dvasininko vardą turinčioje vienoje iš Panevėžio progimnazijų.
Jos direktorė Vilma Petrulevičienė pasakoja, kad čia pristatomos kunigo giminaičiams rašytų laiškų kopijos, yra ir nuotraukų, dovanotų jo artimųjų.
„Mokyklos muziejus saugo kunigo Alfonso originalų piešinį. Žinoma, kad mokydamasis Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija) būsimasis kunigas lankė piešimo būrelį. Iš tų laikų išlikęs ir jo piešinys“, – sako progimnazijos vadovė.
Šiame muziejuje saugomas ir dvasininko gimtųjų vietų kryžius.
„Mūsų mokykla skleidžia žinią apie A. Lipniūną. Ar sulaukę svečių iš kitur, ar patys kur nuvykę, būtinai paaiškiname, kas buvo šis kunigas, pristatome jo asmenybę, gyvenimą, nuveiktus darbus“, – teigia V. Petrulevičienė.
Vyskupo Lino Vodopjanovo (nuotraukoje – su Lietuvos prezidento kunigui Alfonsui Lipniūnui 2022-aisiais po mirties skirtu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi) svajonė – Panevėžio centre turėti A. Lipniūno muziejų. P. ŽIDONIO nuotr.
Kitąmet, 2025-aisiais, sueis 120 metų nuo kunigo A. Lipniūno (1905–1945) gimimo ir 80 metų nuo jo mirties.
Ir gimė, ir mirė jis kovo mėnesį.
A. Lipniūno gimtinė – Pasvalio rajone, visai netoli nuo Panevėžio rajono esančiuose Talkoniuose.
Vidurinį išsilavinimą jis įgijo Panevėžyje, paskui baigė Kauno kunigų seminariją, Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, studijas tęsė Prancūzijos Lilio ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose.
1930-aisiais įšventintas kunigu, penkerius metus A. Lipniūnas tarnavo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.
Kaip „Sekundei“ yra pasakojęs istorinę medžiagą apie A. Lipniūną rinkęs a. a. šios katedros klebonas Juozapas Antanavičius, šis jaunas kunigėlis tikinčiuosius žavėjęs itin ugningais, prie Dievo traukusiais pamokslais.
Bet, kita vertus, davatkėlės juo gerokai piktindavosi, mat per jaunimui skirtas mišias leisdavęs Dievą šlovinti skambant gitaroms. Gitaros ir bažnyčia tarpukariu kai kam atrodė nesuderinami dalykai.
Vyskupo Kazimiero Paltaroko paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo reikalų direktoriumi, kunigas A. Lipniūnas ėmėsi vadovauti tuomet vyskupijoje veikusioms bažnytinėms ateitininkų, angelaičių, pavasarininkų organizacijoms, į jas pritraukė daug vaikų ir jaunimo.
A. Smetonos valdžiai uždraudus šias organizacijas, kunigas veiklos nenutraukė, o valdžią gerokai kritikavo kaip kliudančią dorai auklėti jaunimą.
Tarnaudamas Panevėžyje, A. Lipniūnas dėstė čia veikusiame Pedagoginiame institute, o šią mokslo įstaigą perkėlus į Vilnių, ir pats išsikėlė į sostinę. Ten jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.
Nuo ankstyvos jaunystės garsėjęs pagarba, dėmesiu žmogui, nuolankumu, derėjusiu su dvasios tvirtumu, gyvendamas Vilniuje kunigas A. Lipniūnas ėmė garsėti šventumu.
Tai panėšėjimas į patį Kristų, ir noras, ir gebėjimas gyventi dėl kito, aukotis už kitą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Lipniūnas tuo, ką turėjo, dalijosi su kitais, šelpė, maitino vargstančiuosius, organizavo labdarą. Per holokaustą jis gelbėjo žydų tautybės žmones, o per pamokslus bažnyčiose ragino Lietuvos jaunuolius nestoti į nacių kariuomenę.
Už tai 1943-iaisiais dvasininkas areštuotas nacių valdžios ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Ir ten skleidėsi kunigo A. Lipniūno šventumas, kėlęs kalinių dvasią, padėjęs jiems išgyventi.
Užsikrėtęs šiltine, šis dėl kitų gyvenęs dvasininkas mirė evakuojant lagerio gyventojus, buvo palaidotas Lenkijos mieste Pucke.
Prieš 35-erius metus jo palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
