Audronė ir Albinas Kisieliai saugo ir tęsia Panevėžio krašte iš kartos į kartą perduodamas senąsias duonos kepimo tradicijas. Asmeninio albumo nuotr.

Dešimtmečių duona – iš to paties raugo

Duonos kepimo tradicijos – tautos pasididžiavimas ir išsaugotas paveldas. Gyvos tos tradicijos ir Panevėžio krašte, kur dar yra senoviškai duoną kepančių, rankomis tešlą minkančių ir per amžius sukauptų apeigų besilaikančių kepėjų.

Pasakodami apie kulinarinio paveldo tradicijas, apie praeityje lietuvių ruoštą ir valgytą maistą, sąmoningai neminėjome paties svarbiausio, vertingiausio ir reikalingiausio – duonos.

Prabėgomis pakalbėti apie tai, be ko nepraeidavo ir neapsieidavo nė viena diena nė vienoj šeimoj, lyg ir nebūtų sąžininga.

Duonai kasdienei – stalo karalienei net ir viso straipsnio yra per mažai.

Ilgą kelią daugelio žmonių darbu reikia tiesti, kol ji ant to stalo atsiranda.

Todėl pasaką visi žinom apie vilką, vis prašiusį valstiečio duonos. Tik pirma reikėjo lauką arti, rugius sėti, juos užauginti, nupjauti, parvežti, nukulti, sumalti… Vilkui iki gyvo kaulo įgriso visi tie darbai, todėl jis duonos ir nevalgo. Labai ilgai jos reikia laukti.

Nors dabar, rodos, bepigu – nebereikia pačiam nei sėti, nei pjauti, nei minkyti. Didžiulės fabrikų ar mažesnės kepyklos, modernia technika apsirūpinusios, kaipmat visokiausio skonio, dydžio, sudėties, spalvų ir kainų kepalų prikepa, po parduotuves išvežioja. Pirk ir valgyk kokios tik nori.

Bet kad dažnam vis labiau norisi tos senosios, tikrosios lietuviškos – juodos ir tvirtos. Tokios, kokią močiutės kepdavo – pačios grūdus užauginusios, pačios juos susimalusios, tešlą užraugusios, ilgai ją minkiusios, į krosnį kepalus pašaudavusios.

Duonos kepėja Audronė Kisielienė prisimena, jog nibragalietės Petronėlės kepama duona vos paragavus išsiskirdavo iš kitų ir visiems labai patikdavo. Asmeninio albumo nuotr.

Raugas iš kartos į kartą

Miežiškių seniūnijoje, Nibragalio kaime gyvenusi šviesaus atminimo Petronėlė Kurulienė-Kuncytė buvo būtent viena iš tų šauniųjų aukštaitiškos duonos kepėjų – nuo pat jaunų dienų iki garbingo amžiaus tokią duoną kepdavusi.

Ir, kaip apie šią kepėją pasakojo etnologė Vitalija Vasiliauskaitė, ji ne tik savų gardumo ir skalsumo paslapčių turėdavusi, bet ir visada vis tuo pačiu, dar iš savo mamos perimtu, raugu tešlą ruošdavusi.

Sunku patikėti, bet iš tikrųjų taip ir yra – raugas vis tas pats, per ilgus dešimtmečius tuose pat namuose saugotas.

Mat kiekvieną kartą kepant duoną paliekama tešlos kitam raugimui. Atėjus kito kepimo laikui, ta tešla panaudojama ir iš naujos vėl gabalėlis paliekamas.

O kad iki kito kepimo nesugestų, jis būdavo sudžiovinamas. Ir taip iš kartos į kartą.

Petronėlės duona

Po poros metų P. Kurulienė-Kuncytė būtų minėjusi savo šimtąjį gimtadienį. Deja, prieš keletą metų ji, garbaus amžiaus sulaukusi, paliko šį pasaulį.

Tačiau šios šeimininkės patirtis, jos duonos kepimo paslaptys liko čia – Panevėžio krašte.

Radviliškių kaime veikiančioje Audronės ir Albino Kisielių kepykloje ir dabar kepama garsioji „Petronėlės“ duona – pagal nibragalietės P. Kurulienės-Kuncytės jiems perduotą receptą.

