Asmeninio archyvo nuotr.

Armonikas virkdo ir mamos, ir dukros

Nedažnai, tik kartą per dvejus metus, įvairių tipų armonikomis grojančioms moterims ir merginoms suteikiama ypatinga proga – pasibūti, pamuzikuoti drauge. Miežiškiuose organizuojama šventė „Petronės armonika“ – vienintelis toks renginys Lietuvoje.

Su armonika – į Miežiškius

Dar praeitame tūkstantmetyje Panevėžio rajone, Miežiškiuose gimė graži tradicija – sukviesti armonikomis grojančias moteris ir merginas į joms skirtą šventę-varžytuves.

Ir taip nuo bene 1999-ųjų iki dabar, kas dveji metai Miežiškių kultūros centre vyksta ypatingas renginys –„Petronės armonika“.

Šie metai kaip tik ir buvo tie, kuriais moterys su armonikomis iš visos šalies skubėjo į Miežiškius. Armonikininkių pamėgta šventė, jų kartais net savais atlaidais pavadinama, surengta jau penkioliktą kartą. Toks moterų muzikančių susibūrimas – vienintelis Lietuvoje.

Visą dieną ant scenos viena po kitos lipa įvairaus amžiaus armonikininkės ir kas polkomis, kas valsais ar liaudiškomis melodijomis žavi žiūrovus ir vertinimo komisiją.

O šioji, kurios sudėtyje šventės pradininkės, jos sumanytojos ir organizatorės miežiškėnės Aldona Petrulaitienė ir Valerija Bartulienė bei etninės kultūros specialistai, instrumentinio folkloro žinovai, ypač įdėmiai klausosi, vertina, lygina, renka pačias geriausias.

Nebe iš pirmų varžytuvių su prizais namo grįžta muzikantės iš Raguvos – armoniką virkdančios mama ir dukra Kristina Juškienė ir Kotryna Juškaitė.

Miežiškiuose kas dveji metai vyksta ypatingas renginys –„Petronės armonika“, iš visų Lietuvos kampelių suvažiuojančių armonikininkių pamėgta šventė, jų kartais net savais atlaidais pavadinama. Miežiškių kultūros centro nuotr.

Romantiška muzikantė

Raguvos kultūros centro vadovė armonikininkė K. Juškienė šiųmečiame konkurse išrinkta liaudiškiausia muzikante. Tačiau tai toli gražu ne pirmas jos įvertinimas. Net keletą kartų ji buvo skelbiama romantiškiausia Lietuvos armonikininke.

Ir iš tiesų, K. Juškienės atlikimo būdas ir pasirenkami kūriniai labai romantiški.

„Tokia jau esu, romantikė“, – juokiasi muzikantė ir pripažįsta, jog dėl to net su dukra duetu niekada neinančios groti.

Skirtingi abiejų pasirinkimai – Kotryna labiau trankios, greitos muzikos, polkų gerbėja, o mamai visada širdis linksta prie romantikos.

Vis dėlto ta romantika nesvetima ir dukrai, tik ne armonikos skambėjime, o dainose.

„Studentams buvo privaloma armonika išmokti atlikti tris kūrinius. Kai tuos išmokau, norėjosi jau daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad su šiuo instrumentu nebesiskirsiu.“

K. Juškienė

Kristina, jos mama Ona Danilienė ir dukra Kotryna susibūrusios į folkloro ansamblį „Trys kartos“ kartu dainuoja ne tik folkloro dainas, bet ir romansus.

Jų atliekami „Juodoji rožė“, „Žvaigždė“, „Sugrįžki, jaunystė“ ir kiti romansai sulaukia šiltų aplodismentų ir didžiulio pasisekimo, o pasirodžiusios konkursuose pelno prizines vietas.

„Muzika mus lydi visą gyvenimą ir yra tikrasis jo varikliukas“, – toks močiutės, mamos ir anūkės trio šūkis.

Šiemet garsiame respublikiniame vaikų ir jaunimo liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tradicijų paveldėtojai“ dainininkės taip pat tapo laureatėmis.

Šįmet surengtose „Petronės armonikos“ varžytuvėse Kristina Juškienė pelnė liaudiškiausios muzikantės titulą. Asmeninio archyvo nuotr.

Kotrynos armonika iš pradžių visai nežavėjo, tačiau kartą, tuomet dar trylikametė, su mama grįždama iš garsiosios „Petronės armonikos“, pirmą kartą paklausė – ar sunku išmokti groti? Miežiškių kultūros centro nuotr.

Nuo pirmos pamokos

Kartais ansamblio „Trys kartos“ pasirodymuose K. Juškienė dainoms pritaria armonika. Šis instrumentas moters gyvenime atsirado dar jai studijuojant Rokiškio kolegijoje.

„Studentams buvo privaloma armonika išmokti atlikti tris kūrinius. Kai tuos išmokau, norėjosi jau daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad su šiuo instrumentu nebesiskirsiu“, – pasakoja renginio „Petronės armonika“ dalyvė.

Būdama studente ji ir armoniką įsigijo. Vienam rokiškėnui kartą labai prireikė pinigų ir jis visiems pradėjo siūlyti pirkti armoniką, atidavė ją vos už 50 litų.

Kaip žinoma, negrojantis nė už pigiau neimtų, kam jam ta armonika, o štai studentė, netikėtai išgirdusi pasiūlymą, nesuabejojo. Tik pinigų tiek iš viso ir teturėjo, o iki mėnesio pabaigos išgyventi – daugiau kaip savaitę. Bet pasiryžo geriau nevalgiusi pabūti, bet armoniką įsigyti.

Pinigų bilietui namo jau teko skolintis.

Bet savą armoniką turėdama galėjo ką tik nori groti, ir net savo dainas pagal patinkančius eilėraščių posmus kurti.

O štai K. Juškienės dukros Kotrynos armonika iš pradžių visai nežavėjo, nors, dar būdama mokine ir važinėdavo su mama į Miežiškius, klausydavo, kaip ji groja „Petronės armonikos“ renginyje.

„Nereikia man tų jūsų armonikų“, – kartodavo mergaitė, kai ir jai pasiūlydavo mokytis iš mamos.

„Tačiau kartą grįžtant iš šventės mama pradėjo klausinėti, kodėl muzikalios ir gabios dukros nemokau armonika groti. Nieko nesakiau, juk žinojau Kotrynos požiūrį. O grįžus namo dukra, tuomet trylikametė, pirmą kartą paklausė – ar sunku išmokti groti“, – prisimena K. Juškienė.

Patarusi, jog pirma reikia išmokti dešine ranka tomis sagutėmis garsus išgauti, paskui kaire ranka mokytis, o paskui sujungti abiejų rankų muzikas kartu, ir paaiškinusi, kaip tai daroma, netruko išgirsti ir pirmuosius dukros atliekamus kūrinėlius.

Su „Petronės polka“

Dabar į pasirodymus „Petronės armonikoje“ vyksta abi – mama ir dukra, kiekviena su savo armonika, su savo pasirinkta muzika – labiausiai patinkančia ir tinkančia.

„Kiekvienos muzikantės pažintis su armonika vis kitokia – kas nuo vaikystės grojo, kas vėliau išmoko ar visai netikėtai instrumentą atrado“, – pasakoja renginio „Petronės armonika“ pradininkė miežiškėnė Aldona Petrulaitienė.

Ji – garsiausia krašto armonikininkė, pati daug metų grojanti, dešimtis vaikų ir jaunuolių su armonika suvedusi, visų švenčių siela, pagrindinė muzikantė.

Įkūrusi savo pačios išmokytų mergaičių armonikininkių ansamblį, A. Petrulaitienė pagal pirmą viešai atliktą kūrinį – „Petronės polka“ ir ansamblio, o vėliau šventės pavadinimą sugalvojo.

„Ir aš pati tarsi tapau Petrone“, – juokiasi muzikantė.

O pati groti armonika mokėjo dar būdama 8-erių.

Pasvalio rajone, Krikliniuose, užaugusi moteris pasakoja, kad jos tėvelis grodavo vokiška armonika, tai ir vaikai – ji, brolis, sesuo labai norėjo išmokti. Beklausydami tėvelio grojimo, jam kiek parodžius ir išmoko.

Vėliau pradėjus mokytis muzikos, armonika tarsi pasitraukė į šalį – svarbiausias instrumentas A. Petrulaitienei tapo akordeonas.

Tik jau vėliau, kai Miežiškių kultūros centre buvo įkurta muzikos studija, pradėjo vaikus mokyti armonikos paslapčių.

„Taip pat ir pati daug ką prisiminiau, tarsi mokiausi iš naujo“, – pasakoja muzikantė.

Iš pradžių norinčiųjų išmokti susidarė didelis būrys – ir berniukų, ir mergaičių į studiją prigužėjo.

Bet ilgainiui daug jų atkrito, ypač berniukų. Mergaitės pasirodė kantresnės, o likus pačioms atkakliausioms gimė armonikininkių ansamblis „Petronės armonika“.

Močiutė, mama ir dukra – Kristina Juškienė, jos dukra Kotryna ir mama Ona Danilienė susibūrusios į folkloro ansamblį „Trys kartos“ dainuoja ne tik folkloro dainas, bet ir romansus. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Norvegijos kalnų

Kadaise A. Petrulaitienės suburtas populiarus kolektyvas dabar gyvas tik prisiminimuose – kultūros centre armonikomis griežti besimokiusios mergaitės suaugo, išsibarstė po pasaulį, ištekėjo, bet nė viena nepamiršo nuostabaus pirmosios muzikinės patirties laiko.

Turėdamos galimybę ir į „Petronės armonikos“ šventę atvažiuoja. Štai ir šiemet Evelina ir Laura kartu su vadove grojo scenoje, o Danguolė ir Renata – vaizdo įraše.

„Jeigu negali atvažiuoti, bent vaizdo įrašą atsiunčia. Taip buvo ir šiemet – Norvegijoje gyvenančios buvusios miežiškėnės nusifilmavo grojančios armonikomis vaizdingoje kalnų vietovėje ir atsiuntė vaizdą į šventę“, – džiaugiasi buvusi ilgametė Miežiškių kultūros centro vadovė Valerija Bartulienė.

Ji prisimena pirmuosius „Petronės armonikos“ renginius, kuriuose dalyvaudavo vos kelios armonikininkės iš Panevėžio rajono. Bet su kiekvienais metais dalyvių vis gausėjo.

Sužinojusios apie tokį renginį, pradėjo atsiliepti muzikantės iš visų kampelių – Vilniaus, Kauno, Žemaitijos miestelių ir kaimų, iš dar kitur.

„Petronės armonika“ ne tik gražus renginys – jis padeda išsaugoti gyvąjį etninės kultūros reiškinį, parodo moterų ir merginų atliekamą instrumentinį folklorą.

Ir šiemet Miežiškiuose varžėsi armonikos meistrės iš Panevėžio, Jonavos rajonų, Pakruojo, Vilniaus.

O tais metais, kai neskamba „Petronės armonika“, į Miežiškius suguža pasakotojai. „Pilimutės šposai“ saugo, puoselėja kitą etninės kultūros tradiciją – pasakojamąją tautosaką, jos žanrų įvairovę, aukštaičių tarmę.

Taigi, šįmet nuskambėjus armonikoms, ateinančiais 2023-iaisiais į Panevėžio kraštą ir vėl suvažiuos įdomiausi, išradingiausi, šmaikščiausi pasakotojai, o jų klausytojams ir žiūrovams vėl bus tikras smagumėlis.