T. MARKELEVIČIAUS nuotr.

Atsidavimas darbui išgelbėjo gyvybę

Ginti, saugoti, padėti – ne skambus policijos šūkis, o jos darbo kasdienybė.

Dviem Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės grupės pareigūnėms Ritai Gaurienei ir Violetai Rinkūnienei į kraują įaugusi pareiga padėti jaunam vyrui padovanojo antrą gyvenimą.

Dovanojo antrą gimtadienį

Savaitės pradžioje viename Įmonių gatvės medinuke kilęs gaisras nusinešė 64-erių panevėžiečio gyvybę, bet jeigu ne tą naktį mieste patruliavusių pareigūnių budrumas, gaisro pasekmės būtų dar tragiškesnės. Nelaukdamos, kol į liepsnų apimtą namą atvyks ugniagesiai gelbėtojai, pareigūnės pačios puolė belstis į langus ir duris. Triukšmas pažadino kitame namo gale giliai įmigusį panevėžietį. Vyras iš gaisro puolė lauk dar spėjęs pasiimti šunelį ir svarbiausius daiktus.

Pareigūnės tokio savo poelgio žygdarbiu nelaiko. Anot jų, taip būtų pasielgęs kiekvienas. Žinojimas, kad tai padėjo išgelbėti gyvybę, joms – geriausias atlygis.

Kaip pasakojo R. Gaurienė, tą naktį jos abi su V. Rinkūniene patruliavo mieste, kai pastebėjo dūmų ir ugnies pašvaistę. Įtarusios, kad kažkas negerai, nusprendė nuvažiuoti patikrinti. Moterys svarstė, jog mažai tikėtina, kad po vidurnakčio kas būtų susikūręs laužą.

„Mūsų įtarimai pasitvirtino. Viena nedidelio medinio namelio dalis jau skendėjo liepsnose. Ten išgyventi jau niekam nebūtų pavykę. Puolėme prie kitos namo dalies su viltimi, kad galbūt kas nors ten miega. Prie namo buvo prirakintas šunelis, tai rodė, kad čia tikrai gyvenama“, – lemtingos nakties įvykius prisiminė R. Gaurienė.

Jos kolegė V. Rinkūnienė iš karto puolė skambinti ugniagesiams gelbėtojams, o Rita – belsti į langus ir duris. Nors ši namo dalis nebuvo paliesta ugnies liežuvių, tačiau pavojingi aitrūs dūmai jau skverbėsi į kambarius.

„Net jei nebūčiau pareigūnė, būčiau puolusi padėti. Per savo darbo praktiką esu susidūrusi su įvairiomis pavojingomis situacijomis, bet pirmą kartą reikėjo reaguoti taip žaibiškai. Tuo labiau kad nežinojome, ar dar ką rasime viduje“, – pripažįsta R. Gaurienė.

„Pamenu, po vieno eismo įvykio, kai žuvo jaunas vaikinas, man reikėjo jo mamai pranešti šią sunkią žinią. Tas mamos nevilties klyksmas dar kelias dienas skambėjo galvoje.“

V. Rinkūnienė

Įkvėpė tėtis

R. Gaurienės patirties bagažas – ne toks jau mažas. Šį pavasarį bus 25-eri metai, kai ji tarnauja policijos pareigūne. Pradėjusi nuo darbo Kelių policijoje, vėliau perėjo į Kriminalinę policiją, o dabar jau šešeri metai darbuojasi Operatyvinėje grupėje, kurioje registruojamos nusikalstamos veikos.

„Pirminį darbą atlieka patruliai, bet kai kvepia baudžiamuoju nusikaltimu ar nusižengimu, vykstame mes“, – paaiškina Rita.

Pareigūnė šypsosi, kad jos gyvenimo pasirinkimą tikriausiai nulėmė genai ir tėvelio pavyzdys – jis taip pat buvo policijos pareigūnas. Darbas policijoje turi savų iššūkių, nėra taip paprasta po darbo valandų užverti duris ir visų emocijų ir patirtų išgyvenimų neparsinešti į namus, ypač kai įvyksta skaudūs eismo įvykiai, žūsta ar sunkiai sužalojami žmonės.

„Tuomet perkratai mintis ir supranti, kad kito kelio nėra. Toks darbas. Policija taip pat turi savo psichologą, kuris po tokių skaudžių įvykių visada susisiekia, pasiteirauja apie savijautą, o jeigu reikia, ir pagalbą suteikia“, – pasakojo Rita.

Anot jos, kaip ir kiekviename darbe, būna sunkesnių ir lengvesnių dienų. Tačiau kai myli savo darbą, turi priimti visas jo puses.

„Net neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kažkur kitur. Nuo mažų dienų stebėdavau, kaip dirba mano tėtis, be galo buvo smalsu matyti šio darbo užkulisius. Tėtis visada buvo tas, iš kurio galėjau sulaukti patarimo, padrąsinančio žodžio. Žinoma, policija keičiasi, keičiasi ir įstatymai. Bet ir dabar turime apie ką pasikalbėti, o kartais ir pasiginčyti, kokiais laikais buvo geriau dirbti policijoje. Jam teko dirbti ir milicijoje, ir policijoje, man tik pastarojoje, bet ir per tuos dvidešimt penkerius metus daug įvairių pokyčių įvyko“, – pasakojo R. Gaurienė.

Karjera iš pašaukimo

Sakoma, kad buvusių pareigūnų nebūna. Panevėžietė jau galėtų galvoti ir apie pensiją, mat pareigūnai į ją gali būti išleidžiami po 25-erių darbo metų. R. Gaurienė vis dažniau pasvarsto, kad gal derėtų vietą užleisti jaunesniems. Tokių, kurie ateina degančiomis akimis, vedami pašaukimo tarnauti, anot jos, išties nemažai. Tačiau palikti mėgstamo darbo bent kol kas dar nesinori.

„Kai iš seniai matytų pažįstamų sulaukiu klausimo, o tu vis dar dirbi, pagalvoju, kad 25-eri metai policijoje – ne taip jau mažai. Tie, kurie į policijos struktūrą ateina dirbti dėl kokių nors garantijų ar atlyginimo, ilgai nepadirba. Policijoje, kaip ir medicinoje ar pedagogikoje, turi turėti pašaukimą, degti meile darbui, tuomet ir nepastebi, kaip tas laikas greitai prabėga. Kiekviena diena pilna vis kitokių iššūkių“, – kalbėjo R. Gaurienė.

Pareigūnės Rita Gaurienė ir Violeta Rinkūnienė, tik pastebėjusios gaisrą, nelaukdamos atvykstančių ugniagesių gelbėtojų, puolė prie medinuko ieškoti žmonių. Tik dėl jų operatyvumo čia gyvenusiam vyrui pavyko laiku išbėgti iš liepsnų apimto namo. T. MARKELEVIČIAUS nuotr.

Paklausta, ar savo atžalas palaikytų, jeigu šios nuspręstų pratęsti šeimos pareigūnų tradiciją, Rita tik nusišypso. Vaikai puikiai mato, kokia pavargusi mama grįžta iš darbo. Be to, jos darbas savotiškai turi įtakos ir vaikų auklėjimui. R. Gaurienė pripažįsta, kad yra griežta mama ir gerokai mažiau leidžia savo atžaloms negu jų bendraamžių tėvai.

„Man tiek optimizmo neduota, aš matau, kad tam tikros situacijos vaikams gali būti nesaugios ar net pavojingos. Tikiuosi, kad vaikai nežengs mano pėdomis. Bet lygiai taip pat galvojo ir mano tėtis. To traukinuko taip lengvai nesustabdysi, jeigu taip bus skirta, taip ir bus, renkasi patys vaikai, o tėvai tik gali padėti pakreipti tam tikra linkme“, – šypsosi pareigūnė.

Prancūzų filologiją iškeitė į policiją

R. Gaurienės kolegė V. Rinkūnienė policijoje skaičiuoja šešioliktus darbo metus. Ji taip pat pritaria, kad šiam darbui reikalingas ne tik psichologinis pasirengimas, bet ir savotiškas pašaukimas.

„Turi būti kažkoks cinkelis viduje, ne kiekvienas psichologiškai atlaikytų tai, ką patiria pareigūnai. Šiame darbe išties daug negatyvių dalykų, dažnai tenka susidurti ir su priešiškumu. Pamenu, po vieno eismo įvykio, kai žuvo jaunas vaikinas, man reikėjo jo mamai pranešti šią sunkią žinią. Tas mamos nevilties klyksmas dar kelias dienas skambėjo galvoje“, – pripažįsta V. Rinkūnienė.

Apie policijos pareigūnės kelią ji svajojo dar mokyklos suole, nors nei šeimoje, nei artimoje aplinkoje pareigūnų nebuvo. Bet aplinkybės taip susiklostė, kad į policiją Violeta neįstojo, todėl pasirinko prancūzų filologijos studijas. Tačiau kartais gyvenimas mėgsta staigmenas – po studijų nusprendė dalyvauti konkurse Panevėžio rajono migracijos tarnyboje. Čia ją pastebėjo tuometis rajono Kriminalinės policijos viršininkas Stasys Petraitis. Jis ir pakvietė į kriminalistų gretas.

„Gal mane pakvietė todėl, kad mokėjau kelias užsienio kalbas, ne tik prancūzų, bet ir anglų, rusų, vokiečių. Bet per visą darbo praktiką šių kalbų mokėjimo taip ir neprireikė. Nuo pat pirmų dienų darbas man labai patiko, greitai perkandau jo specifiką. Manau, kad policijoje yra tikroji mano vieta“, – pasakojo V. Rinkūnienė.

Kitaip auklėja vaikus

Pradėjusi dirbti kabinete su baudžiamosiomis bylomis, dabar Violeta yra Operatyvinio skyriaus pareigūnė. Jai dažnai tenka vykti į „karštuosius taškus“. Nors stengiasi atsiriboti nuo neigiamų išgyvenimų, ne visada pavyksta juos palikti darbe. O kai kurie įvykiai būna artimi ir jai.

„Man kaip mamai visuomet sunkiau nagrinėti bylas, susijusias su vaikais, ypač jeigu jie panašaus amžiaus kaip manieji. Kai tenka ieškoti dingusių vaikų, visada pagalvoju apie savuosius. Todėl ir savo atžalas labai saugau, visada turiu žinoti, su kuo ir kur jie. Darbas daro savo“, – atvirauja pareigūnė.

Vyresnysis V. Rinkūnienės sūnus taip pat jau matuojasi uniformą, tiesa, ne policininko, o kario – šiuo metu jis studijuoja Karo akademijoje, o mažylis, anot mamos, dar per mažas galvoti apie profesijos pasirinkimą.