Tiesa, dabar dažnos šeimininkės ir pačios mėgsta duonos išsikepti namuose, šis malonus užsiėmimas vis labiau populiarėja. O praeityje duona būdavo kepama kiekvienoje troboje. Kiekviena šeimininkė tą darbą tiesiog privalėjo mokėti – kito kelio duonai kasdienei į namus ateiti nebūdavo.

Ir nors visos šeimininkės lyg ir vienodai tą duonelę kepdavo, bet kažkodėl jos ir skonis, ir net išvaizda būdavo skirtingi.

„Tai kad net barščiai, kuriuos išvirti visos šeimininkės moka, kiekvienos būna vis kitokie. O ką jau kalbėti apie duoną“, – sako dabarties duonos kepėja Audronė Kisielienė.

Ir ji prisimena, jog nibragalietės Petronėlės kepama duona vos paragavus išsiskirdavo iš kitų ir visiems labai patikdavo.

„Bet ir visas Miežiškių kraštas nuo seno garsėjo savo gardžia duona, šauniomis kepėjomis“, – priduria A. Kisielienė.

Ypatingos pamokos

Su itin gardžios duonos kepėja P. Kuruliene-Kuncyte A. Kisielienę supažindino kita ne mažiau Panevėžio krašte žinoma šeimininkė, senųjų kaimo tradicijų puoselėtoja Stasė Eigirdienė.

Daug ko iš senosios kepėjos Petronėlės išmokusi, ji visada žavėjosi šios moters gebėjimais, jos sumanumu, darbštumu, tad visiems ir pasakodavo apie ją.

Pirmą kartą į Radviliškius S. Eigirdienė Petronėlę ir atsivežė. Apžiūrėjusi, kaip naujieji kepėjai į savo darbą žiūri, kaip rimtai duoną vertina, ji nieko, ką žinojo ir mokėjo, nuo jų nenuslėpė. Ir daugmaž visiems žinomais patarimais, ir visai slaptomis duonos kepimo žiniomis pasidalino.

Užtat ir pagal jos receptą kepama duona „Petronėlės“ vardu pavadinta.

Įdomu, jog šiai duonai kepti naudojamas raugas – tas pats iš Nibragalio kaimo, dar Petronėlės mamos užraugtas.

„Senolė mums dovanojo savojo duonos raugo, pati Radviliškiuose iškepė pirmąjį kepalą. Pamokiusi duonos kepimo paslapčių, palaimino ir tarė: „O dabar darykit, vaikeliai, kaip išmanote“, – pasakoja A. Kisielienė.

Audronės ir Albino Kisielių išpuoselėtoje sodyboje Radviliškių kaime tradicijų tęsėjai kasmet susirenka į duonos šventę. Asmeninio albumo nuotr.

Kol sienos bus šlapios

Rokiškio rajone augusi A. Kisielienė prisimena ir savo mamą, ir senelę, namuose duoną kepdavusias.

„Ypač atmintin iš vaikystės įstrigo iki alkūnių tešluotos mamos rankos, kai ji palinkusi virš kubilo minkydavo ir minkydavo“, – prisimena moteris, ne iš pasakojimų žinanti, kas tai yra – namuose kepti duoną.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad duona visur vienodai kepama – juk nieko naujo per amžius neprigalvota. Miltus užpila šiltu vandeniu, palaukia, kol atvės, tada deda raugo, dar miltais pabarsto, šiltai užkloja. Kai maždaug po paros tešla išrūgsta, beriama daugiau miltų ir minkoma.

Minkoma, kaip sako duonos kepėja, „kol sienos bus šlapios ir pati minkytoja prakaitu permirks“. Darbas ilgas, sunkus, nes bet kaip minkyta duona nebus nei skani, nei skalsi.

Tada tešla dar paliekama šiltai pabūti ir kuriama jau iš vakaro pakrauta krosnis. Kai po kelių valandų krosnis išsikūrena, ant ližės kepalai pašaunami.

Savos paslaptys

Bet ko dar reikia gardžiai duonai, ne kiekvienas žinos ir supras – čia jau kiekvieno kepėjo kraitis.

Krosnyje duona kepa iki trijų valandų. Kai kurios šeimininkės iškeptą duoną atpažįsta iš skambesio. Jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba – duona iškepusi. Išimti iš krosnies kepalai suvilgomi vandeniu, pridengiami audiniu ir atšaldomi, tik nenešami į labai šaltą patalpą.

Tačiau net ir labai teisingai viską padarius, gerai užminkius, tinkamai krosnį iškūrenus, negali žinoti rezultato – pavyks duona ar ne.

Per šimtmečius duonos kepėjos sukaupė daug patarimų.

Gera šeimininkė žino, kaip su duona elgtis, kaip apsirengti prieš ją kepant, kokius žodžius krosnyje kepalams pageltus tarti.

O jeigu kepant ateis kaimynė, jos geriau iš trobos neišleisti, kol duona bus ištraukta iš krosnies. Juk išeidama gali ir visą duoną išsinešti – kitą kartą jos nebebus.

Kai kepdavo duona, vaikams, šiukštu, nebuvo galima trankyti durų – pluta atšoks.

Vaikai nuo mažens buvo mokomi gerbti duoną, nukritusią riekę pakelti, pabučiuoti ir jos atsiprašyti.

Asmeninio albumo nuotr.

O pamatę po kiemą su duonos rieke lakstantį vaiką, vyresnieji jį apibardavo, liepdavo eiti prie stalo ir gražiai atsisėdus duonelę suvalgyti. Tik tada į kiemą lėkti ar kuo kitu užsiimti.

Šventė duonai

„Prie duonos kepalo nieks badu nemiršta“, „Kur nėra duonos, ir aukso nereikia“, tokių ir panašių patarlių bei priežodžių apie duoną yra sukūrusi liaudis.

Dar yra toks pasakymas – „Visur duona su pluta“. Ir jį Panevėžio krašto duonos kepėjai pasirinko kaip tradicija tapusios gražios šventės pavadinimą.

O tokia šventė kasmet rengiama Panevėžio rajone, Radviliškiuose tuo metu, kai rugiai užauga.

Reikia sulaukti vadinamųjų prapjovų – rugiapjūtės pradžios, kuri, kaip žinoma, būna antroje liepos pusėje.

Tuomet Audronės ir Albino Kisielių sodyboje ir vyksta garsioji duonos šventė.

Išpuoselėta sodyba puikiai jai tinka – gausiam svečių būriui ir vietos užtenka, ir „Duonos kelio“ skulptūrų kompozicija dalyviams vaizdžiau atskleidžia duonos prasmę.

Kad Panevėžio rajonas gali didžiuotis turintis išskirtinę, duonai skirtą šventę, reikėtų dėkoti ir S. Eigirdienei. Jai šovė į galvą mintis suvienyti tuo metu dar gausias krašto duonos kepėjų pajėgas, visiems parodyti patį kepimo procesą, kuo išsamiau supažindinti su duonos tradicijomis.

Krosnys neataušusios

Tuo metu, kai moteris vadovavo Miežiškių kultūros centro Nevėžio padaliniui, S. Eigirdienė ne kartą įvairiuose renginiuose minėdavo, atkreipdavo dėmesį, kiek daug puikių duonos kepėjų gyvena šiame krašte. Kerblonių, Patrakių, Pavašuokių, Nibragalio, Limeikių ir kituose kaimuose buvo išlikusių daug sodybų su duonkepėmis. Ir tos krosnys tikrai nestovėjo atšalusios – jose nuolat kepta duona, pyragai, ragaišiai.

Dabar jau metai padarė savo – su kai kuriomis kepėjomis amžiams atsisveikinome, kai kurios nebeturi sveikatos duonelei kepti.

O štai Kisieliai jau skaičiuoja 25 duonos kepimo metus ir išsilaiko net esant didelei kepyklų ir kitų kepėjų konkurencijai.

Kepykla įsikūrusi Albino Kisieliaus tėviškėje Radviliškiuose – ten, kur užaugo ne viena šios giminės – darbščių aukštaičių karta.

Iš kadaise buvusio didelio kaimo dabar vos trys sodybos išlikusios.

Prie didesnės Linkaučių gyvenvietės prisiglaudęs kaimas gal jau ir pamirštas būtų, jeigu ne tos garsios duonos šventės ir su įkvėpimu bei meile kepama gardi lietuviška duona.

Natūraliu raugu kildinama ąžuoliniame duonkubilyje, rankomis minkoma naminė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu.