Vienuolikmetis Balys Sruoga tėvo brika iš Baibokų kaimo 1906 metais buvo atvežtas į Panevėžį tęsti mokslų realinėje mokykloje, dabartinėje Juozo Balčikonio gimnazijoje. I. STUGAITĖS-KRIUKIENĖS, MLLM nuotr.

Atmintimi sugrįžtantis gyvenimas

Atmintimi sugrįžtantis gyvenimas

Talentingajam rašytojui Baliui Sruogai (1896–1947) lemtis skyrė tragišką išbandymą nacių koncentracijos stovykloje.

Po jos liko vos pora gyvenimo metų, leidusių skausmingą patirtį perkelti į genialų kūrinį – „Dievų miškas“.

Senosios Panevėžio realinės mokyklos klasėse pirmąsias mokslo bei gyvenimo pamokas gavo ir lietuvių literatūros milžinas – poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga.

Šiandien jis bene labiausiai žinomas kaip ypatingo kūrinio – memuarinės knygos „Dievų miškas“ autorius.

Žinia, kad šio žmogaus biografijoje Panevėžys buvo svarbus ir reikšmingas miestas, daugeliui gali pasirodyti maloniai netikėta.

Juk dažniausiai rašytojas siejamas su Vilniumi, Kaunu, kur jis dirbo, su Biržų kraštu, kur Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje gimė ir augo.

Dabar atsirado proga apie B. Sruogos gyvenimą sužinoti kiek daugiau, nei skelbiama žinynuose – panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas išleido rašytojui skirtą knygą, biografinę apybraižą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“.

„Balys Sruoga – novatorius ne tik savo gyvenimu, bet intelekto įtaka, kūryba. Jis buvo nepaprastai plataus akiračio, bet kartu ir gana sudėtinga asmenybė. Atrodo, kad su juo bendrauti nebuvo labai lengva. O ir jis pats dažnai jautėsi nesuprastas“, – sako knygos autorius.

Nuo meilės poezijos iki pragaro ratų

Vienu ryškiausių moderniosios kultūros atstovu, sugebėjusiu per gana trumpą gyvenimą nuveikti labai daug, J. Brazauskas domėjosi jau seniai, ilgai rinko informaciją, medžiagą leidiniams.

O šiemet, minint 125-ąsias B. Sruogos gimimo metines, knyga jau išleista ir bus pristatyta visuomenei.

„Kad nereikėtų prieš kiekvieną esesmaną kilnoti kepurės, B. Sruoga jos nenešiojo nei vasarą, nei žiemą. Vaikščiojo po lagerio teritoriją vienplaukis, ilgais, vėjo šiurenamais plaukais.“

J. Brazauskas

„Rašytojo atminimas turi likti svarbus visai Lietuvai. Tokiai, kuri myli ir brangina žmogaus kūrėjo atmintį. Per neilgą savo gyvenimą Balys Sruoga nuėjo kelią nuo simbolistinės poezijos rinkinio „Dievų takais“ iki „Dievų miško“ pragaro“, – sako J. Brazauskas.

Meilę apdainuojanti poezijos knyga išleista 1923-iaisiais, skausmą, pažeminimą, siaubą perteikiantis „Dievų miškas“ – jau po autoriaus mirties.

Balys Sruoga, 1946-ieji. CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Balys Sruoga, 1946-ieji. CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Prie žibalinės lempos

J. Brazausko knygoje „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ pirmiausia ieškosime B. Sruogos gyvenimo Panevėžyje metų.

Tęsti mokslų vienuolikmetis berniukas tėvo brika į Panevėžį iš Baibokų kaimo buvo atvežtas 1906 metų rugpjūtį.

Pats rusiškai parašęs prašymą, priimtas į rengiamąją klasę.

Sunku net mintimis nukeliauti ir įsivaizduoti tokį tolimą praeities laikotarpį, tuo labiau kad anuomet labai daug kas vyko ir atrodė visiškai kitaip.

Kas dabar norėtų mokytis tomis sąlygomis, kokiomis teko net gana turtingų ūkininkų vaikams?

Panevėžyje Balys su broliu Kaziu buvo apgyvendinti pas tėvo giminaitę, kuri laikė ir daugiau nuomininkų.

