-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Laikui bėgant keičiasi ne tik kasdienis gyvenimas, bet ir bitininkavimo tradicijos. Ir į šią sritį ateina technologijos.
Visgi neabejojama, kad sena bitininkavimo tradicija, Panevėžio krašte kadaise itin puoselėta rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, nenunyks.
Daugeliui vasarą paragauti šviežio korio su medumi ar sukrimsti agurką su medumi – didžiausias gardumynas.
Bitutės žmonėms dovanoja ne vien medų – bičių duonelę, bičių pienelį, pikį ir kt. Jų dovanos unikalios savo savybėmis. Turbūt būtų sunku suskaičiuoti ir išvardyti, kokia didžiulė jų teikiama nauda ir kiek medus turi įvairiausių žmogaus organizmui svarbių medžiagų. Nuo seno pastebėta, kad įdomus avilio pasaulis turi griežtą tvarką, o darbštuolių triūso stebėjimas ir zvimbimas žmogų nuramina. Yra žinių, kad iki XVII amžiaus medus ir vaškas buvo vienos svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto prekių.
Nenuostabu, kad lietuviai turi daug posakių, susijusių su bitėmis: darbštus kaip bitė, ant gero žiedo ir bitė sėda, ratuota kaip bitė ir pan. Lietuvių mitologijoje bitės vadinamos Dievo vabalėliais, o jų naikinimas laikytas didžiule nuodėme. Vyravo tikėjimas, kad bitės pačios pasirenka šeimininką. Garbinta ir bičių deivė Austėja, globojusi ne tik bites, bet ir žiedus, augaliją.
Vasarai artėjant į pabaigą, kai subręsdavo pirmasis derlius, būdavo suneštas medus, lietuviai minėjo Bičkopio šventę, per kurią buvo atliekamos apeigos deivei Austėjai. Pačios bitės ir medžiai, kuriuose jos gyveno, senovėje laikyti šventais.
G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Albina Saladūnaitė sako nė neįsivaizduojanti šios rašytojos, taip mylėjusios bites, kitokiu slapyvardžiu. P. Židonio nuotr.
Bitininkai turi labai daug išmanyti apie bičių gyvenimą. Šios žinios perduodamos iš kartos į kartą, mokomasi iš šio amato žinovų.
Viena žymiausių bitininkių Panevėžio krašte galima laikyti rašytoją, visuomenės ir politikos veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Bitininkystė jai ne tik suteikė progą būti dar labiau naudingai visuomenei, bet ir labai pagelbėjo sunkiais Pirmojo pasaulinio karo metais.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė, rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Albina Saladūnaitė pasakoja, kad ši Panevėžio krašto šviesuolė, grįžusi po mokslų Mintaujoje, tikėjosi studijuoti universitete.
„Bet jos tėvas daktaras Jonas Leonas Petkevičius pasakė: ne, užteks, eik tarnauti visuomenei. O ką turiu daryti? – klausia dukra. Taip, kaip tavo moters širdis pasakys“, – apie kitaip pasisukusius būsimosios rašytojos planus pasakoja A. Saladūnaitė.
Bibliotekininkė svarsto, kad užimtam daktarui greičiausiai buvo reikalinga pagalbininkė namuose ir rėmėja. Petkevičių namų biblioteka buvusi labai turtinga, nuolat papildoma įvairiais leidiniais – tiek knygomis, tiek periodiniais, tad tėvas patarė dukrai daug skaityti ir toliau pačiai lavintis.
„Kaip pati Gabrielė Petkevičaitė sakė – tėvas galbūt sąmoningai pakišo skelbimą apie Deltuvoje organizuojamus bitininkystės kursus. Žurnalą su tokiu skelbimu ji aptiko paliktą ant stalo“, – sako A. Saladūnaitė.
Deltuvoje, Ukmergės rajone, tuo metu dvarininkaitė Klementina Maculevičiūtė buvo išsinuomojusi sodą, turėjo 40 avilių. Veikli moteris sumanė kitus mokyti bitininkystės paslapčių. G. Petkevičaitė-Bitė šiuos kursus baigė 1886 metais. Pasak A. Saladūnaitės, rašytoja namo grįžo jau turėdama bitininkavimo patirties. Kiek žinoma, rašytoja vėliau prižiūrėjusi net 50 avilių.
Ši nauja veikla Bite pasivadinusiai G. Petkevičaitei labai pagelbėjo.
„Ji galėjo ramiai uždirbtus už medų pinigus investuoti į lietuvišką spaudą ir labai džiaugėsi, kad galėjo investuoti į paslaugas visuomenei“, – pasakoja A. Saladūnaitė.
Bitininkystė buvo ir svarbus pajamų šaltinis Pirmojo pasaulinio karo metais. Be to, teikė ir kitus svarbius produktus. Bibliotekininkė neabejoja, kad rašytoja mokėjo ir lieti žvakes.
„Pirmojo pasaulinio karo metais, kai nebuvo ką užsižibinti, ji savo dienoraštyje rašė, kad ačiū Dievui, jog buvo prisilieta žvakių ir kad surinkti visi žvakigaliai. Didelė parama ir gyvenimui buvo, bitučių gerumo užteko ir knygoms, lietuviškai veiklai“, – sako A. Saladūnaitė.
Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas Vaidas Arbutavičius pastebi, kad rašytojos – garsios bitininkės sekėjų ratas nuolat auga. P. Židonio nuotr.
Kaip G. Petkevičaitė pasirinko Bitės slapyvardį, nėra tiksliai žinoma. Vieni mano, kad tai susiję su jos mokymusi Deltuvoje. Visgi išliko užrašyta ir kitokia istorija. G. Petkevičaitė bičiuliavosi su Jadvyga Juškyte, taip pat visuomenės veikėja, pedagoge, tautosakininke, aukšta, liekna dvarininkaite.
„Abi rašė į „Varpą“ ir negalėjo pasirašyti tikraisiais savo vardais. Gabrielė sako: mums reikia slapyvardžių. Tu, tokia plona, ilga, būk Širše, o aš, tokia kuplėjanti moteriškė, būsiu Bitė“, – pasakoja A. Saladūnaitė.
Ji sako nė neįsivaizduojanti garsios rašytojos kitokiu nei Bitė slapyvardžiu.
„G. Petkevičaitės-Bitės namai visada buvo kaip avilys. Visiems užteko ir meilės, ir duonos. Kokie nepritekliai bespaustų, ji dalinosi. Atrodo, kad tikrai ne veltui vokiečiai karo metais Bitę vadino Didžiąja motina“, – svarsto bibliotekininkė.
Jos manymu, tokį rašytojos būdą galima sieti ir su bitininkyste, aviliu – bitės dosnumu atiduoti viską kitiems ir iškeliauti.
„Mes gal į tą bitutę žiūrime idealizuotai. Ji kažkoks iš Dievo, iš dangaus atskrendantis kūrinys savo dosnumu ir savo gyvenimu – į medų ir ramiai iškeliauja atlikusi visus darbus“, – sako A. Saladūnaitė.
Bitininkystės tradicijos Panevėžio rajone gyvos iki šiol.
Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas Vaidas Arbutavičius pastebi, kad rašytojos – garsios bitininkės sekėjų ratas nuolat auga.
Plečiasi tiek patys ūkiai, tiek bičių šeimų skaičius. Pastarąjį dešimtmetį tiek Panevėžio rajone, tiek ir visoje šalyje bitininkų padaugėjo kone dvigubai. Vien Panevėžio bitininkų draugija šiuo metu vienija apie 160 bičiulių.
V. Arbutavičius sako jų amžiaus vidurkio neskaičiavęs, bet spėja, kad apie 50 metų.
„Ateina ir paveldėjusieji bites, ir sumaniusieji naujai užsiimti šiuo amatu. Smagu, kad prisijungia ir jaunimo“, – sako draugijos vadovas.
Vieni bitininkai, jo teigimu, žinias apie bitininkavimą paveldi iš kartos į kartą. Kiti gi anksčiau apie bitininkystę neturėjo jokio supratimo. Ir jis pats nieko bendro su bitininkyste neturėjo.
„Labai patiko ir sugalvojau išmokti bitininkauti. Prieš tai jokių sąsajų su žemės ūkiu neturėjau. Mano šeimoje daugiau bitininkų nėra. Bitininkystė prasidėjo nuo manęs. Ar mano vaikai imsis bitininkavimo, dar sunku pasakyti“, – svarsto daugiau nei 200 avilių turintis V. Arbutavičius.
Nuo seno tikėta, kad įdomus avilio pasaulis turi griežtą tvarką, o darbštuolių triūso stebėjimas ir zvimbimas žmogų nuramina. P. Židonio nuotr.
„Bitininkavimas – senas ir gerbiamas amatas. Bitininkus visi myli, gerbia, teigiamai vertina“, – pastebi V. Arbutavičius.
Anot jo, ne veltui sakoma, kad bitės gerų žmonių negelia.
„Nesu matęs prie avilių blogo žmogaus“, – juokauja bitininkas.
Pasak žinovo, bitės be reikalo nepuola ir negelia.
„Jei atskrenda bitė, nereikia jos bijoti. Ji turi savo gyvenimą ir skraido savo reikalais. Jei prie avilių lendama, kiekvienas juk gina savo namus“, – perspėja bitininkas.
Anot jo, Lietuvoje bitės nuo seno sudievintos ir tikrai yra už ką.
Šių unikalių vabzdžių nešama nauda – neabejotina. Nors per daugelį amžių bičių teikiami produktai vis tie patys, jų pritaikymo ir paskaninimo būdai kinta. Anksčiau lietuviai smaližiaudavo gryną medų, o dabar juo gardinami riešutai, uogos ir pan.
Medus paplito ne tik maisto gamyboje, bet ir grožio industrijoje.
„Medus daug kur naudojamas ir kuo toliau, tuo įdomiau pritaikomas. Žmonės atsikando sintetinių dalykų, vėl nori natūralumo“, – mano V. Arbutavičius.
Visgi lietuvių racione medus nėra toks populiarus kaip kitose šalyse. Tam įtakos, jo manymu, turi lietuvių požiūris: medus tarsi vaistas, kurį reikia valgyti, kai sergi.
„Šiais laikais lietuviai medų perka dažniausiai vaistams. Pasideda puslitriuką į spintelę ir laiko pusę metų. Kai susirgs, suvalgys po šaukštelį. Medų reikia valgyti kasdien, kad nesirgtume“, – primena bitininkas.
Bitininkavimas vieniems pomėgis, leidžiantis pailsėti po darbų, kitiems – ir pragyvenimo šaltinis. Pats V. Arbutavičius iš bitininkystės gyvena – užsiima profesionalia bitininkyste.
O galvojantiesiems apie bitininkystę jis pataria pirmiausia šį amatą pradėti nuo meilės bitėms. Tokį darbą pradėjus be meilės šiam vabzdžiui, rezultatas bus liūdnas.
Nors, pasak V. Arbutavičiaus, bitininkai vis labiau įdarbina naujas technologijas, nenyksta ir tradicinė senoji bitininkystė.
Vyresnio amžiaus bičiuliai griežtai tebesilaiko tradicinių bitininkavimo būdų.
„Vyresnieji konservatyvesni, laikosi senojo amato tradicijų, o jaunimas jau naudoja ir technologijas“, – pastebi draugijos vadovas.
Kad ir kaip keistųsi bitininkavimas, V. Arbutavičius neabejoja: šis amatas sėkmingai gyvuos ir toliau.
„Bitininkystė išgyveno milijonus metų, išgyvens ir dabar – prisitaikys prie pokyčių. Šiuolaikinės technologijos, laukų chemizacija, urbanizacija turi įtakos bitininkystei, bet žmonių, mylinčių bites, yra daug ir, neabejoju, jie išsaugos bites ir senolių tradicijas“, – įsitikinęs bičiulis.
