P. Židonio nuotr.

Dovana popiežiui – iš panevėžietės staklių

Dovana popiežiui – iš panevėžietės staklių

Panevėžys daugelį dešimtmečių garsėja čia audimo staklėse gimstančiais lino audiniais. Visą gyvenimą audžianti Regina Slavinskienė pagrįstai gali didžiuotis jai tekusia atsakomybe nuausti rankšluostį pačiam Šventajam Tėvui.

Rankšluostis ypatingam svečiui

Ilgametė buvusios garsios Panevėžio suvenyrų gamybos įmonės „Tulpė“ darbuotoja – audėja Regina Slavinskienė yra nuaudusi šimtus įvairiausių drobių, sukūrusi dešimtis naujų raštų, apdovanojusi savo audiniais daugybę artimų ir visai nepažįstamų žmonių.

„Mano visas gyvenimas išaustas, staklėse išmindytas“, – sako 69 metų panevėžietė.

O vienam jos darbui buvo lemta tapti palytėtam ypatingo žmogaus. R. Slavinskienės austas rankšluostis padovanotas 1993 metais Lietuvoje viešėjusiam popiežiui Jonui Pauliui II.

Savo įspūdingais suvenyrais garsėjusiai įmonei „Tulpė“ tokią dovaną išausti buvo užsakiusi tuometė Panevėžio valdžia. O užsakymą gavusi „Tulpė“ nuausti rankšluostį patikėjo audėjai R. Slavinskienei.

Ji dirbo eksperimentinėje grupėje ir buvo vertinama ne tik kaip gera audėja, bet ir raštų, autorinių darbų kūrėja.

Panevėžietė prisimena, jog popiežiui skirtas rankšluostis buvo raštuotas, su tekstu, papuoštas gražiais kutais.

„Bet aš nežinau, ar įteikė tą rankšluostį popiežiui, ar juo svečią apjuosė – nuaudžiau ir atidaviau“, – sako R. Slavinskienė.

Dovanoms įvairiausių drobių jai tekdavo austi gana dažnai – jos rankų austomis juostomis, rankšluosčiais, kitais suvenyrais apdovanoti garsūs anų laikų ir šių dienų veikėjai, svečiai iš tolimų kraštų, sportininkai, sukaktuvininkai, laureatai.

■ „Mano visas gyvenimas išaustas, staklėse išmindytas“, – sako 69 metų R. Slavinskienė. P. Židonio nuotr.

Staklės pyška vis rečiau

Austas kūrinys – lovatiesė, juosta ar staltiesė – ypatinga, rankų šiluma, meistryste ir paveldo dalimi paženklinta dovana.

Gaila, kaip sako audėja, kad šiais laikais vis mažiau kam bereikia tokių unikalių, vienetinių, senosios Lietuvos amatą menančių darbų.

Audimas, atrodo, vos ne visiškai nykstanti tautodailės rūšis. Aktyviai dirbančias audėjas šiais laikais jau rankų pirštais galėtum suskaičiuoti ir tai dar ne kiekviename Lietuvos mieste surastum.

Mažai kas benori austi – atrodo, kad tai per daug sunku, sudėtinga, o ir nelabai kam reikalinga.

„Jau ir primiršusi buvau, kiek daug drobių raštų pati esu sukūrusi.“

R. Slavinskienė

Tik viena kita meniškos prigimties moteris, o kartais ir vyras, pajutę nepaprastą siūlų galimybės magiją, visa galva neria į gilią ir neišsemiamą audimo versmę.

R. Slavinskienė per ilgus audimo metus sako sutikusi dešimtis moterų, kurioms ir audiniai patinka, ir pats procesas įdomus, bet neprilimpa prie jo ir gana. Vienos net nebando, kitos jau ir išmokusios moja ranka: „Ne man tai“.

Ir galva, ir rankomis, ir kojomis

Audėjos darbas sudėtingas – daug kantrybės, išmanymo, suvokimo ir sveikatos reikalaujantis. Audėjai reikia ne tik mąstančios galvos, lanksčių rankų, tvirtos nugaros, bet ir stiprių kojų.