Giminaitė gyveno skersgatvyje, kaip išliko paminėta prisiminimuose, per tris namus nuo Masalskio vargonų fabrikėlio.

Kadangi žinoma, jog vargonų dirbtuvės buvo dabartinėje K. Donelaičio gatvėje, tai ir moksleiviai gyveno kažkur toje vietoje – tik nežinia į kurią pusę. Tiesa, liudijimai, kur rašytojas gyveno Panevėžyje, skiriasi.

Tačiau realinė mokykla (dabartinė J. Balčikonio gimnazija) nuo tos vietos buvo netoli.

Kaip rašoma J. Brazausko knygoje, kambarėlyje glaudėsi po kelis mokinius, berniukai lovose miegodavo po du ar net tris. Tų lovų paklojimas storas, pakulinis, retai skalbiamas, tad ir parazitai kankino.

Šalta būdavo žiemą, o mokytis tekdavo prie menkos žibalinės lempos visiems prie vieno stalo susigrūdus.

Maitino prastai. Šeimininkė išvirdavo kokios sriubos, o iš namų atsivežti duonos kepalai sužiedėdavo, sviestas pasidarydavo aitrus, o ir tą, kaip ir lašinius, reikėdavo taupyti.

Bet metai bėgo, mokinys, pripratęs prie naujo gyvenimo, žengė iš klasės į klasę.

B. Sruoga stengėsi nepasiduoti mokyklos rutinai.

Jis mokėsi gerai, nuo ketvirtos klasės net galėjo uždarbiauti pamokomis, nes pragyventi nebuvo lengva, juk tėvai leido mokytis ir kitus – iš viso keturis vaikus.

B. Sruogos tėvai iš sulauktų aštuonių vaikų užaugino penkis sūnus. Keturis jų išleido į mokslus, vienas liko ūkininkauti.

Petrogrado Miškų instituto studentas. 1915 metai. MLLM nuotr.

Petrogrado Miškų instituto studentas. 1915 metai. MLLM nuotr.

Kunigu nebus

Panevėžio realinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje besimokydamas B. Sruoga išgyveno religinę krizę ir atsisakė būti kunigu. Tėvams, o ypač motinai, tai buvo didelis sukrėtimas.

O sūnus jau gyveno savą, bręstančio žmogaus gyvenimą, su savo pasirinkimais, susidomėjimais, atradimais.

Nuo 1910 metų prasidėjo aktyvus mokinių judėjimas, kūrėsi slapti būreliai, pasirodė lietuvių moksleivių žurnalai „Ateitis“, „Aušrinė“.

B. Sruogą sudomino liberalių pažiūrų aušrininkai. Jis prisidėjo prie Panevėžio aušrininkų leisto laikraštėlio „Pavieniui menki – drauge galingi“ ir pavadinimą jam pats sugalvojo.

Panevėžio mokykloje jis ypač susidomėjo literatūra, pradėjo kurti eilėraščius, net periodikoje juos spausdinti. Laikotarpis Panevėžyje – pirmųjų būsimo rašytojo literatūrinių bandymų metas.

Įsitraukęs į visuomeninę, kultūrinę veiklą, spaudoje paskelbė nemažai korespondencijų, poleminių straipsnių.

Miuncheno universiteto studentas.1923-ieji. MLLM nuotr.

Miuncheno universiteto studentas.1923-ieji. MLLM nuotr.

Išradingi slapyvardžiai

Stebina B. Sruogos gebėjimas susigalvoti gana įdomiai skambančius slapyvardžius. Štai dar būdamas mokinys pasirašydavo Šelmis Plunksnadraskis.

O ir gerokai vėliau, laikraščiams rašydamas kandžius straipsnius, pasirašinėjo Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė, Sirakūzinas ir kt.

Besimokydamas B. Sruoga susidomėjo ir teatru – juk tuo metu Panevėžys buvo vienas didžiausių Lietuvos teatrinių centrų.

Tuo metu čia veikė „Aido“ draugija, rengusi lietuviškus vakarus, propagavusi meną.

Bet, kaip rašoma knygoje, į draugijos susirinkimus B. Sruogą viliojo ir meilė septyneriais metais vyresnei merginai Juzefai Verbickaitei. Su ja vis stengėsi nesiskirti, rašė jai eilėraščius

„Buvo taip apsvaigęs, kad tuoj norėjo ją vesti, būdamas 16–17 metų… Jo draugai specialiai susirinko tartis, kaip atkalbėti Balį nuo to sumanymo. Po didelių pastangų jiems tai pavyko“, – pasakoja J. Brazauskas.

Metai, praleisti Panevėžyje besimokant realinėje mokykloje, buvo reikšmingi B. Sruogos gyvenime ir yra pirmasis jo literatūrinio darbo laikotarpis.

Su dukra Dalia. Pažaislis, 1929 metai. MLLM nuotr.

Su dukra Dalia. Pažaislis, 1929 metai. MLLM nuotr.

Pasirinko literatūrą

Ir daug įdomių, mielų akimirkų rašytojo gyvenime būta tuo laiku, kai jis iki 1914 metų mokėsi Panevėžyje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokiniai laikė baigiamuosius egzaminus – tais metais mokyklą baigė šešiolika jaunuolių.

O paskui mokyklos bendruomenė pasitraukė į Rytus.

B. Sruoga taip pat išvyko iš Lietuvos, ir dar vienas pirmųjų. Rugpjūčio mėnesį jis jau buvo Petrograde, o nuo rugsėjo tapo Petrogrado imperatoriškojo Miškų instituto auklėtiniu.

Bet greitai suprato suklydęs. Miškų mokslo paskaitos netraukė, nepatiko chemija, praktikos darbai, kaip sakė, „varlių pjaustymas“‚ tad institute iškentėjo tik iki pavasario.

1915 metais B. Sruoga tapo Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakulteto literatūros specialybės studentu. Paskui buvo studijos Maskvos universitete.

O 1918 metais B. Sruoga kartu su kitais grįžo į Lietuvą.

Nelengvas buvo kelias namo prekiniu vagonu, miegant ant grindų. O grįžus maždaug tris savaites reikėjo praleisti karantine Šiauliuose, niekur nebuvo leidžiama eiti.

Pasibaigus karantinui vasarojo gimtinėje – Baibokuose.

Paskui apsišvietęs jaunuolis įsikuria Vilniuje, kur susitinka bendraminčius Petrą Galaunę, Juozą Zikarą, kitus taip pat Rusijoje buvusius Lietuvos menininkus.

Prasideda susitikimai, diskusijos apie Lietuvos meno ateitį, tautos likimą.

T. Rimkiene, V. Sruogienė, D. Sruogaitė ir B. Sruoga Kaune 1928 metais. MLLM nuotr.

T. Rimkiene, V. Sruogienė, D. Sruogaitė ir B. Sruoga Kaune 1928 metais. MLLM nuotr.

Neišsipildžiusi viltis

Bet Vilniuje didesnės galimybės plėtoti meninę veiklą nebuvo. Tad B. Sruoga, vejamas permainingų politinių įvykių, gresiant lenkų okupacijai, pėsčiomis išėjo į Kauną. Ir nuėjo.

Kaune mokytojavo, pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje Spaudos biuro vedėju, paskui oficiozo „Lietuva“ redakcijos vedėju.

Gabūs, darbštūs žmonės greitai suranda savo kelius – ir B. Sruoga 1921 metais gavęs pašalpą studijoms išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Ten 1924 metais apgynęs diplominį darbą gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą, tais pačiais metais vedė istorikę Vandą Daugirdaitę ir kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, paskui parvažiavo į Kauną.

B. Sruoga – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete dėstytojas, 1932 m. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis. Be to, jis – teatro mėgėjas, buvo ir akademinės dramos studijos steigėjas, dramų kūrėjas.

Įdomus faktas iš B. Sruogos biografijos. 1930 metais Lietuvoje buvo paskelbtas dramos konkursas Vytauto Didžiojo 500-ųjų metinių proga, laimėtojui prizas žadėtas labai didelis, net 10 tūkstančių litų. Parašęs dramą „Milžino paunksmė“ ir, būdamas tikras, kad laimės prizą, B. Sruoga nusipirko automobilį.

Bet premijos jis negavo, todėl po to ilgai mokėjo skolas už mašiną.

O stipraus kūrinio atstūmimas sukėlė daug įvairiausių kalbų ir intrigų.

Laimė, nemaloni pjesės nepremijavimo istorija neatgrasė rašytojo nuo dramaturgijos. Jis pirmas ėmėsi naujų istorinės dramos temų.

B. Sruoga rašė: „Ar apie praeitį rašysi, ar apie dabartį, ar apie ateitį: vis tiek literatūros kūrybos pagrindinis objektas yra žmogus – žmogaus likimas, žmogaus laimė ir džiaugsmas, žmogaus rimtis ir kova, laimėjimai ir praradimai – nuo kūdikystės iki grabo lentos.“

Nuo 1940 metų, persikėlus universitetui, B. Sruoga gyveno Vilniuje.

Jo kūrybos aruode jau buvo 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.

Balys Sruoga. MLLM nuotr.

Balys Sruoga. MLLM nuotr.

Baisioji neganda

J. Brazausko knygos skyriuje „Išdidi kančia karo metais“ pasakojama apie B. Sruogos gyvenimą iki pat 1943-iųjų, metų, kai jį ištiko baisioji neganda – buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko.

Buvo metai, kai vokiečiai paskelbė mobilizaciją į lietuvišką SS legioną. Tačiau jaunimas nėjo į naujokų ėmimo komisijas. Vokiečiai buvo labai nepatenkinti, ėmėsi represijų.

1943 kovą pasklido žinia, kad Kaune, Vilniuje suimta daug lietuvių inteligentų, tame sąraše buvo ir B. Sruogos pavardė.

Matyt, dėl to, kad jis laikėsi nuostatos, jog lietuviai neturi dalyvauti mobilizacijoje.

„Jo ištarti žodžiai paskaitose, politinių ar kultūrinių įvykių komentarai, matyt, pasiekė gestapą, nes jis buvo kaltinamas organizavęs pasipriešinimą mobilizacijai“, – rašo J. Brazauskas.

Ką inteligentas išgyveno koncentracijos stovykloje, galima sužinoti perskaičius jo knygą „Dievų miškas“, taip pat pažiūrėjus pagal šią knygą Algimanto Puipos 2005 metais pastatytą kino filmą.

Žinoma, juose matyti tik maža dalis tos baisiosios žmogiškos kančios, kurią patyrė diena po dienos, valanda po valandos tūkstančiai niekuo nenusikaltusių žmonių.

Atvežtiesiems į stovyklą ypač sunki buvo pradžia. Niekas nenumanė, kas jų laukia. O nepraėjus nė mėnesiui nuo grupės atvežimo, keturi iš jų jau buvo mirę – trys nuo išsekimo, vienas užmuštas taburete.

„Lageris neigė bet kokias moralės normas, kirto skaudų smūgį jo dvasiniam idealizmui, humanistinei gyvenimo sampratai. Matydamas kasdienį smurtą, darėsi tylesnis, užsidaręs savyje. Kad nereikėtų prieš kiekvieną esesmaną kilnoti kepurės, B. Sruoga jos nenešiojo nei vasarą, nei žiemą. Vaikščiojo po lagerio teritoriją vienplaukis, ilgais, vėjo šiurenamais plaukais… Tai buvo jo protestas prieš žmogaus žeminimą“, – pasakoja J. Brazauskas.

1945 metais kalinius išlaisvino sovietinė armija, B. Sruoga gegužės 13-ąją parskraidintas į Lietuvą.

Grįžimas į normalų gyvenimą buvo nelengvas. Tačiau jis stengėsi nepasiduoti, įtemptai rašė „Dievų mišką“.

Kūrinys gimė per du mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje.

Tačiau niekas tos knygos leisti neskubėjo, sovietų valdžiai daug kas nepatiko, cenzūra reikalavo braukymų, taisymų ir ilgam užvilkino leidimą.

Po begalės korektūrų „Dievų miškas“ išleistas praėjus dešimtmečiui po B. Sruogos mirties – 1957 metais. Jos autoriaus gyvenimo siūlas nutrūko 1947-ųjų spalį.

Po koncentracijos stovyklos patyrimų B. Sruogos sveikata buvo visiškai sužalota. Jis mirė eidamas 52-uosius metus.

Komentarai

  • Balys Sruoga buvo toli nuo Dievo, bet arti Tiesos sakymo ir jos gynimo. O ji ne visiems patiko. Kaip ir dabar.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų