-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai 1963 metais vos į ketvirtą dešimtį įkopęs inžinierius Bronius Kačkus tapo Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku – tai daugmaž atitiko dabartines mero pareigas, – mieste gyveno 60 tūkstančių žmonių. Kai po bemaž ketvirčio amžiaus vadovo pareigas perėmė jaunesnis kolega, panevėžiečių jau buvo 120 tūkstančių, pristatyta gamyklų, mokyklų, daugiabučių, gydymo įstaigų, pasodintas parkas.
Palikęs dvigubai išaugusį miestą, B. Kačkus išvyko dirbti ir gyventi į sostinę. Tačiau širdį, prisipažįsta, paliko Panevėžyje.
519-ojo Panevėžio gimtadienio išvakarėse B. Kačkus vėl grįžo į savo buvusį miestą. Į vieną pirmųjų šventinių renginių – G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vykusį knygos „Dvidešimt metų kartu. Puoselėjant gimtojo miesto atmintį“ pristatymą.
Šios knygos autoriai – jis pats bei iš Panevėžio kilusi bičiulė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Abu Vilniaus panevėžiečių klubo nariai, į jos puslapius sudėję dviejų dešimtmečių savo veiklos istoriją.
„Tebus ši knyga mūsų dovana Panevėžio gimtadieniui“, – linkėjo visus tuos metus sostinės panevėžiečiams vadovavęs B. Kačkus.
Dovana pavyko šmaikšti, įdomi ir įtraukianti, be to, pateikianti tokių faktų, apie kuriuos ne tik nežinojai, bet ir nebūtum pagalvojęs.
„Svarbiausia man buvo į šią knygą sudėti pasakojimus apie žmones, kurių, deja, jau nebėra. Rašyti apie nesančius jautru, todėl ir nelengva“, – atviravo B. Kačkus.
Tarp tų, artimiausiųjų, sako, buvo ir šviesios atminties Donatas ir Onutė Banioniai. Abi šeimos gyveno, vaikus augino kaimynystėje – Ukmergės gatvės gale stovinčiuose daugiabučiuose, vyresniosios kartos panevėžiečių ir dabar dar kartais pavadinamuose „ponų namais“.
P. Židonio nuotr.
Nors iš tikrųjų B. Kačkus jau daug metų vilnietis, savame mieste jo vardas iki šiol siejamas su senąja Panevėžio inteligentija, intelektualiniu elitu.
Pačiam B. Kačkui intelektualas – tai pirmiausia daug žinių turintis žmogus, tokiu jis ir siekė būti visą savo gyvenimą. Tačiau intelektualas, anot jo, dar nereiškia inteligento.
„Inteligentas yra toks, kuris rūpinasi kitais, kuris neabejingas visuomenės gerovei, stengiasi dėl žmonių, negyvena tik sau. Aš visą gyvenimą labai stengiausi, kad gera būtų panevėžiečiams, kad šis miestas klestėtų, kad jame gyvendami jaustumės laimingi“, – sako B. Kačkus.
Jis neslepia, jog gyvendamas Panevėžyje sulaukdavo pačių įvairiausių pasiūlymų užimti aukštas, atsakingas pareigas sostinėje. Tačiau jų atsisakydavo. Nenorėjo palikti Panevėžio, nes jautėsi reikalingas miestui.
„Gal žmonės mane ir pasmerks už tuos žodžius, tačiau sovietmečio aš nesmerkiu. Man tai buvo jaunystės, galimybių, polėkių metas. Tad turėtas galimybes stengiausi išnaudoti tam, kad augtų, turtėtų, gražėtų miestas.“
Augindamas miestą, augo ir jis pats. Gyvendamas Panevėžyje, universitete Estijoje apsigynė mokslų daktaro vardą.
Tačiau iki tol, neslepia, teko nueiti ilgą kelią.
Gimė ir augo B. Kačkus pakaunėje. Vaikystė bei jaunystė buvo išties skurdžios, nes tėvų ūkis buvo išvaržytas.
Vokietmečiu Kačkai savo namuose paslėpė žydą – nesudvejojo gelbėti gyvybę, nors ir suprato, kas už tai gresia.
Pokariu šeimą sukrėtė tragedija: Broniaus tėvą, dirbusį eiguliu, nušovė partizanai.
B. Kačkus sako iki šiol labai išgyvenantis, kad išdavė tėvą. Ne, ne partizanams.
„Išdaviau, nes įstojau į komunistų partiją, o tėvas buvo griežtų griežčiausiai prisakęs, kad nestočiau“, – prisipažįsta.
Partija tuo metu vienintelė garantavo jaunam žmogui karjerą.
B. Kačkus ją pradėjo Panevėžio cukraus fabrike. Tuomečiame Kauno politechnikos institute baigęs mokslus ir tapęs inžinieriumi, gavo paskyrimą. Prisimena važiavęs noriai, juolab kad jau žinojo, kur – fabrike buvo atlikęs praktiką.
Bet palikti Kauną vis tiek buvo sunku, mat teko atsisveikinti su būsimąja žmona Janina Regina, dar tebestudijavusia Kauno medicinos institute.
„Mokslai užsitęsė, nes jai, tremtinio dukrai, iškart neatsivėrė instituto durys – teko stoti kelis kartus“, – kol mylimoji baigs studijas, B. Kačkui teko palaukti jau Panevėžyje.
P. Židonio nuotr.
B. Kačkaus jaunystėje Panevėžyje buvo viso labo 29 inžinieriai, baigę aukštuosius mokslus. Tai jis juos ėmė ir subūrė į miesto inžinierių klubą.
„Ir ne tik klubą – Cukraus fabrike suorganizavau chorą, kurį mielai lankė nemažai tarnautojų ir darbininkų“, – mena ir pats kolektyve labai greitai pasijutęs savu žmogumi. Gal kad buvo artimesnis darbuotojams už daugelį viršininkų, šie, sako, kartais net užsimindavo, jog norėtų fabriko direktorių matyti tokį.
„Panevėžio cukraus fabriko direktorius tuomet buvo toks Negrieba. Abejoju, ar baigęs kokius nors mokslus, tačiau frontininkas, kare užsitarnavęs medalių, o karui pasibaigus gavęs direktoriaus pareigas“, – pasakoja B. Kačkus.
Tasai Negrieba karjerą susigadino sykį fabriko teritorijoje ėmęs šaudyti.
„Tada mane išsikvietė Panevėžio komunistų partijos komiteto vadovybė – partija tuomet sprendė visus reikalus – ir pareiškė, kad skiria fabriko direktoriumi. Dabar nebepamenu, turėjau jau trisdešimt metų ar dar nebuvo tiek“, – ir pats stebisi gyvenimo vingiais.
Be to, kad vadovavo fabrikui, B. Kačkus pirmininkavo čia įkurtai mokslo populiarinimo draugijai „Žinija“, o savo, inžinieriaus, žinias panaudojo Cukraus fabrike diegiant televizijos įrangą. Televizoriai tuomet Panevėžyje dar prilygo stebuklui, o štai fabrikas tokį išsirūpino – tiesa, kol kas transliavusį Rygos televizijos kanalą.
„Gerai man buvo Cukraus fabrike, būčiau jame dirbęs ir dirbęs, bet po kelerių metų vėlgi partijos komitetas paskyrė mane Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininku, – šypsosi B. Kačkus. – Aš, 34-erių metų vyras, ir nenorėjau, ir bijojau tų pareigų. Bet mano nerimas niekam nerūpėjo. Paskyrė – turėjau imtis darbo. Ir dirbau jį kone ketvirtį amžiaus – dvidešimt ketverius metus.“
O kad statytųsi, kurtųsi, klestėtų miestas, anot B. Kačkaus, rankų susidėjęs negalėjai sėdėti. Todėl nenutrūkdavo komandiruočių srautas – jei ne į Vilnių, tai į Maskvą. Kviesdavęsis atsakinguosius į Panevėžį, aiškindavęs, ko reikia miestui, prašydavęs šimtus kartų, kol gaudavo.
B. Kačkus iki šiol mena, kaip vienas aukštas valdininkas bandė išsisukti pareiškęs, kad net ir seniausios profesijos moterys gali duoti tik tiek, kiek gali, daugiau – niekaip.
„Bet davė jis man, tiksliau, Panevėžiui, ir tai, ko negalėjo duoti. Davė, paėmęs iš kitų“, – tokios situacijos, buvusio miesto vadovo teigimu, ryškiausiai atspindi gyvenimo sovietmečiu vaizdą.
Panašiai buvo išsiderėti ir baseinai buvusiai vaikų poliklinikai, tuometei 14-ajai vidurinei mokyklai, „Vyturėlio“ lopšeliui-darželiui.
P. Židonio nuotr.
Prisiminęs juos B. Kačkus pasidalijo pats labai mėgstantis plaukioti – baseine Vilniuje jį galima sutikti du tris kartus per savaitę. Namuose irgi mankštinasi, nemažai vaikščioja. Kartais nuvyksta į Anykščių rajoną aplankyti sūnaus Dainiaus.
Užaugo trys B. Kačkaus anūkai, o vienintelis proanūkis Matas – jau aštuntokas.
Tačiau nebėra šalia tos, dėl kurios B. Kačkus sako širdį palikęs Panevėžyje. Čia, Kristaus Karaliaus katedros kapinių žemėje, kiek daugiau nei prieš dvejus metus atgulė jo mylima žmona Janina Regina. Greta juodviejų dukros Miglės, išėjusios vos 47-erių.
„Labai ilgiuosi žmonos. Sunku ir patikėti, kad santuokoje išgyvenome net 64 metus. O štai jau dveji metai, kai jos nebėra. Skaičiuoju ne tik metus, bet ir mėnesius bei dienas, praeinančias nuo žmonos mirties – taip labai man jos trūksta“, – neslepia B. Kačkus.
Komentarai
-
- na
- 17:53 2022.09.13
Rodyti visus komentarus (1)labai gaila kad tuo 20 metu vadovavimo metu, per tuos fabriku statymus, panevezyje nebuvo ikurta nei viena AUKSTOJI mokymo istaiga,