„Mini ir mini staklėse sėdėdamas. Atsimenu, kai į „Tulpės“ cechą atvesdavo ekskursijas parodyti jaunimui, kaip audėjos dirba, kaip drobės gimsta, dažnas nustebdavo, kad ne tik rankomis, bet ir kojomis reikia darbuotis. Vienas iš užduodamų klausimų būdavo: o kaip audėja nesupainioja tų pakojų, kaip žino, kurį kada reikia numinti“, – prisimena R. Slavinskienė.

Dabar ji pati vis rečiau sėda į stakles – skauda kojų sąnarius, ilgas pakojų mindymas jau pradėjo atsiliepti sveikatai.

Darbas „Tulpėje“ buvo įtemptas, prie staklių sėsdavo ne kaip mėgėja, ne kada laiko turėdama, įkvėpimo ar kūrybos polėkio aplankyta. Austi reikėjo kasdien – darbas nuolatinis, su savo specifika, reikalavimais, planais.

Ir dirbtas ne vienas dešimtmetis – nuo pat ankstyvos jaunystės iki „Tulpės“ uždarymo.

O ir vėliau nuo staklių nesitraukė – jau privačioje firmoje audė medžiagas tautiniams drabužiams.

Namuose, bute audimo staklių R. Slavinskienė neturi, užtat jos stovi sodyboje kaime.

Žiemą ten šeima rečiau nuvažiuoja, užtat šiltuoju metų laiku audėja atsigauna – ne vieną valandą staklėse praleidžia.

Garsiojoje Panevėžio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“ nuo pat ankstyvos jaunystės iki uždarymo dirbusi R. Slavinskienė ne tik audė, bet ir kūrė autorinius audinių
raštus. Asmeninio rachyvo nuotr.

Atsibosti negali

„Kaip tau neatsibosta?“ – kartais žmonos paklausia vyras Julius. Juk nuvažiavusi į sodybą, ji būtinai audžia – nors truputėlį, nors nedidelį darbelį, o jeigu laiko visai mažai būna, tai bent nueina prie staklių, apžiūri, apglosto jas, siūlus pakiloja, sudėsto.

„Visi namiškiai žino: jeigu Regina dingo, tai jos niekur kitur ir nerasi, tik ant aukšto, staklėse“, – juokiasi audėja.

Dabar didelių darbų jau neužsiima, lovatiesių nebeaudžia, bet vis atranda, sumąsto, ką dailaus galėtų nuausti.

Daugybė meistrės audinių iškeliavo kaip dovanos artimiesiems, jai malonu, kai žmonėms jos darbas patinka, kai yra vertinamas.

R. Slavinskienės gimtinė – Miežiškiai, kraštas, garsėjantis gabiais, darbščiais, kūrybingais žmonėmis.

Ji prisimena, kad visos giminės moterys mokėjo austi. Gražiausias drobes išausdavo močiutės, mokėjo ir tetos, ir mama. O dar ponios Reginos mama labai mėgo ir puikiai mokėjo megzti, nerti – vąšeliu tikrus šedevrus sukurdavo.

„Šis užsiėmimas buvo jai didžiausia atgaiva. O man štai nei mezgimas, nei nėrimas nelipo – audimas nugalėjo visus kitus pomėgius“, – sako R. Slavinskienė.

Audimas „prilipo“

Vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje, nors ir matydavo moteris audžiančias, bet pati Regina nesimokė ir net neidavo prie audimo. Artimesnė pažintis su šiuo amatu įvyko vėliau, kai jau baigusi vidurinę mokyklą svarstė, kur sukti toliau.

Kai „Tulpėje“ dirbusi giminaitė pasiūlė pabandyti pasimokyti audėja, pasiūlymas patiko, ji įsidarbino įmonėje ir pradėjo mokytis austi.

Išmoko greitai ir netikėtai net sau pačiai pamatė, kaip tai įdomu, kaip jai tas darbas tinka ir patinka.

Nuo pat pirmų darbo metų viskas sekėsi puikiai.

Gabią jauną audėją pastebėjo vadovai ir pakvietė dirbti į eksperimentinę grupę.

O toje grupėje dirbdavo dailininkai, kurdavę audinių raštus, naujų gaminių formas. Dailininkų popieriuje nupieštus ornamentus grupės audėjos išbandydavo praktikoje, sėdusios prie staklių žiūrėdavo, kaip įmanoma tai nuausti, ką reikėtų pakeisti.

