-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
M. Šiaučiūnaitė-Saltonė kvalifikuota choreografė, šokių trenerė ir buvusi aukšto meistriškumo šokėja. Ji baigė Klaipėdos universiteto menų fakultetą, kur įgijo teatro bakalauro laipsnį, choreografo specialybę. Su šokiais savo gyvenimą panevėžietė sieja jau bemaž 26-erius metus. Apie dešimt metų dirba šokių trenere, iš jų aštuonerius „Rid Rito“ klube ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose moko mažuosius šokti.
M. Šiaučiūnaitės-Saltonės aštuonmetis sūnus Aronas taip pat šoka sportinius šokius. Šiais metais jis įstojo ir į Muzikos mokyklos akordeono specialybę. Monika sako visai nesigailinti, kad prieš metus nusprendė atsivesti atžalą šokti: berniukas su dideliu užsidegimu seka mamos pėdomis.
„Džiaugiuosi, kad sūnus paveldėjo muzikalumą, kuris mano giminėje eina iš kartos į kartą. Senelis grojo armonika, mano tėtis taip pat puikiai valdo šį instrumentą, turi visą armonikų kolekciją. Gal ir sūnus bus geras šokėjas arba akordeonistas?“ – šypteli M. Šiaučiūnaitė-Saltonė.
Jei ne šokiai, turbūt ir pati būtų dainininkė ar muzikantė.
„Manau, tėvai vis vien būtų nukreipę mane į menų sritį. Balsą turiu tikrai neblogą“, – sako ne vienu talentu apdovanota panevėžietė.
M. Šiaučiūnaitė–Saltonė daugelio Lietuvos ir tarptautinių varžybų prizininkė bei nugalėtoja. Šokdama legendiniame klube „Žuvėdra“ ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Kai buvo šešerių, į pirmąją šokių pamoką Moniką nuvedė mama. Į didžiulę šokių atranką tuomet atvyko daugybė talentingų vaikų. Monikai pavyko ją įveikti ir taip užsikrėtė šokio liga, kad ji neapleidžia iki šiol.
Šokiai, anot M. Šiaučiūnaitės-Saltonės, labai plečia akiratį – įvairios kelionės į varžybas kitose šalyse, nuolatinis bendravimas su šokėjais iš viso pasaulio. Šokiai lavina laikyseną, muzikalumą, skatina fizinį aktyvumą.
„Šokėjai berniukai išmoksta gražaus ir kultūringo elgesio su mergaitėmis. Aš šokdama susipažinau su daugybe įdomių žmonių, išmokau disciplinos, dirbti komandoje. Moku taisyklingai ir gražiai vaikščioti aukštakulniais“, –šypsosi dar vaikystėje juos išmokusi avėti Monika.
Šokis – meno forma, kai išraiškai pasitelkiami kūno judesiai. Tačiau M. Šiaučiūnaitei-Saltonei šokis ne tik sporto ir meno rūšis, bet ir saviraiškos būdas, padedantis išreikšti emocijas, jausmus, išsikrauti.
„Man labai gražu stebėti mažuosius šokėjus varžybose, ant parketo. Berniukai pasitempę, tikri mažieji džentelmenai, o mergaitės lyg damutės, su gražiomis suknelėmis ir bateliais. Ir kaip jie stengiasi, kad tik iškovotų tą išsvajotąją 1-ąją vietą!“ – pasakoja trenerė.
Šokiai, ir visai nesvarbu, profesionalūs, ar mėgėjiški, anot M. Šiaučiūnaitės-Saltonės, sujungia žmones bendram pomėgiui, padeda atsiskleisti, išlaisvina nuo vidinių kompleksų.
Aktyviai šokti panevėžietė baigė 2012 metais, kai su sportinių šokių klubu „Žuvėdra“ laimėjo aukso medalį pasaulio čempionate Vilniuje. Po to sekė koncertinis turas po visą Lietuvą arenose. Jam įsibėgėjus, Monika sužinojo, kad laukiasi. Taip šokėjos karjerą ji iškeitė į atsakingas mamos pareigas.
M. Šiaučiūnaitė-Saltonė daugelio Lietuvos ir tarptautinių varžybų prizininkė bei nugalėtoja. Su klubu „Žuvėdra“ ji iškovojo 4 sidabro ir 2 aukso medalius Europos čempionatuose bei 1 bronzos, 2 sidabro ir 2 aukso medalius pasaulio čempionatuose. 2012 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės panevėžietė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Bet labiausiai jai įsiminė 2008-ieji metai, kai su „Žuvėdros“ kolektyvu Austrijoje, Vienoje, vykusiame pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionate laimėjo auksą. Tai buvo pirmasis jos aukso medalis pasaulio čempionate.
„Žuvėdroje“ Monika šokti pradėjo prieš pat abitūros egzaminus. Vasaros pradžioje sėdo į traukinį ir tiesiog išdūmė į Klaipėdą. 2006 metais kūrėsi „Žuvėdros“ 2-oji komanda ir panevėžietei pavyko į ją pakliūti. Įstojo į menų fakultetą, sportinių šokių specialybę ir taip prasidėjo nuostabi kelionė su legendiniu šokių kolektyvu.
Monika pamena, jog pradžia buvo išties sunki: gyveno viena bendrabutyje, kasdien laukė po dvi labai intensyvias treniruotes, visa vasara buvo atiduota šokiams. Tačiau būti „Žuvėdros“ dalimi buvo didelė garbė.
„Mes atstovavome Lietuvai, garsinome jos vardą visame pasaulyje, o tai reikalavo juodo darbo, kantrybės, ištvermės, atsisakydavome laisvalaikio pramogų, švenčių. Dėl didelio fizinio krūvio teko susidurti ir su sveikatos problemomis, bet pergalės viską atpirkdavo su kaupu“, – pasakoja nusipelniusi šokėja.
Anot jos, sveika konkurencija turi egzistuoti visur, kitaip nebus stimulo siekti rezultatų. Ne išimtis ir šokiai. Tačiau ir šiame pasaulyje atrandama tikrų draugų, sukuriamos laimingos šeimos.
M. Šiaučiūnaitei–Saltonei šokis, tai ne tik sporto ir meno rūšis, bet ir savotiška saviraiškos forma, padedanti išreikšti emocijas, jausmus, išsikrauti.
Visgi Monikos situacija ne tokia. Tiek ji, tiek charizmatiškasis renginių vedėjas ir šokėjas Tadas Rimgaila, su kuriuo ilgus metus panevėžietė sukosi ant parketo, laimingai susituokę su savo gyvenimo partneriais ne iš šokių pasaulio.
Paklausta, ar jai kažką teko paaukoti dėl šokėjos karjeros, M. Šiaučiūnaitė-Saltonė susimąsto. Anot jos, norint pasiekti aukštų rezultatų, teko daug ko atsisakyti: laisvadienių, šeimos laiko kartu, kartais švenčių, kitų pomėgių.
„Daugiausia paaukoti teko mano tėvams. Tiek finansų, tiek savo laiko, kad tik aš galėčiau siekti šokėjos karjeros. Už tai jiems esu labai dėkinga“, – sako Monika.
Šokdama „Žuvėdroje“, šešerius metus M. Šiaučiūnaitė-Saltonė gyveno Klaipėdoje. Gimus sūnui, grįžo į Panevėžį. Čia kūrė verslą, čia gyvena jos šeima ir artimieji.
„Ir mano vyras panevėžietis, todėl sprendimas čia gyventi buvo aiškus. Labai žaviuosi, kaip Panevėžys atsinaujina, susitvarkė aplinką. Jaunoms šeimoms, turinčioms darbus ir nuolatines pajamas, šitas miestas – labai patogi vieta gyventi. Praktiškai nėra spūsčių, didelių eilių į vaikų darželius, geras ir patogus susisiekimas“, – patogiu gyvenimu Aukštaitijos sostinėje džiaugiasi M. Šiaučiūnaitė-Saltonė.
M. Šiaučiūnaitė-Saltonė pastebi, kad tam tikrose situacijose išryškėja jos pedantiškumas ir reiklumas, būdingas ne vienam šokėjui. Pamena, kaip treneriai ir tėvai juokaudavo, kad jai net kojinaitės turi būti vienodame lygyje. Mat mergaitė jas per treniruotes nuolat taisydavosi – viskas turėjo būti tvarkinga, savo vietoje.
„Visada norėdavau būti visa galva aukščiau kitų ir gana sunkiai priimdavau trenerių kritiką. Bet buvau darbininkė. Tik dėl savo užsispyrimo ir sunkaus darbo pasiekiau aukštų rezultatų šokiuose“, – svarsto Monika.
Tačiau dabar ji sako nesanti perfekcionistė. Kuo toliau, tuo labiau į tam tikrus dalykus žiūri paprasčiau.
Norint tapti sėkmingu šokėju, kuris galėtų pasigirti ne vienu čempiono titulu, M. Šiaučiūnaitės-Saltonės manymu, reikia būti darbščiam, ištvermingam, charizmatiškam ir nebijoti klysti.
„Svarbiausia – turėti užsibrėžtą tikslą, kurio siektum ir net sunkiausią akimirką nenuleistum rankų“, – teigia šokėja.
M. Šiaučiūnaitė-Saltonė ilgus metus profesionaliai šoko, o dabar šokio meno moko kitus. Anot jos, tiek šokėjos, tiek trenerės vaidmuo nėra lengvas. Šokant reikia daug ištvermės, gero fizinio ir psichologinio pasirengimo. Dirbant šokių trenere, anot jos, svarbiausia – pedagogiškumas.
„Turi mokėti bendrauti su vaikais, atsižvelgti į jų amžių. Turi būti griežtas, bet kartu ir draugiškas. Sugebėti motyvuoti, padrąsinti“, – aiškina šokių trenerė.
Pasak Monikos, šokiai Lietuvoje išpopuliarėja kartu su televizijos ekranuose pasirodančiais šokių projektais. Jei rodomas toks projektas, šokių studijos durys nebeužsiveria.
Pasak trenerės, smagu matyti degančias vaikų akis, kai jie laimi aukštą vietą ant parketo, bet šiais laikais jie labai greitai nori matyti rezultatus ir neturi tiek kantrybės dirbti.
O kad pasiektum aukštų rezultatų, nepakanka vien išmokti dėlioti šokių žingsnelius. Reikalingas ilgas, nuoseklus ir sunkus darbas. Taip pat – geras psichologinis pasirengimas.
„Todėl dažnai pasinaudojame ir sporto psichologų patarimais. Mes, treneriai, galime išmokyti šokio technikos, tačiau nesame psichologai ir tam tikrais atvejais sunku pagelbėti auklėtiniams“, – atvira Monika.
Ant parketo plastiškai besisukantys šokėjai atrodo visuomet pasitempę, elegantiški – nepriekaištinga laikysena, idealiai sušukuoti plaukai, žvilgantys sceniniai drabužiai. M. Šiaučiūnaitė-Saltonė juokiasi kasdienybėje atrodanti visiškai kitaip.
„Beveik nenaudoju jokio makiažo, neaviu aukštakulnių, ir sijonus dėviu labai retai. Nuo pat vaikystės mano gyvenime buvo daug makiažo, plaukų lako ir savaiminio įdegio kosmetikos, o dabar leidžiu odai pailsėti“, – sako šokių trenerė.
Anot Monikos, būti kolektyvo „Žuvėdra“ dalimi, jai buvo didelė garbė.
Naktiniuose klubuose, kuriuose kartais apsilanko, ji taip pat neišsiskiria iš kitų žmonių. Juokiasi, jog šokių aikštelėje savo meistriškumo nedemonstruoja.
„Labai nemėgstu, kai žmonės prašo, kad pademonstruočiau, ką sugebu. Į klubą einu atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką su draugais. Nemėgstu girtis savo titulais ar sugebėjimais, ir jokiais būdais nekritikuočiau prastai šokančių žmonių naktiniuose klubuose“, – sako šokių meistrė.
Dabar Monikos galvoje – nuosavo būsto ir šeimos pagausėjimo planai. Dar ji tyliai pasvajoja atidaryti savo šokių studiją kartu su šokių reikmenų parduotuve, kurioje būtų viskas vienoje vietoje: šokių avalynė, rūbai ir kiti reikmenys.
„Tik pasvajoju, bet svajonės tampa realybe, tad negali žinoti“, – tarsteli Monika.
