-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Evita Adomonytė – veržlus žmogus, niekuomet neatsisakantis įsitraukti į įvairiausias naujas, nepatirtas veiklas.
Šiuo metu prioritetą jaunoji šaulė skiria žinių plėtimui ir dalijimuisi jomis. Evita – SEB banko jaunimo ambasadorė, šviečia bendraamžius apie finansinį raštingumą, kibernetinę saugą bei tvarumą.
Tuo pat metu dalyvauja įvairiuose seminaruose, mokymuose ir „Erasmus+“ mainų projektuose.
„Taip bandau įgyvendinti vieną reikšmingiausių šaulių įsakymų: švieskis ir šviesk, – sako Evita. – Tai mano kasdienei rutinai suteikia prasmę ir skatina kas rytą keltis su vis naujomis idėjomis.“
E. Adomonytė įsitikinusi, kad nesvarbu, kokią specialybę pasirinks ateityje, šaulių vertybės ją lydės visur. Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo mažų dienų E. Adomonytė pasakoja buvusi itin smalsi. Vis ieškodavusi naujų patirčių ir mėgusi įvairiais būdais išbandyti save. Bet niekaip negalėjusi rasti veiklos, kuri stiprintų tiek fiziškai, tiek ir emociškai, priverstų išeiti iš komforto zonos, tuo labiau – skatintų visapusiškai tobulėti.
Apie kariuomenę ar Šaulių sąjungą nė negalvodavo – svarsto, jog jai, kaip jaunai merginai, tokios veiklos greičiausiai atrodė nepasiekiamos. Kol sykį susipažino su savanore kare.
Ši pažintis tapo stimulu ne svajoti, o daryti.
„Ji uždegė manyje pasitikėjimą savimi ir norą siekti daugiau, negu leido mano nupieštos ribos bei žmonių sukurtos socialinės normos. Būtent šaulystė leido man atsiskleisti, nepaskęsti rutinoje“, – tikina Evita.
E. Adomonytė – kol kas tik jaunoji šaulė, tad visiškai pajusti atsakomybės, tenkančios su šia garbe, dar negali.
Nepaisant to, kasmet tobulėdama, gaudama naujas pareigas ir atstovaudama Šaulių sąjungai, supranta, jog viena be kito – garbė be atsakomybės – neegzistuoja.
„Atstovaudama savo organizacijai, automatiškai tampu pavyzdžiu kitiems. Todėl viską, ką darau, turiu daryti prasmingai. Neteršti šaulės vardo, o tik jį aukštinti“, – teigia Evita.
Uniforma jaunajai šaulei nėra tik drabužis. Ji ir istorijos liudijimas, ir įpareigojimas.
„Uniformos dėvėjimas yra vienas iš garbingiausių dalykų būnant Šaulių sąjungos nare, – sako mergina. – Tačiau kartu su uniforma ateina ir be galo daug atsakomybės. Užsivilkusi ją būnu priversta pasitempti ir surimtėti, nes suprantu, jog reprezentuoju ne tik save, bet ir visą Šaulių sąjungą.“
Važiavimas šarvuočiu, šliaužte įveikti, atrodytų, neįveikiami purvynai, ginklo valdymas, kelionės po visą Lietuvą – visai tai Evita patyrė ir išmoko papildžiusi jaunųjų šaulių gretas. Asmeninio archyvo nuotr.
Nors panevėžietės šeimoje karių nėra, mylėti ir gerbti tėvynę ji išmokyta nuo mažens.
Ir kasdien tą jausmą augina.
Evita labai mėgsta keliauti, ir kiekviena tokia kelionė priverčia ją vis labiau pamilti bei branginti savo kraštą.
E. Adomonytė drąsiai sako esanti Lietuvos patriotė.
„Keliauju su pasididžiavimu dalindamasi savo kultūra ir tradicijomis. Visus sutiktus žmones priverčiu pamilti šią mažą, bet nepakartojamą šalį. Draugai, kuriuos susiradau keliaudama, atvyksta aplankyti Lietuvos ir patys pamatyti šį rojaus kampelį. Visi jie grįžta namo su begale įspūdžių ir dalele Lietuvos savo širdyje“, – pasakoja jaunoji šaulė.
Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę, švieskis ir šviesk, stiprink valią ir kūną, būk drausmingas ir mandagus, gerbk ginklą, būk tiesus ir teisingas, tesėk žodį, būk budrus, saugok valstybės turtą, brangink šaulio vardą ir Lietuvos garbę. Tai dešimt įsakymų, kuriais savo veikloje ir kasdienybėje vadovaujasi Šaulių sąjungos nariai.
Pasak E. Adomonytės, šaulių gyvenimą apibūdinti išties nėra lengva – jis sunkiai telpa į rėmus. Žinoma, yra ir pastovių dalykų.
Rengiami kassavaitiniai susirinkimai štabe, kas mėnesį vyksta pratybos ir pakopinės stovyklos. Šie užsiėmimai ugdo reikalingus įgūdžius. Jaunieji Lietuvos patriotai mokosi visko – nuo topografijos, medicinos iki išgyvenimo miške.
Šauliai, anot Evitos, visuomet atsilieps į pagalbos šauksmą, nes tai galimybė ne imti iš valstybės, o duoti jai tai, ką sugeba geriausio.
Išbandymu jau tapo ir pandemija, ir Ukrainą niokojantis Rusijos pradėtas kruvinas karas.
„Padedame kuo galime. Budime postuose, prisidedame prie medikų darbo, šviečiame aplinkinius apie susidariusią situaciją. Taip pat daug dėmesio skiriame jaunosios kartos edukacijai, meno ir sporto skatinimui“, – vardija jaunoji šaulė.
Anot E. Adomonytės, šaulystė – vienas didžiulis gyvenimo įvykis ir nuotykis. Jame telpa ir važiavimas šarvuočiu, ir šliaužte įveikti, atrodytų, neįveikiami purvynai, ir kelionės po visą Lietuvą – į susibūrimus, varžybas, įvairiausius renginius.
Patirtis, kurią gavo, jai yra neįkainojama.
Tapimas jaunąja šaule apvertė panevėžietės gyvenimą aukštyn kojomis pačia geriausia prasme.
„Pradėjau pasitikėti savimi, mėgti nežinią ir adrenaliną. Be to, gavau naujų žinių, pažinčių ir daugybę neišdildomų prisiminimų“, – džiaugiasi pašnekovė.
Mergina ir ginklai – amžina kaip žmonija tema. Tačiau, E. Adomonytės nuomone, visus šiuos stereotipus apie tai, kas dera, o kas ne „silpnajai lyčiai“, jau reikėtų palikti giliai užmarštyje.
„Moterys tikrai nėra trapios būtybės – ypač emociškai, – patikina jaunoji šaulė. – O ginklai mums gali būti tokie pat artimi kaip ir vyrams. Svarbu pačioms tikėti savimi ir savo gebėjimais.“
Anot Evitos, ir statistika, jog Šaulių sąjungos gretose dominuoja vyrai, sparčiai keičiasi. Vis daugiau moterų prisijungia prie šaulių ir drąsiai dalyvauja veiklose, kurioms anksčiau klijuota etiketė „Tik vyrams“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tad koks gi tas aplinkinių požiūris į merginas šaules?
„Nors stereotipai kartais tikrai vis dar jaučiami, reikia drąsiai žengti į priekį ir parodyti pavyzdį. Prireikus drąsiai žengčiau kovoti už tai, kas visiems mano broliams ir seserims yra svarbiausia“, – užtikrintai kalba Evita.
Dar paauglystėje įsiliejusi į karišką gyvenimą, ji nuo pirmųjų dienų svajojo apie karo akademiją. Tačiau koją pakišo sveikata ir šių planų teko atsisakyti.
„Vis dar ieškau savęs, – šypsosi E. Adomonytė. – Tačiau žinau: nesvarbu, kokią specialybę pasirinksiu ateityje, šaulių vertybės lydės mane visur.“