Neretai ir pačios tos grupės audėjos imdavosi kurti savus autorinius gaminius – siūlydavo raštus, formas. Tiems jų sukurtiems audiniams patekus į gamybą, audėjos dar ir priedą prie algos, premijas gaudavo.

„Peržiūrėjau susikaupusius popierius ir suradau, kad nemažai sutarčių su įmone dėl autorinio darbo buvo sudaryta. Jau ir primiršusi buvau, kiek daug drobių raštų pati esu sukūrusi“, – šypsosi R. Slavinskienė.

Austi užtiesalai, lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai būdavo labai populiarūs, juos itin vertindavo, pirkdavo dovanų.

Panevėžiečių austi užtiesalai, lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai būdavo labai populiarūs, juos itin vertindavo, pirkdavo dovanų.
R. Slavinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Neišsenkanti įvairovė

R. Slavinskienei labiausiai patinka austi naujais raštais. O kai keletą darbų tokiu pat raštu nuaudžia, jau darosi nuobodu, vis norisi ko nors naujo.

Audinio gimimo procese daugybė veiklos – čia svarbu ne tik siūlų pasiruošimas, jų vyniojimas. Viena svarbiausių šio procesų dalių yra staklių paruošimas, jų užtaisymas, suvėrimas.

Net ir anksčiau, kai audžiama būdavo vos ne kiekvienoje troboje, ne visos audėjos mokėdavo savo stakles pačios parengti, kviesdavosi išmanesnes į pagalbą.

Patyrusios audėjos tikina, jog svarbiausia ir yra gerai audimui pasiruošti, nytis suverti, ornamentus sutvarkyti. O kai jau viskas padaryta, atrodo, tik sėsk į stakles ir ausk.

Į praeities Lietuvą žvelgiant per tautodailės, liaudies meno prizmę, negalėtum atsistebėti, kiek tokių gabių, darbščių audėjų buvo – vos ne kiekvienoj troboj stovėdavo staklės.

Ne pramogai, saviraiškai ar laisvalaikiui būdavo skiriamas laikas audimui, be jo nei marškinių, nei patalynės, rankšluosčių, lovatiesių – nieko šeima nebūtų turėjusi.

Prekybos centrų, kur galėtum bet kada bet ką nusipirkti, nebuvo, o ir tų perkamųjų niekas neturėjo – turimus taupė ir spaudė.

Tad viskas savo rankomis – nuo duonos, sūrio, dešros iki pagalvių, paklodžių, – viską mokėjo šeimininkės pačios pasidaryti ir darė.

Tik stebėtis gali, iš kur to laiko ir jėgų atsirasdavo gražiausiems raštams išausti, kai ant tų pačių pečių guldavo namų ir gyvulių ūkis, lauko ir daugybė kitokių darbų.

Meistrių meistrėms – „Aukso vainikas“

Vieni seniausių mus pasiekusių audinių yra iš 18–19 amžių atėjusios lovatiesės, staltiesės, paklodės, užuolaidos, takai ir kt. Negali atsigėrėti jų raštais…

Labai svarbūs anuomet būdavo ir rankšluosčiai, gražiausi – dailiose rankšluostinėse kabinami. Daug jų būsimoms nuotakoms reikėdavo priausti – per vestuves po dvidešimt ir daugiau tekdavo išdalinti.

Audėjos pačios ir verpalus dažydavo – augalų žiedais, lapais, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.

Spalvų reikėjo įvairių – drobės visokiausiais raštais būdavo išrašomos. Ir ne tik geometriniais.

Būdavo augalijos ir gyvūnijos motyvų, saulučių, žvaigždučių. Ritmiškai besikartojantys raštai sudarydavo pačius išraiškingiausius grafinius piešinius.

Šių dienų audimas – taikomosios tautodailės šaka. Bet audėjos irgi neprastos, sugebančios ir iš vilnonių, ir iš lininių siūlų ką tik nori nuausti – staltieses, rankšluosčius, juostas, lovatieses, takelius, kaklaraiščius, užuolaidas, kilimus ir kt.

Tautodailininkų parodose audėjų darbais galima gėrėtis kiekvienais metais – iš jų renkamos ir pačios geriausios, „Aukso vainiko“ vertos meistrės.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų