„…auksinė pienių pieva geltonom skrybėlėm mojuoja!“

Regis, vasara kaupiasi?.. Artėja atostogų metas, labai pavojingas jauniesiems kūrėjams, kai reikia pasirinkti kūrybą vietoje begalės gamtos teikiamų malonumų. Na jau! Dažnai ir mirkstant ežere gimsta puiki mintis, kurią verta užrašyti. Juk taip? Dabar jau įsivaizduojame pritariamai linksinčius jaunuosius mūsų autorius. Tikimės, kad vasara ir atostogos jiems pasiūlys naujų temų ir pojūčių.

Tribūnoje vėl svečiuojasi Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos kūrėjai – sesutė ir broliukas – Eglė ir Saulius Rutkeviliai. Šaunuoliai – nenurimo po debiuto prieš dvejus metus, toliau pasilenktyniaudami kuria.

Eglė Rutkevilytė (8 kl.)

„Eglę kurti įkvepia gamta, pasivaikščiojimas joje. Tada užplūsta dienos, įvykių apmąstymai. Kūryba jai – savotiškas atsipalaidavimo būdas ir išsikalbėjimas tyloje, kai nieko nėra – tik popieriaus lapas ir rašiklis“, – mokytoja Skaidra Čepelienė.

Mokytojui

Žinių pasaulio labirinte
Išliekat nepakeičiamu vedliu.
Jūs sugebate vaiko širdį atrakinti
Raide, nata ar skaitmeniu ir netgi teptuku.

Kasdien šiurena knygos, sąsiuviniai tarp pirštų,
Kas dieną taisot dideles, mažas klaidas.
Išmokot formuluot ne vieną gražią mintį
Ir sugebat įkvėpti poelgiui geram.

Ta išmintis, kantrybė, supratimas
Mus kviečia augti protu, būti savimi.
Ir Jūsų užauginti mums žinių sparnai
Be abejonių leidžia kilt aukštai ir skrist toli toli.

Tėvynė

Tėvynė – tai gimtasis kraštas,
Kuriam aš augu, gyvenu, svajoju.
Čia mano siela jaučiasi geriausiai,
Tėvynė tarsi motina augina ir liūliuoja.

Tėvynė mano – Lietuva,
Ją protėviai ryžtingai gynė.
Piliakalniai ir pilys kovas garbingas mena,
O girios pasakoja apie didvyrių likimą.

Čia Baltija banguoja, ošia
Ir kviečia prisirinkti gintarų.
Ant Kryžių kalno palypėjus
Aš dvasinę ramybę atrandu.

Kodėl gyventi gera Lietuvoj?
Nes tariamas gimtasis žodis čia įgauna prasmę.
Padėsiu jai mažais, gražiais darbais,
Nes aš esu dalis Trispalvės.

Tyla

Nepraeikim pro tylą, išgirskime ją,
Apkabinkim pribėgę pirštų galiukais.
Paklausykim, kaip miega akmuo pūkuose,
Kaip žemė kvėpuoja ar leidžiasi rūkas.

Tik paklausykim, ji pasakys daugiau nei bet kada,
Ir kai tik iš gelmių išgirsim jos kvietimą
Pabūt drauge, pabūti tyloje,
Suprasime, kad tai yra geriausia dovana.

Pavakary

Pavakary taip niekur neskubėdama,
Ramiai ir tyliai.
Stebiu žmonių gerumą,
Klausau jų išminties.
Ir mintimis, ir protu, ir jausmais
Aš suprantu
Kiek daug darbų prasmingų,
Padaryt galiu.

Ne tik planuoti reikia, bet ir labai norėti,
Ne tik žinoti, bet ir drąsiai siekt.
Sėkmė aplanko tiktai tuos, kurie tvirtai to siekia,
Ir priverčia likimą patikėti tavimi.

Saulius Rutkevilis (8 kl.)

„Saulius dažniausiai kuria būdamas toli nuo namų, kai išgyvena liūdesį, nerimą ar vienatvę. Kūryba jam – tarsi dienoraštis, kuriam galima atverti širdį. Taip pat jis neabejingas gamtos grožiui, ypač pastebi metų laikų kaitą, mėgsta vaikščioti po apylinkes, stebėti aplinką, o grįžęs užrašyti“,– pastebėjo mokytoja Skaidra Čepelienė.

Pienės pūkas
Lengvai į dangų kyla
Baltas debesėlis – pienės pūkas.
Ir kyla vis aukštyn,
Kur juoko daug ir daug šviesos.

Iš apačios auksinė pienių pieva
Geltonom skrybėlėm mojuoja
Ir linki jam pasiekti saulę,
Kuri suteikia žemei meilės, šilumos.

Koks jis laimingas, kad nejaučia laiko,
Ištrūkęs ten, kur veda akys ir širdis.
Beribėje erdvėj su vėju šoka šokį
Priversdamas visus nusišypsoti.

Apie Lietuvą

Tai kur, jeigu ne Lietuvoj,
Gali dainuoti, ir tau gamta pritars,
Tai kur, jei ne šaly gimtoj,
Kai graudžiai verksi, beržai tave užtars.

Tiesiog tik čia man gera ir jauku,
Čia žmonės draugiški, vieningi,
Juk savas kraštas mylimiausias iš visų,
Tad reikia puoselėti ir branginti.

Tai kur, jeigu ne Lietuvoj,
Iš rankų slys pajūrio smėlio smiltys.
Tai kur, jeigu ne žemėje gimtoj,
Aš vaikš
iočiau po Trakų, Gedimino pilį.

Juk žemę šią didvyriai narsūs gynė,
Gyvybę paaukojo dėl Tėvynės.
Šviesuoliams lenkiam galvą, kad skleidė kalbą,
Tik jų dėka lietuviškai mes kalbam.

Tai kas dar, jeigu ne lietuviai,
Kasmet aplink Žemės rutulį užgieda himną,
Nes rūpi juk sava šalis ir jos istorija,
Juk tai vienybės ir pasididžiavimo akimirka.

Sugrįžimas

Mano mintys skrajoja toli,
Vienišos, liūdnos labai.
Gal pavirst debesėliu lengvu
Ir sugrįžt ten, kur mano namai.

Medžiai liūdi kartu su manim,
Ir dangus toks apniukęs, niūrus.
Eisiu vienas, nes man taip geriau,
Gal prarasiu aš viską, o gal rasiu savus.

Labirintais painiais, pavojingais keliais…
Nežiūrėsiu atgal… Kas mane sustabdys?
Triukšmą, baimę, aš vysiu tolyn…
Ir sustosiu… Šypsosiuos…Čia mano širdis – aš grįžau.