-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarp reikšmingų, didingų, Panevėžiui svarbių pastatų yra ir tokių, kuriems vieta paveldo istorijoje atsirado tik vieno žmogaus, jo darbštumo, išskirtinių gebėjimų dėka.
Toks yra namas miesto centre, K. Donelaičio gatvėje, jau daug metų nebeturintis savojo statytojo, seniai pakeitęs šeimininkus ir jame vykdomos veiklos pobūdį.
Bet remiantis artimųjų paliktais, istorikų surinktais duomenimis, yra galimybė sugrįžti, pasidomėti ir sužinoti, kodėl tas radonas mūrinukas toks svarbus ir vertas įamžinimo.
Jo svarbą sufleruoja ant mūrinės sienos pritvirtinta memorialinė lenta, skelbianti, jog čia 1914–1954 metais gyveno ir dirbo vargonų bei fisharmonijų meistras Martynas Masalskis.
Namą garsusis meistras ne iš tėvų ar senelių paveldėjo, nenusipirko, o pats 1914 metais čia pasistatė, žemės sklypą įsigijęs iš panevėžiečio Preiso.
Tada M. Masalskis jau buvo žinomas meistras, pirmuosius muzikos instrumentus dirbęs gimtajame krašte Ariogaloje, bet vėliau savo veiklai pasirinkęs būtent Panevėžį ir čia atvažiavęs apie 1900-uosius.
Iš pradžių dirbtuves jis buvo įrengęs kitoje vietoje, bet 1911 metų birželio 24 dieną, netgi žinomas tikslus laikas – po pietų, prasidėjo didelis gaisras ir per jį Masalskio dirbtuvės bei dvi gretimos gyvenamosios trobos sudegė.
Patirti didžiuliai nuostoliai meistro nesugniuždė, jis sugebėjo vėl atsistoti ant kojų ir tęsti veiklą.
Apie šio namo svarbą sufleruoja ant mūrinės sienos pritvirtinta memorialinė lenta, skelbianti, jog čia 1914–1954 metais gyveno ir dirbo vargonų bei fisharmonijų meistras Martynas Masalskis. G. Kartano nuotr.
Apie M. Masalskio gaminamus muzikos instrumentus nemažai rašyta to meto Panevėžio spaudoje. Joje ne kartą skelbta, jog yra tokia „Vargonų ir fisharmonijų dirbtuvė M. Masalskio ir R. Žygo d-vės, Panevėžys“.
Meistrui užsakymų užteko, jų būdavo gaunama iš bažnyčių, privačių asmenų, valstybės įstaigų.
Štai porą metų, 1926 ir 1927-aisiais, panevėžietis meistras su pagalbininkais dirbo Lietuvos švietimo ministerijos užsakymu – gamino mokykloms fisharmonijas. Ir jų per tą laiką sumeistrauta daugiau kaip du šimtai.
O vargonus užsakydavo bažnyčios.
„Visgi kai kurių Lietuvos bažnyčių klebonai daryti vargonus patikėdavo užsienio meistrams. Net ir nežiūrint į tai, jog jų kokybė dažnai pasirodydavo blogesnė negu Masalskio dirbtuvės pagamintų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
O pasirinkusieji panevėžietį meistrą neapsirikdavo.
Kokybiški vargonai iš K. Donelaičio gatvės iškeliaudavo į daugelį bažnyčių ir iš visur sulaukdavo tik gerų atsiliepimų.
K. Donelaičio gatvėje keturis dešimtmečius gyvenęs vargonų meistras palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Vargonai – nepaprastas muzikos instrumentas, jų sandara sudėtinga, tad gaminant reikia daug žinių, kruopštumo, išmanymo ir ilgų įtempto darbo dienų.
Iš 1934 metų miesto spaudos žinoma, kad tuo metu garsus Panevėžio meistras jau buvo pagaminęs 73 didelius vargonus ir 402 fisharmonijas.
Jo vargonai iš Panevėžio iškeliavę į Varšuvos, Vitebsko, Ramygalos, Pušaloto, Pasvalio, Vilniaus bei kitas bažnyčias.
Vieni seniausių ir vertingiausių M. Masalskio vargonų tebegaudžia Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. O 1923-iaisiais šis auksinių rankų meistras padirbino vargonus Ramygalos Šv. Jono krikštytojo bažnyčiai.
M. Masalskio darbai pripažinti ir plačiojoje visuomenėje.
Kaip skelbia Panevėžio kraštotyros muziejus, dar meistro darbinės veiklos pradžioje, 1904-1905 metais, Panevėžyje vykusiose parodose jis įrodė savo išskirtinį talentą – už instrumentų gamybą apdovanotas sidabro medaliu ir diplomais.
Šiuos apdovanojimus, taip pat dalį nuotraukų garsiojo panevėžiečio našlė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dovanojo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.
Martynas Masalskis savo vargonų dirbtuvėje 20 a. 4 dešimtmetyje.
Panevėžio kraštotyros muziejuje originalios medžiagos apie garsiojo meistro gyvenimą nebuvo daug.
Laimei, M. Masalskio anūkas Algimantas Bajarūnas, prieš kurį laiką su žmona Jadvyga atvykęs į Panevėžį iš Mažeikių, miesto muziejui dovanojo kai kuriuos šeimos dokumentus, fotografijas, suteikė vertingos informacijos ir apie vargonų meistro gyvenimą.
Nors anūkas gimė tais pačiais metais, kai senelis mirė, ir bendrauti jiedviem neteko, apie vargonus gamindavusio senelio likimą A. Bajarūnas žinojo iš artimųjų, daugiausia iš močiutės pasakojimų, taip pat išsaugotų dokumentų.
Tarp dabar muziejuje turimų dokumentų – ir raštas, liudijantis sklypo Panevėžyje, K. Donelaičio gatvėje, įsigijimą, ir vėlesni, jau dirbtuvių uždarymo, jų nusavinimo raštai.
Yra ir 1946–1949 metų dokumentų, kuriuose prieš išvežant buvo surašyti M. Masalskio vargonų ir fisharmonijų dirbtuvių įrenginiai, raštai dėl šių dirbtuvių uždarymo ir pan.
Muziejui dovanota ir šeimos nuotraukų.
M. Masalskio gimtinė ne Panevėžyje. Būsimasis vargonų meistras gimė 1858 metų lapkričio mėnesį Baukiuose, Ariogalos valsčiuje, Raseinių rajone.
Jo išskirtinis muzikalumas buvo pastebėtas dar vaikystėje. Visai mažas, tėvo kiek pamokytas, pradėjo griežti smuiku, o paaugęs ir orkestrėlį organizavo, ir pats jame smuikavo.
Ypatingas vargonų skambesys muzikalų jaunuolį ypač sužavėjo ir šis instrumentas tapo svarbiausia jo gyvenimo dalimi. Niekur specialių mokslų neišėjęs, savamokslis Martynas pats pasigamino kambarinius vargonėlius ir jais grojo.
Kiek vėliau atėjo metas ir dideliems bažnytiniams vargonams. Iš pradžių, jau žinomas kaip auksines rankas turintis meistras, būdavo kviečiamas jų taisyti, o vėliau ir naujus pradėjo gaminti.
Pasak D. Pilkausko, pirmuosius vargonus M. Masalskis įrengė Vadaktuose, Panevėžiuke, Kaltinėnuose, Jurbarke ir kitur.
O jau plačią veiklą išvystė įsikūręs Panevėžyje.
Nors apie asmeninį meistro gyvenimą, jo kitus pomėgius informacijos išliko nedaug, žinoma, jog M. Masalskis buvo vedęs du kartus.
A. Bajarūnas – anūkas iš antros santuokos.
Sūnus iš pirmosios santuokos Romualdas Masalskis, gimęs 1911 metais, buvo gydytojas, Anatomijos katedros vedėjas Kaune.
Šis labai gabus, daug kalbų mokėjęs žmogus su žmona žuvo 1944 metų lapkričio 27 dieną per bombardavimą Vokietijoje.
Bomba tuomet pataikė į Freiburgo ligoninę, kurioje buvo ir Masalskiai. Sutuoktiniai palaidoti Freiburgo kapinėse.
Toje pat ligoninėje per bombardavimą žuvo ten buvę dar aštuoni lietuviai.
Po Antrojo pasaulinio karo M. Masalskio ir jo dirbtuvių laukė toks pat tragiškas likimas kaip ir daugelio.
„Vargonų dirbtuvės prasidėjus sovietmečiui buvo išdraskytos, o įrenginius išsivežė karinis dalinys“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Garsiosios M. Masalskio vargonų dirbtuvės Panevėžyje uždarytos apie 1947–1948 metus. Pirmiausia pokariu jas perėmė karinis dalinys, galiausiai jis ir išsivežė visus įrenginius.
Yra išlikęs dokumentas, pagal kurį matyti, jog 1946 metais M. Masalskis ir Panevėžio garnizono viršininkas sudarė sandėlio nuomos sutartį. Sutartį pasirašė majoras Lebedkovas.
Tačiau 1950 metais sutartis nutraukta. Visi dirbtuvėse buvę įrengimai įvertinti 6–7 tūkstančiais rublių ir tų pačių metų lapkritį staklės ir staklių įrenginiai tapo Karo ministerijos nuosavybe.
Per savo gyvenimą M. Masalskis pagamino dešimtis vargonų bažnyčioms ir šimtus fisharmonijų mokykloms bei privatiems asmenims. Nemažai instrumentų išliko iki šiol. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Bėgant laikui daug medžiagos, liudijančios apie ypatingų gabumų meistro gyvenimą, išsibarstė, buvo sunaikinta.
D. Pilkausko žiniomis, dalį dokumentų sudegino pati šeima, kai saugumas ja buvo pradėjęs domėtis ir buvo sulaikęs M. Masalskio įdukrą – A. Bajarūno mamą.
Laimė, moteris netrukus buvo paleista, jai pavyko išsisukti.
O meistro M. Masalskio daryti vargonai tebeskamba – jis prisimenamas minint krašto darbščiausius, gabiausius žmones.
Per savo gyvenimą šis instrumentų meistras pagamino dešimtis vargonų bažnyčioms ir šimtus fisharmonijų mokykloms bei privatiems asmenims.
Nemažai instrumentų išliko iki šiol.
Šiuo metu į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašus įrašyti net septyneri M. Masalskio pagaminti vargonai.
Meistras M. Masalskis nugyveno ilgą gyvenimą – mirė 1954 metų rugsėjo mėnesį, būdamas 95 metų.
K. Donelaičio gatvėje keturis dešimtmečius gyvenęs vargonų meistras palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
