-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
A. Patamsis buvo ne tik garsus prieškario Panevėžio fotografas. Šios asmenybės gyvenimas, jo šeimos dramatiška istorija intriguoja ne mažiau nei išlikusios istorinės nuotraukos, dabar saugomos ir valstybiniuose muziejuose, ir privačiose kolekcijose.
Karui einant į pabaigą ir artėjant sovietų armijai, šaulių organizacijai priklausiusiam A. Patamsiui irgi teko pabėgėlio likimas. Vargais negalais suspėjęs į paskutinį išplaukiantį krovininį laivą, pateko į Vokietiją. Gerokai vėliau persikėlė į JAV ne tik ilgėdamasis okupuotos tėvynės, bet ir žinodamas, jog Lietuvoje mirė jo žmona, trys vaikai liko našlaičiais. Su dukra fotografas pasimatė praėjus trisdešimčiai metų.
Laisvos Lietuvos A. Patamsis nebeišvydo. Į tėvynę grįžo tik urna su jo pelenais.
Šio fotografo, šviesuomenės elito atstovo gyvenimo vingiais sekusi dr. Z. Pikelytė jo istoriją dėliojo ne tik po kruopelę rinkdama medžiagą archyvuose, iš artimųjų prisiminimų, bet ir įsiklausydama į paties A. Patamsio paliktus pasakojimus garso juostose.
G. KARTANO nuotr.
– Panevėžio regiono fotografija – mano tyrinėjimų laukas.
Apie fotografą Antaną Patamsį ilgą laiką žinojau nedaug. Tiek, kad trečiajame XX a. dešimtmetyje turėjo ateljė Panevėžyje, kad pasitraukė į JAV.
Labiau į jį atkreipiau dėmesį susipažinusi su kolekcininko Henriko Grinevičiaus surinktomis Panevėžio nuotraukomis ir atvirukais. Šioje kolekcijoje atradau daug Panevėžio miesto vaizdų, pažymėtų fotografo Antano Patamsio spaudu.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvau aptikusi daug jo 1937 m. darytų Panevėžio vyskupijos eucharistinio vyrų kongreso nuotraukų, Lietuvos centriniame valstybės archyve – kariuomenės ir Lietuvos Respublikos prezidento viešnagės Panevėžyje užfiksavimą 1932 m. gegužės 29 d., o Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių iškilmių Panevėžyje įamžinimo akimirka.
Kilo mintis jo nuotraukas surinkti į vieną vietą. Bet didžiuoju postūmiu tapo pažintis su fotografo vaikaičiu Artūru Patamsiu, kuris labai domisi giminės, ypač senelio Antano, gyvenimu, kaupia visas žinias, visas smulkmenas apie jį.
Savo surinkta medžiaga leido pasinaudoti ir man.
Taip gimė pirmieji straipsniai, vėliau sugulę į knygą.
G. KARTANO nuotr.
– Tų įrašų išliko nedaug, bet vienoje juostelėje įrašytą Antano Patamsio balsą teko išgirsti.
Daugiau užtruko studijuojant jo laiškus, tikrinant faktus, teko peržiūrėti Amerikos lietuvių spaudą, knygas ir publikacijas apie JAV lietuvių veiklą, bandyti susivokti ir nepamesti reikiamos gijos fotografo dukros Gražinos Patamsytės-Gusevienės užrašytuose prisiminimuose, Artūro Patamsio atsiųstuose užrašuose.
Be abejo, ne kartą teko lankytis ir Lietuvos centriniame valstybės archyve.
G. KARTANO nuotr.
– Pirmiausia A. Patamsis Panevėžyje, Ketvirtajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke, atliko karinę tarnybą. Regis, buvo pulko fotografas, nes ant daugelio kariuomenės nuotraukų yra spaudas „Foto A. Patamsio 4 p. pulkas“.
Po tarnybos 1931 m. Panevėžyje atidarė savo fotografijos studiją. Iš pradžių Klaipėdos g. 23, nuo 1932 m. liepos 24 d. ją perkėlė į iki tol Juozo Šukio name Respublikos g. 31B veikusią A. Gutnero fotostudiją.
1934 m. Panevėžio miesto statybos komisija, tikrinusi kino teatrą „Pasaulis“, apžiūros akte nurodė vieną iš trūkumų, kad kino teatro patalpa nėra atskirta ugniasiene nuo greta esančios fotografo A. Patamsio patalpos. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl ateljė adresas vėliau keitėsi.
Tiesa, keitėsi jis dar ne kartą.
A. Patamsis turėjo didesnių ambicijų nei paprasto amatininko – jau nuo 3-iojo dešimtmečio pradžios siuntinėjo nuotraukas į šalies spaudą, ir jos buvo publikuojamos.
G. KARTANO nuotr.
– Daugiausia išlikusių Panevėžio vaizdų, atskirų pastatų, ypač miesto panoramų nuotraukų yra pažymėta fotografo Antano Patamsio spaudu.
Kitas labai svarbus palikimas – jo sukurti reportažai iš Eucharistinio vyrų kongreso, prezidento Antano Smetonos apsilankymo, Vytauto Didžiojo metų minėjimo, iš Amatų mokyklos gyvenimo. Užfiksuota ir daugiau švenčių, minėjimų, kariuomenės iškilmių ir kasdienybės akimirkų.
Tiesa, daug nuotraukų nepažymėtos jokio fotografo signatūromis, tad negalime drąsiai teigti, kad ir šios darytos A. Patamsio, bet ir paneigti negalime.
G. KARTANO nuotr.
– A. Patamsio nuotraukos įvaizdina XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Panevėžyje vykusį kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, atskleidžia kasdienę aplinką, urbanistinius miesto pokyčius.
Kiek mažiau išlikusių yra jo darytų portretų.
„Manau, kad yra svarbu domėtis ne tik praeities vaizdais, bet ir žmonėmis, tuos vaizdus užfiksavusiais. Jeigu ne jie, vien iš pasakojimų būtų sunku įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė, kaip keitėsi miestas, kaip rengėsi miestiečiai, kuo gyveno, kaip ir kokias šventes šventė, kaip leido laisvalaikį.“
Dr. Zita Pikelytė
Daugelis panevėžiečių apie fotografą Antaną Patamsį mažai žino, kai kas gal ir visai negirdėjo.
Manau, kad yra svarbu domėtis ne tik praeities vaizdais, bet ir žmonėmis, tuos vaizdus užfiksavusiais. Jeigu ne jie, vien iš pasakojimų būtų sunku įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė, kaip keitėsi miestas, kaip rengėsi miestiečiai, kuo gyveno, kaip ir kokias šventes šventė, kaip leido laisvalaikį.
Tyrimą būtų galima praplėsti ir į Troškūnus, kur pirmiausiai A. Patamsis įsteigė ateljė, Troškūnuose fotografavo ir jo brolis Juozas.
G. KARTANO nuotr.
– Šios šeimos istoriją norėjosi papasakoti ne kaip išskirtinę, bet kaip jungiančią su daugelio lietuvių šeimų išgyvenimais bei patyrimais emigracijų, laisvės, okupacijų metais.
Nustebino, kad daug sąsajų radau tarp dviejų Panevėžio fotografų – Antano Patamsio ir Jono Žitkaus likimų.
Nors buvo amžiaus skirtumas, Antanas su tėvais, Jonas su broliais ir seserimi pabuvo Amerikoje, vėliau grįžo, abu ketvirtajame dešimtmetyje išplėtojo fotografijos verslą Panevėžyje, net kartu fotografavo Eucharistiniame vyrų kongrese.
Tik karo pabaigoje skirtingus sprendimus priėmė: Antanas nedvejodamas traukėsi nuo grįžtančios Raudonosios armijos, taikaus ir ramaus būdo Jonas pasiliko, nors ir jis turėjo pas ką prisiglausti Amerikoje. Tačiau ir vienas, ir kitas bei jų šeimos nukentėjo – vieno laukė emigracija, kito – tremtis. Abu nepamatė laisvos Lietuvos. Ir vieną, ir kitą priglaudė Kristaus Karaliaus katedros kapinių žemė.
G. KARTANO nuotr.
– Į Panevėžio kraštotyros muziejų atėjau dirbti tik dėl to, kad perėmiau Fotografijos rinkinį. Prireikė laiko su juo susipažinti. O kai pamačiau, kiek įdomių nuotraukų saugoma muziejuje, norėjosi jas paskleisti plačiau, su jomis supažindinti visuomenę. Prasidėjo nuo Jono Žitkaus biografijos tyrinėjimo ir parodos, pažinties su Jono Cibulskio nuotraukomis, paskui į rankas pateko krekenaviškio Tado Bajorūno, miežiškiečio Vinco Firinausko, subatėno Povilo Šinskio archyvai.
Ne tik iš žinių poreikio, bet ir dėl regioninės fotografijos sklaidos atsirado poreikis fotografijos studijoms. Esu labai dėkinga savo dėstytojoms, puikioms asmenybėms ir specialistėms dr. Margaritai Matulytei, prof. dr. Giedrei Jankevičiūtei, taip pat menotyrininkei dr. Jolitai Mulevičiūtei, jų paskatinimą ir paramą jaučiu iki šiol. Tačiau fotografijos tyrinėjimams laiko lieka ne tiek jau ir daug, didžiąją jo dalį tenka skirti muziejiniam darbui, kuris reikalauja ypač didelių laiko sąnaudų ir kruopštumo.
G. KARTANO nuotr.
– Kiekvienas fotografas, kurio biografiją bandai sudėlioti kaip mozaiką iš menkų surastų žinių, kurio nuotraukas studijuoji, tuo metu ir yra svarbiausias. Kita vertus, mane labai žavi Panevėžio fotografo J. Pauros nuotraukos, tačiau jo vardo iki šiol dar neužtikau archyviniuose šaltiniuose. Apie jį nieko daugiau negaliu pasakyti, tik kad iš pradžių dirbo kartu su J. Žitkumi, vėliau atidarė savo ateljė. Gal kada nors pavyks užčiuopti siūlo galą, kuris padėtų išnarplioti šio fotografo likimą. Juk ir Artūro Patamsio skambučio sulaukti buvo netikėta.
Žinoma, labai sukrėtė inteligentiško ir intelektualaus žmogaus, už raudonojo teroro nuotraukas dešimt metų kalėjimuose praleidusio J. Žitkaus likimas, dabar teko įsijausti į A. Patamsio patirtis.
G. KARTANO nuotr.
– Taip, nuo jaunystės man patinka fotografuoti, pamatyti aplinką savitu rakursu, patinka išryškinti detales, smėlio bei vandens tekstūras, norisi iš kelionės parsivežti savaip pamatytą gamtą ar miestą. Arba žmones.
Su bendražygiais buvome padarę parodą iš žygio po Kamčiatką. Bet dabar, kai visi tapo fotografais, visi fotografuoja mobiliaisiais telefonais, nekreipdami dėmesio nei į rakursą, nei į siužetą, nei į vaizdo kokybę, tai suveikia kaip atmetimo reakcija, nebesinori dauginti skaitmeninės taršos.
Nebent klaidžiojant kur nors gamtoje ar kokiame nepažįstamame mieste pats procesas pagauna ir įtraukia kaip meditacija.
G. KARTANO nuotr.
– Kažkada buvau didelė kelionių mėgėja, bet toks pomėgis remiasi į pinigus, laiką ir sveikatą. Lankiausi Kaukaze, Kamčiatkoje, Alpėse. Kalnai mane vilioja, bet ne visada yra galimybių į juos išeiti.
Ko gero, kelionė po pietų Kamčiatką 1995-aisiais ir buvo įspūdingiausia. Sunki, sudėtinga, kai teko eiti per slenkantį mišką, brautis tarp barščių virš galvos arba eiti upeliais, šokinėjant nuo akmens ant akmens. Ir mešką matėm, ir žuvis gaudėm, nes maisto turėjome nedaug, o pusę žygio nei žuvų, nei uogų neradome. Taigi, potyrių užteko.
Mane visada žavėjo kalnai. Aukščiausiai esu įkopusi į 4200 m viršukalnę Kaukaze. Labai geros patirtys Alpėse, kai galėjau šiek tiek pabūti kalnuose viena. Girdi, kad kažkas už nugaros krebžda, atsigręži – stirna rupšnoja.
Kai nebegalėjau išeiti į kalnus, susimesdavau kuprinėlę, persikeldavau keltu ir patraukdavau pėsčiomis į Nidą, kur sutemdavo, ten ir 
nakvodavau. Tokie potyriai leidžia pasijusti visatos dalele, kai nuo tavęs mažai kas priklauso.
