Ukrainos ir Lenkijos pasienis aplaistytas ašaromis: čia savo moteris su vaikais atlydėję vyrai atsisveikinę grįžta atgal į Ukrainą kovoti už savo šalį, už demokratiją. Scanpix nuotr.

Ašaromis laistomos kelionės

Keliasdešimt kilometrų besitęsiančios automobilių kolonos, nenutrūkstamai judantys milžiniški pėsčiųjų srautai. Nuo nuovargio linkstančiomis kojomis, riedančiomis ašaromis ir su mažais vaikais ant rankų tūkstančiai karo pabėgėlių iš Ukrainos kasdien kerta Lenkijos ir Ukrainos sieną. Šią savaitę jau du kartus į pasienį parvežti ukrainiečių šeimų skubėjo ir panevėžietis verslininkas Dainius Spirikavičius su dukra.

Anot D. Spirikavičiaus, jeigu gali padėti nuo karo bėgantiems žmonėms ne tik užsikabindamas Ukrainos vėliavėlę, taip ir padaryk. Kai pagalbos į jį kreipėsi Ukrainoje gyvenantys draugai, prašydami padėti surasti saugų prieglobstį jų vaikams ir žmonoms, panevėžietis net nesudvejojo. Jau pirmadienį išvyko jų parsivežti prie Lenkijos ir Ukrainos sienos. O trečiadienį į Panevėžį Dainius parvežė ir antrąją nuo karo klaikumos bėgančią šeimą.

„Žmonės šaukiasi pagalbos, tai kaip gali nepadėti? Sėdau į automobilį ir išvažiavau prie sienos“, – pakeliui į Lenkiją telefonu „Sekundės“ žurnalistams pasakojo panevėžietis.

Tai, ką išvydo pirmą kartą atvykęs į pasienį, jam atėmė žadą. Nors karo vaizdų pilna televizija ir internetas, pasak D. Spirikavičiaus, atsidūrus šalia baisumų tragedijos mastą visai kitaip suvoki. Lenkijos ir Ukrainos pasienyje šiomis dienomis kiek tik užmato akys – minios pervargusių, išsekusių, nemiegojusių žmonių. Dauguma jų – moterys su vaikais. Jų vyrai liko ginti savo šalies.

„Žmonės eina ir eina. Sunku nusakyti, kur baigiasi ta didžiulė jūra žmonių. Vien automobilių kolona tęsiasi per 60 kilometrų. Šių žmonių akyse – begalinis nuovargis ir bejėgiškumas. Daugelis jų mašinomis, autobusais, traukiniais ar pėsčiomis buvo priversti be sustojimo ir be miego keliauti po kelias paras, kol pasiekė Lenkijos pasienį“, – pasakojo D. Spirikavičius.

Ukrainos ir Lenkijos pasienyje nesustojamai traukia pabėgėlių minios, vien automobilių kolona tęsiasi per 60 kilometrų.

Vilties stotelė

Panevėžiečio teigimu, nors žmonių srautai sunkiai nusakomi, tačiau lenkai išties gerai pasirengę sutikti bėgančiuosius nuo karo baisumų. Prie pat sienos įkurti vadinamieji humanitariniai miesteliai, juose dirba tūkstančiai savanorių ne tik iš Lenkijos, bet ir kitų valstybių. Išvargusiems, alkaniems pabėgėliams tiekiama karšta arbata, maistas, kita pagalba. Vieni čia ilgai neužsibūna, randa laikinus namus, kiti po kelias paras įstringa, su viltimi laukdami kitų šeimos narių ar artimųjų, kurie vis dar pakeliui į Lenkiją.

„Vieni žino, kad jų laukia artimųjų ar pažįstamų automobiliai prie Lenkijos sienos. O dalis tiesiog ieško saugesnio prieglobsčio, o kur – jiems nesvarbu. Lenkijoje tuos žmones sodina į autobusus ir veža į paskirstymo punktus – rikiuojasi ištisinės autobusų kolonos“, – pasakojo panevėžietis.

Jo teigimu, yra ir tokių, kurie iš bombarduojamų namų ištrūko kaip stovi, net be dokumentų. Kita vertus, kaip mamai, pėsčiomis keliaujančiai keliasdešimt kilometrų iki Lenkijos sienos, vienai panešti ir nebepaeinančius vaikus, ir mantą. Ir D. Spirikavičiaus globojamos šeimos su savimi pasiėmė net ne visus būtiniausius daiktus. Tačiau aplink daug gerų žmonių – Dainiaus draugai į Lietuvą pasitraukusiems ukrainiečiams atidavė taip reikalingų drabužių, buities daiktų naujo gyvenimo pradžiai.

„Patikėkit, pasienyje atmosfera tikrai nekokia. Kai kurie tik prie sienos pamato, kad per stresą ir skubėjimą paliko savo asmens dokumentus, išbėgo kaip stovi. Kai šalia bombarduojama, svarbiausia tampa saugiai pabėgti, daugiau niekas nebesvarbu“, – pasakojo panevėžietis.

Mamos su vaikais

Pasak D. Spirikavičiaus, gerai bent tai, kad pasienyje veikia puikus ryšys, kitaip atrasti žmones, kuriuos jam reikia parsivežti į Panevėžį, būtų sudėtinga. Pirmoji Dainiaus į Panevėžį parvežta šeima – mama su trimis sūnumis – dešimtmečiais trynukais. O trečiadienį Aukštaitijos sostinę pasiekė ir mama su jau pilnamete dukra. Abi šeimos pabėgo iš Kijevo. D. Spirikavičiaus teigimu, nuo Panevėžio iki Lenkijos ir Ukrainos sienos į vieną pusę kelionė trunka maždaug 13–14 valandų. Supratęs, kad kelias paras nemiegoję, nesiprausę ir nevalgę žmonės ją sunkiai ištvers, pirmą naktį su pabėgėliais Dainius apsistojo pernakvoti Lenkijoje. Dabar abi šeimos jau saugiai apgyvendintos D. Spirikavičiaus turimoje sodyboje.

„Kai šeimos pailsės, išsimiegos ir bent kiek atsigaus, ieškosime kito būsto mieste, kad vaikai galėtų eiti į mokyklą“, – kalbėjo geradarys.

Anot jo, nors patys ukrainiečiai nepraranda vilties išsaugoti Ukrainą, tačiau suvokia, kad pergalės greitai nesulauks. Nežinia, ar dar bus jiems kur grįžti, ar pavyks išgyventi ten likusiems artimiesiems. Nerimas dėl ateities labiausiai ir slegia svetur prieglobsčio ieškančius žmones. Jų akyse dar ilgai stovės išsprogdintų miestų vaizdai.

„Kol vežiau ukrainiečius į Lietuvą – vien ašaros. Trynukų mama nuolat verkia, o vaikai gal dar net ne visai supranta, kas vyksta. Tai ne turistinė kelionė, žmonės palikę gimtuosius namus bėga praktiškai kaip stovi. Visi supranta, kad teks versti naują gyvenimo lapą visiškai nuo nulio, svečioje šalyje, be artimųjų“, – pasakoja D. Spirikavičius.

Vežtų ir autobusais

Jeigu atsirastų daugiau ukrainiečių, norinčių prisiglausti Lietuvoje, D. Spirikavičius pasiryžęs su kitais verslininkais organizuoti net autobusiukus nuo sienos, kad tik bėgantieji nuo karo kuo greičiau rastų saugią pastogę.

„Situacija ten klaiki. Žmonių veidai perkreipti kančios, nuovargio, beviltiškumo. Jų akyse – didžiulė nežinomybė, kas bus toliau. Ir jiems reikia greito sprendimo, kur likti – Lenkijoje, Vokietijoje ar rinktis kurią kitą šalį. Ne visi turi net santaupų naujo gyvenimo pradžiai. Nors daugelyje šalių veikia paramos organizacijos, kurios rūpinasi tiek pastoge karo pabėgėliams, tiek drabužiais, tiek maistu, bet juk vėliau jiems reikės patiems kabintis į gyvenimą. Kuo daugiau suteiksime pagalbos, tuo bus lengviau jiems ištverti šią tragediją“, – manantis D. Spirikavičius.

Pirmosios šeimos

Parama ukrainiečiams besirūpinančios organizacijos „Stiprūs kartu“ viena iš koordinatorių, Lietuvos skautijos vyriausioji skautininkė Akvilė Bartaševičiūtė teigė, kad Lietuva pasiruošusi apgyvendinti per 15 000 karo pabėgėlių iš Ukrainos. Lietuvos gyventojai jau pasiūlė per 5 tūkst. butų ir namų visoje šalyje. Panevėžys – ne išimtis. Panevėžio mieste ir rajone registruota apie 400 siūlomų apgyvendinimo vietų. Dar kone septynios dešimtys panevėžiečių pasisiūlė važiuoti iki Lenkijos ir Ukrainos sienos parsivežti ten laukiančių žmonių. Per kelis šimtus apgyvendinimo vietų yra numačiusios ir Panevėžio miesto bei rajono savivaldybės.

„Norinčiųjų padėti skaičiai auga dienomis. Lietuvos žmonės siūlo ne tik savo laisvus namus, bet ir nusiteikę važiuoti po dešimt valandų iki sienos, kad padėtų ukrainiečiams“, – sako A. Bartaševičiūtė.

Jos žiniomis, Panevėžyje apgyvendintos dar tik kelios šeimos. Kol atvykstančiųjų skaičiai nėra dideli, karo pabėgėliai gali rinktis, kur įsikurti – mieste ar kaimo vietovėje, bute ar name. A. Bartaševičiūtė pastebi, kad dažniausiai į Lietuvą atvyksta moterys su vaikais, kurių vyrai jau dirba Lietuvoje.

Jos teigimu, prognozuoti, kiek šiomis savaitėmis karo pabėgėlių atvyks į Lietuvą, labai sunku, tai priklausys nuo daugelio aplinkybių.