Būti robotų bosu

Būti robotų bosu

Humanoido, kavinukėje geriančio rytinį espresso su mašinine alyva, greitu laiku gal ir neišvysime, tačiau po kelių dešimtmečių nieko nebestebins egzoskeletai neįgaliesiems ar šaldytuvas, pats užsakantis maistą iš elektroninės parduotuvės. Tokia ateitimi neabejoja Panevėžio kolegijos Technologijos fakulteto docentas, informatikos mokslų daktaras, programų sistemų inžinierius Vaidas Giedrimas.

V. Giedrimas juokauja, jog jį geriausiai apibūdintų vienintelis sakinys: „Aistra programų sistemų inžinerijai“. Programavimas Vaidą patraukė dar mokykloje. Studijų metais pradėjo dirbti programuotoju, o po to skleisti gerąją žinią apie programavimą ir dėstytojauti perėjo į Šiaulių ir Vilniaus universitetus.
„Iš per beveik dvidešimt mano darbo metų paruoštų studentų galima būtų sudaryti vidutinio dydžio technologijų įmonę“, – šypsosi mokslų daktaras, šiuo metu savo patirtimi besidalijantis ir su Panevėžio kolegijos studentais.

Jį ypač džiugina buvusių studentų pasiekimai.
„Kai pamatai, kad buvusi tavo Vilniaus universiteto studentė įsidarbina IT įmonėje Kuveite, o Panevėžio kolegijos absolventas – Liuksemburge, negali nesididžiuoti“, – neslepia V. Giedrimas.
Vaidas ne tik dirba dėstytoju, bet dar ir savanoriauja viename labdaros ir paramos fonde. Laisvalaikiu kuria programėles išmaniesiems įrenginiams, atlieka grafinio dizaino darbus.
„Informacinės technologijos kartais yra net platesnės džiunglės, nei norėtume, tačiau atveria ir tiek pat daug galimybių“, – pažymi pašnekovas.

Gyvenimo meilė nuo mokyklos

V. Giedrimas visada mėgo kažką konstruoti. Mokykliniais metais kurdavo popierinius lėktuvų modelius, buvo surinkęs nemažai dalių velomobiliui, domėjosi elektronika. Kai prasidėjo informatikos pamokos, informatikos inžinerija tapo viena iš gyvenimo meilių, lydinčių iki šiol.
Informatiką V. Giedrimas studijavo Šiauliuose, ten įgijo bakalauro, o paskui ir magistro laipsnius bei mokytojo kvalifikaciją. Studijų metus dar ir šiandien prisimena su šypsena. Stengėsi ne tik studijuoti, bet ir aktyviai dalyvauti organizuojant įvairius renginius. Ko gero, įdomiausias jų – kasmetės fakulteto dienos MAFI.

Vaidas tikina, jog jo darbe niekada nenuobodžiausi. Kad ir kiek esi pasiruošęs, visada atsiras nauja programavimo kalba, metodika ar technologija, kurios kol kas nesi įvaldęs.

„Teko pabūti ir scenaristu, ir renginių vedėju, ir studentiško laikraščio dizaineriu, ir scenos darbininku. Veikdavome kaip savotiška studentų atstovybė, kokios tuo metu nebuvo. Tik mus siedavo ne formalios procedūros, o aistra veikti ir bendras tikslas“, – sako Vaidas.
Kaip įprasta, tuomet gyveno bendrabutyje, išmoko ne tik gaminti maistą, bet ir spręsti įvairiausias problemas, kartais net konfliktines situacijas. Dabar Vaidas juokauja, jog toji patirtis yra tarsi priedas prie diplomo.

Į doktorantūros studijas V. Giedrimas neperšoko iškart. Dar keletą metų sukosi versle, kol suprato, kad nori kažko daugiau. Studijų vietą rinkosi labai išrankiai, kol galiausiai rado, anot jo, idealią Matematikos ir informatikos institute, kuriame dirbo įspūdingą patirtį turintys mokslininkai ir nebuvo privaloma pedagoginė veikla.

Knygos vietoje „google“

V. Giedrimo tėvų namai visada buvo pilni knygų. Nuo grožinės literatūros iki kelionių albumų, kuriuos iš kiekvienos kelionės parveždavo tėtis. Tai skatino skaityti ir domėtis vis daugiau.
„Interneto nebuvo, tai guglindavome mokyklos bibliotekos knygų lentynose po pamokų“, – juokiasi docentas.
Smalsumas ir žinių troškimas atvedė į išradimų pasaulį. V. Giedrimas sukūręs automatizuoto komponentinių programų sistemų generavimo metodą, tiria išskirstytąsias programų sistemas, domisi programų sistemų kūrimu. Pirmieji jo „kompiuteriai“ buvo programuojamas kalkuliatorius ir žaidimų šachmatais automatas, kuriam reikėdavo mygtukais suspaudyti ėjimo kodą ir tuomet 4 simbolių ekranėlyje parodydavo, kur eina. Figūros buvo tikros ir jas stumdyti reikėdavo ranka. O kai vidurinėje mokykloje Vaidas susidūrė su elektroniniais kompiuteriais, prasidėjo jo, kaip programų sistemų inžinieriaus, kelias.

„Kūriau lėktuvų simuliatoriaus žaidimą tiems nespalvotiems ekranams su netobula grafika. Pirmą kartą kilo mintis parašyti universalią programą, kuri skaičiuotų bet kokios nurodytos formulės rezultatą. Kad tai pasiektų, programa turėjo sugebėti keisti save jau vykdymo metu. Žvelgiant atgal, tada ir sukūriau pirmąjį programinio kodo generatorių“, – sako automatinių programų sistemų inžinierius.

Skaito norus

Pasak Vaido, automatizuotas programų sistemų kūrimas yra kur kas arčiau mūsų, nei galvojame. Dauguma internetinių svetainių sukurtos naudojant kokią nors turinio valdymo sistemą. Čia programavimo beveik nėra, nes arba naudojami šablonai, arba, vartotojui nematant, generuojamas vaizdas ir programinis kodas pagal įvestus duomenis, ribojimus, konkretaus įrenginio matmenis.
„Socialinių tinklų turinys, kurį matome naršyklėje, irgi generuojamas kiekvienam žmogui vis kitas, pasitelkiant sudėtingus algoritmus, kurie bando atspėti, kas jums įdomiau. Pavyzdžiui, vieną kartą stabtelėjote prie kokio nors įrašo daugiau nei 3 sekundes ir viskas – jums jau bus siūlomas panašus turinys. Šios automatizavimo technologijos jau tiek pažengusios priekį, kad svetainių kūrėjai gali jas naudoti, net nežinodami, kad naudoja. Jei supranti tuos „vidurius“, gali sukurti neįtikėtinų dalykų“, – aiškina informatikos mokslų daktaras.

Kita sritis, kur reikalingas kodo generavimas ir automatinis programavimas, – sistemų stabilumo užtikrinimas. Pasak V. Giedrimo, niekas nenorime patirti, kai kas nors neveikia, nulūžo, sugedo, todėl būtina užtikrinti paslaugų teikimą. Šiuolaikinės sistemos yra išskirstytos ir veikia daugiau nei viename kompiuteryje.

„Įsivaizduokime, kad vienas jų išėjo iš rikiuotės, pavyzdžiui, dingo elektra. Kaip toliau veikti sistemai? Taigi šiuolaikinėse sistemose naudojami pakaitinio mazgo paieškos, rezervinės programos dalies užtikrinimo algoritmai. Staiga dingus vienam programinės paslaugos teikėjui, sistema ieško ir automatiškai persijungia prie kito, tokios pačios paslaugos teikėjo. Taip vartotojai vėl gali su ja dirbti“, – aiškina docentas.

V. Giedrimas įsitikinęs, jog technologijų mokslas Lietuvoje nėra toks populiarus kaip kitose šalyse dėl to, kad mes paprastai nerodome technologijas kuriančių žmonių sėkmės istorijų.

Anot jo, programų sistema tampa tarsi sudaryta iš kubelių – programinių komponentų, iš kurių statoma „pilis“, atsižvelgiant į vartotojo poreikius, aplinkos pokyčius.
„Automatizuotas programavimas čia reikalingas tam, kad nebegalvotume, ar tiks, kaip negalvojame jungdami televizoriaus kištuką į elektros lizdą. Mes esame tikri“, – pabrėžia V. Giedrimas.

Teorijos advokatas

Vaidas tikina, jog jo darbe niekada nenuobodžiausi. Kad ir kiek esi pasiruošęs, visada atsiras nauja programavimo kalba, metodika ar technologija, kurios kol kas nesi įvaldęs.

„Jeigu apibrėži ribas ir pasakai: „Šitą tai palikime ramybėje, čia ne mano“, po kokių penkerių metų tampi priverstas tapti tos srities guru. Tą esu patyręs jau kokius tris kartus“, – šypteli Vaidas.
Anot V. Giedrimo, nenuobodžiauti padeda ir darbas su studentais.
„Būti tinklo administratoriumi tarp keturių sienų be bendravimo, matyt, negalėčiau. Mano darbas atveria galimybę keliauti, susipažinti su kitų šalių kultūromis, skleisti savo idėjas tarptautiniu mastu. Kai konferencijoje Uzbekistane skaitai pranešimą kaip pagrindinis pranešėjas, tai jau šį tą reiškia“, – šypteli pašnekovas.

Paklaustas, ar gyvenime yra daugiau praktikas ar teoretikas, V. Giedrimas juokauja, jog yra teorijos advokatas.

„Žiūrėkite, ar kam nors leidžiama važiuoti gatvėmis neišmokus eismo taisyklių? Tik žinodamas šviesoforo spalvas, kelio ženklus ir kam reikalinga posūkio svirtelė, gali važiuoti saugiai“, – samprotauja informatikos mokslų daktaras.

Anot jo, vadovaujantis tik praktika ką nors galima pasiekti mene, bet visur kitur reikėtų pradėti nuo teorijos. Tai ji parodo veiklos kryptį, bendrą vaizdą, kas ir kodėl veikia. Be viso to veikla gali tapti tiesiog netikslingu blaškymusi.

Nepapasakotos sėkmės istorijos

V. Giedrimas pastebi, jog jaunas žmogus šiandien renkasi būti tik technologijų vartotoju, bet ne kūrėju.
„Važiuojame ant užpakalinės taksi sėdynės. Negi niekas nebenori pavairuoti?“ – retoriškai klausia docentas.

Dirbdamas dėstytoju, Vaidas sako stebintis paradoksą. Anot jo, technologijos yra toks savaime suprantamas dalykas, kad, atrodytų, visi jas gerai įvaldę ir neturi jokių problemų, tačiau neturi ir noro studijuoti technologines studijas.

„Technologijų guru atlyginimai įmonėse tikrai dideli, ypač programų sistemų srityje. Pažiūrėkite, kokie yra atlyginimai nesudėtingame PHP programuotojo darbe. Mažai stojančių į kolegijas, universitetus? Tai tuo geriau jums! Bus mažesnė konkurencija nusiskinti tą atlyginimą nuo technologijų medžio!“ – žvelgti pozityviai ragina docentas.

V. Giedrimas įsitikinęs, jog technologijų mokslas Lietuvoje nėra toks populiarus kaip kitose šalyse dėl to, kad mes paprastai nerodome technologijas kuriančių žmonių sėkmės istorijų. Pasak jo, internetinėje erdvėje ar spaudoje galima daugiau pasiskaityti apie kokios nors dainininkės buvusio vyro naujausią draugę nei apie fiziką, statybų inžinerijos gurų ar metalurgą.

„Ačiū jūsų leidiniui, kad turite šią rubriką. Tai pirmas žingsnis. Jei žmonės daugiau matytų, kad ne tik nuomonės formuotojai važinėja su „Lotus“, bet ir dažnas IT projektų vadovas su „Tesla“, susidomėjimas šia sritimi padidėtų“, – mano informatikos mokslų daktaras.

Programavimas – tamsioji zona

Pats turintis dvi mažas dukras, Vaidas juokauja apie šiuolaikinę mokyklą ir pamokų turinį objektyviai galintis spręsti tik iki 2-osios klasės. Tačiau žvelgiant plačiau, jo manymu, mokykloje nebeegzistuoja vien tik formulės ir teoremos. Mokymas pakrypo į taikomąją pusę, bet mokslo apimtys, kaip viduriniam išsilavinimui, jo nuomone, gerokai per didelės.
„Informatikos pamokos dabar atrodo panašesnės į dailę ir darbelius, nes mokoma naudotis tekstų redaktoriumi ar naršykle. O programavimas toliau lieka tamsioji zona, kurios daugelis tiesiog bijo. Man šiek tiek optimizmo suteikia SRATCH aplinkos, „Microbit“ kompiuteriukai ir kitos geros iniciatyvos mokyklose, STEAM centrai“, – vardija V. Giedrimas.

Pasak Vaido, informatikos pamokos dabar atrodo panašesnės į dailę ir darbelius, nes mokoma naudotis tekstų redaktoriumi ar naršykle.

Dėstytojas įsitikinęs, jog norint sudominti jaunąją kartą, reikia kalbėti jų kalba, rasti ryšį tarp to, kas jaunuoliams aktualu, kuo jie gyvena, ir dėstomojo dalyko.
„Kartą skaičiau paskaitas pagal „Erasmus“ programą Turkijoje ir pirmą kartą mano dėstymo vizituose priekiniame suole įsikūrė „opozicija“ – 3–4 vyrukai, kurie visa kūno kalba demonstravo, kad jiems giliai dzin, ką pasakoju. Per pertraukėlę priėjau prie jų ir paklausiau, kokią turkišką muziką mėgsta klausyti ir kokių įrašų turėčiau paieškoti. Paminėjau keletą man žinomų vardų, kuriuos jie atpažino, pradėjo vienas per kitą mane konsultuoti. Po pertraukos jiems jau ir mano komponentinių programų sistemų inžinerija pasidarė įdomi“, – juokiasi pedagogas.

Prisitaikyti prie kintančio pasaulio

V. Giedrimas įsitikinęs, jog įmonėms šiandien reikia žmonių, matančių bendrą vaizdą ir sugebančių greitai prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
„Štai to mes ir mokome. Iš pradžių parodome IT „miesto“ vaizdą iš straigtasparnio, paskui neriame su parašiutu į labai specializuotus informacinių sistemų kūrimo ir priežiūros dalykus. Studentai kartais net suabejoja, ar vienas ir kitas dalykas tiesiogiai bus reikalingas jų darbe“, – neslepia V. Giedrimas.
Tačiau, anot jo, tiesa yra tokia, kad ne pats dėstomas dalykas yra svarbu, o įgūdžiai, kurie atsiranda mokantis.

„Čia kaip svarmenys sporto salėje. Juos pakelti ir nuleisti savaime nėra prasmės, bet formuojasi raumenys“, – šypteli docentas.

Pasaulis šiandien labai greitai vystosi ir keičiasi. Kas anksčiau atrodė lyg iš fantastikos srities, šiandien jau yra pritaikoma kasdien.

„Mano tėveliai pasakoja, kad jiems, kaip mums technologijos, kažkada panašiai skambėjo televizijos ar interneto sąvokos. O dabar tai jau kasdienybė“, – juokiasi informatikos mokslų daktaras.
Kiekvienam svarbi pasirinkimo laisvė. O technologijos žmogui suteikia vis daugiau galimybių rinktis.
„Palaikydami technologijų plėtrą, mes tarsi balsuojame už pasirinkimo laisvę, o būdami tų technologijų ekspertais tampame savotiškais žyniais, nuo kurių priklauso bendruomenės gerovė“, – palygina Vaidas.
Nors kalbama, kad Lietuvoje technologijų galimybės dar nėra iki galo išnaudojamos, V. Giedrimas pasakoja kartą lėktuve, vartydamas skrydžio žurnaliuką, radęs straipsnį, koks neįsivaizduojamai greitas internetas Latvijoje. Bet labiausiai jį pralinksmino tai, kad beveik visose pateikiamose lentelėse Lietuva buvo dar aukštesnėje pozicijoje. Tad, anot jo, pirmaudami pagal šviesolaidinio interneto greitaveiką ir pasiekiamumą, turėdami lazerius, IT startuolius, net kosminį palydovą tikrai turime kuo didžiuotis. Belieka visu tuo pasinaudoti.

Robotai šalia mūsų

V. Giedrimo nuomone, net ši koronaviruso epidemija ir karantino sąlygos parodė, kad daugelis mūsų yra praradę elementarius išlikimo neapibrėžtoje situacijoje įgūdžius. Aplinka, kai viskas taip lengvai prieinama, žmones užliūliuoja.

V. Giedrimą ypač džiugina buvusių studentų pasiekimai.

„Mes nebemokame susikurti laužo, statyti namo. Ir kas iš mūsų pasakytų parako ar plieno formulę, jei tokios prireiktų? Tai, kad skaitome mažiau knygų, mums tarsi panaikina planą B, o tai gali tapti pragaištinga“, – pabrėžia V. Giedrimas.
Tokie humanoidai, kaip matome filmuose, vargu ar ateis į kavinukę nusipirkti savo rytinio espresso su mašinine alyva, nes pasaulyje tiesiog nėra poreikio tokius gaminti. Tačiau robotų jau dabar yra tarp mūsų: robotas dulkių siurblys, robotas žoliapjovė, išmaniųjų namų sistemos.
„Visa tai pasiekiama ranka. Po kokių 20–30 metų nieko nebestebins ir egzoskeletai neįgaliesiems, visiškai autonominiai automobiliai ir šaldytuvas, pats užsakantis maistą iš elektroninės parduotuvės“, – prognozuoja Vaidas.

Dabartiniai abiturientai jau dabar turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jų laukia labai atsakingas sprendimas, kokią profesiją rinktis, kad vėliau dėl darbo vietos nereikėtų konkuruoti su robotais. Vaidas pataria rinktis tai, ko mechanizmas tiesiog negali.
„Robotas negali būti kūrybiškas, negali kurti išeidamas iš konteksto. Programinio kodo generatoriai, su kuriais dirbu, paprastai remiasi šablonais arba ribotais dirbtinio intelekto algoritmais. Todėl vengdami robotų konkurencijos, rinkimės kūrybines profesijas, – ragina docentas. – Ir čia kalbama ne tik apie meną, bet visų pirma apie informacinių sistemų kūrimą ir priežiūrą. Tuomet būsi robotų bosas!“

Panevėžys turi potencialo

Pasak informatikos mokslų daktaro, Panevėžys žavus tuo, kad jame turime palyginti gerą infrastruktūrą, kainų lygį ir daug miestą mylinčių žmonių. Tokiose skandinaviško stiliaus mažose bendruomenėse galima nuveikti daugiau nei didmiestyje, kuriame naujoms idėjoms prasimušti gali trukdyti autoritetai, koalicijos, politiniai ribojimai.
„Kituose miestuose kuriami verslo inkubatoriai, manau, tokiu inkubatoriumi gali būti laikomas visas Panevėžys. Tik turėk idėjų ir jos bus priimtos“, – sako Vaidas.
Anot jo, miesto parengties lygis yra aukštas, tik reikėtų apie tai nepamiršti priminti Lietuvos ar Europos mastu.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų