G. Lukoševičiaus nuotr.

Arminas Skirvainis: dainavimas man yra pomėgis, teikiantis malonumą

Prof. Vytauto Landsbergio Lietuvos masto įvykiu įvardytas Broniaus Kutavičiaus operos poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymas Panevėžio muzikiniame teatre tapo savotišku iššūkiu ir tokio reginio Aukštaitijos sostinėje nemačiusiam žiūrovui, ir patiems atlikėjams.

Vyrą-strazdą jame suvaidinusio panevėžiečio, Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) baritono Armino Skirvainio kūrybinėje biografijoje – daugiau kaip dešimt vaidmenų. Vis dėlto operos solistas pripažįsta: sudainuoti Strazdą buvo išskirtinė patirtis. Arminas juokiasi, kad pasibaigus pasirodymui jautėsi tarsi jo baterijos būtų visiškai išsikrovusios.

Paradoksalu, bet atsitiktinumas šio talentingo panevėžiečio kelią pasuko į dainavimą, kai jis pats svarstė apie kitą specialybę.

Pilnas žiūrovų sales sutraukusi opera „Strazdas – žalias paukštis“ tapo labiausiai aptarinėjamu reiškiniu Panevėžio kultūros padangėje. O kuo jums pačiam įsimintinas joje sukurtas Stazdo – vyro-paukščio – vaidmuo?

Ko gero, tai vienas stipriausių mano iki šiol atliktų vaidmenų.

Labai myliu Lietuvą ir jos kompozitorius, o ypač Bronių Kutavičių.

Mano pirma pažintis su šio kompozitoriaus kūryba buvo klausantis jo oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“. Kūrinys padarė labai didelį įspūdį ir paliko gilų pėdsaką manyje.

Kai sužinojau, kad Panevėžyje, Muzikiniame teatre, bus statoma B. Kutavičiaus ir poeto Sigito Gedos opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ ir mane pakvietė joje dainuoti, be galo apsidžiaugiau.

B. Kutavičiaus muzika man be galo įtaigi.

Poemoje „Strazdas – žalias paukštis“ perteikiama priespaudą išgyvenančios Lietuvos tema, ji aktuali ir šiandien.

Operoje-poemoje „Strazdas – žalias paukštis“ vyro-paukščio vaidmenį atlikęs panevėžietis A. Skirvainis pripažįsta, kad tai buvo vienas sudėtingiausių scenoje jo sukurtų personažų. G. Lukoševičiaus nuotr.

Ar teko susidurti su iššūkiais kuriant Strazdo vaidmenį?

Sunkiausia buvo išmokti muzikinį tekstą. Tai buvo sudėtingiausia, ką iki šiol man teko mokytis. Šiaip mokytis muzikinę medžiagą gana nesunku vien dėl to, kad muzikoje daug pauzių. Per tas pauzes turi laiko pagalvoti, ką reikia toliau dainuoti.

O B. Kutavičiaus muzika visai kitokia. Reikia laiko ją prisijaukinti.

„Strazdas – žalias paukštis“ pirmajame veiksme labai daug nepertraukiamos muzikos, vos yra kur atsikvėpti. Dar bedainuojant tenka galvoti, kas laukia toliau – kokį tekstą, kokią melodiją turėsi išdainuoti. Tai muzika, kuri, atrodo, net neturi pabaigos.

Išmokti tokį muzikinį tekstą nebuvo lengva ir užtruko tikrai netrumpai. Būdavo vakarų, kai sėdžiu, mokausi ir po valandos suprantu, kad nieko neišmokau.

Nepasirodė lengvas ir S. Gedos tekstas. Jame radau be galo daug man nežinomų žodžių. Netgi teko ieškoti guglėje, ką kuris reiškia. S. Gedos tekstai nėra buitiniai, atrodo, kad poemos kiekviename sakinyje paslėpta mintis, kiekvienas žodis be galo svarbus.

Po tokio pasirodymo, spėju, jautėtės kaip sportininkas, nubėgęs maratoną.

Tikrai taip!

Nors trys veiksmai trunka tik valandą, tai operai yra labai mažai, bet tokia muzika, tekstas, buvimas scenoje nuo pradžios iki galo (manęs joje nėra gal tik minutę), kai praeina visas Drazdausko-Strazdelio gyvenimas, to meto Lietuvos situacija, jos žmonių gyvenimai, išjausti nėra lengva.

Tokiam spektakliui reikia šimtaprocentinio susikaupimo, galvoti, ką noriu pasakyti skleisdamas šią muziką.

Po šito pasirodymo jaučiau, kad mano baterijos išsikrovė.

Ar į tokį pastatymą publika turėtų ateiti irgi jam pasirengusi?

Labai gerai, jei pavyksta ateinant į operą pasidomėti kunigo ir poeto Antano Drazdausko-Strazdo istorija.

Bet man regis, joje viskas gana aišku, įdėmiai, susikaupus žiūrint, gan nesunkiai suprantama. Tekstai nėra vien metaforos, kartu tai ir pasakojimai.

Bet visada, kad ir kur eitum, jei pasiskaitytum, apie ką veikalas, lengviau žiūrėti.

O kas jus įkvėpė pasirinkti operos žanrą ir nelengvą darbą scenoje?

Turbūt taip sukrito kortos.

Mano tėtis labai norėjo gyvenimą susieti su muzika. Jis pats išmoko groti ir gitara, ir akordeonu. Bet muzikos keliu jam, deja, taip ir neteko pasukti. Turbūt standartinis atvejis, kad ko nepavyksta tėvams išpildyti, bando perduoti savo vaikams.

Pirmą kartą turbūt pradinių klasių mokytoja atkreipė dėmesį, kad galiu dainuoti, turiu klausą. Kol mutavo balsas, dainavau diskantu. Dalyvaudavau ir koncertuose, ir Dainų dainelėje.

Panevėžyje baigiau muzikos mokyklą, lankiau „Skaistakalnio“ mokyklą, paskui įstojau į tuometę konservatoriją (dabartinę V. Mikalausko menų gimnazija – aut. past.).

Ten turėjau labai stiprų muzikos istorijos mokytoją Viktorą Januškevičių. Tai jis savo užsidegimu mane palenkė į operos žanro pusę. Labai džiaugiuosi tą kelią pasirinkęs.

Juokingai skambės, bet stodamas į Muzikos ir teatro akademiją rinkausi iš dviejų specialybių – garso režisūros ir dainavimo. Turbūt abi susijusios tik tuo, kad abiem atvejais reikia turėti muzikinę klausą.

Taip išėjo, kad tais metais garso režisūros kurso nerinko, taigi, man beliko vienas variantas – dainavimas. Įstojau į profesoriaus Vladimiro Prudnikovo kursą.

Šešerius metus truko studijos, tada stažuotė teatre ir sėkmingai jame tebedainuoju.

Dabar džiaugiuosi – kaip gerai, kad tais metais garso režisierių nerinko!

Stodamas į dainavimą jau turėjote ateities viziją, kad jūsų baritonas skambės garsiausioje šalyje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro – scenoje?

O taip, buvo svajonė jame dainuoti. Kai ten ateini ir matai didžiulę sceną, dekoracijas, kostiumus, nebegali nesvajoti!

Bet su menininkais taip jau būna – vieną dieną geriau, kitą blogiau. Ir šiandien, atrodo, jau dainuoji, bet neįmanoma, kad viskas būtų vien tik gerai, ateina akimirkų, kai nelabai savimi tiki.

Vis tiek toliau darai, nes dainuoti labai patinka, nes turbūt ir Dievas kažkiek apdovanojo.

Kas lemia operos solisto sėkmę: talentas ar sunkus darbas?

Iš patirties sakau – sunkus darbas. Talento gali būti 2–3 proc. Jei jo nėra, nieko negali su dainavimu padaryti. Tam reikalinga klausa, balsas. Bet didžiausia sėkmės dalis – darbas. Gali žiūrovui atrodyti, kad ateina solistas į sceną, padainuoja ir tuo viskas pasibaigia. Žinoma, yra ir tokių, bet jų žvaigždė kaip greitai pakyla, taip greitai, po poros trejeto metų ir nusileidžia.

Operos solistui be galo svarbu darbas ir žmonės, kuriais gali pasitikėti, kurie gali patarti, veda į teisingą pusę.

O kas yra tie žmonės, kurie jums imponuoja? Kas jūsų autoritetas?

Didžiausi mano autoritetai – prof. V. Prudnikovas ir mano šeima. Žmona (Kamilė Balabonaitė-Bontė – aut. past.) irgi operos solistė. Ji sopranas, aš baritonas, taigi, konkurencijos išvengiame (juokiasi).

Žmona ir yra ta ausis, kuri mane girdi. Ji gali ne tik pagirti, bet ir pakritikuoti. Mūsų specialybėje reikia ne tik gražių žodžių, bet ir objektyvios kritikos.

Arminas Skirvainis. Asmeninio archyvo nuotr.

Operos solistui tenka dainuoti užsienio kalbomis. Ar svarbu suprasti tekstą?

Teksto supratimas yra pats svarbiausias dalykas. Gali ranką ne tada iškelti, ne taip atrodyti, bet jei nesupranti, apie ką dainuoji, tai tebus gražus dainavimas. Kai supranti, dainuoja ir tavo akys.

Visokiom kalbom tenka dainuoti – italų, prancūzų, ispanų, anglų. Artimiausia širdžiai, žinoma, lietuvių, nors mūsų kalba operos solistui nėra vokališkai labai patogi.

Kad tekstai užsienio kalba skambėtų kuo natūraliau, operos solistams padėti atvažiuoja kalbų treneriai.

O kokios muzikos klausotės? Ar į savo buitį įsileidžiate kitokios nei klasikinė?

Kaip tik į buitį įsileidžiu kitokią, tik ne klasikinę. Ir visada sakau, kad man dainavimas yra pomėgis, teikiantis malonumą.

O koks muzikos motyvas dažniausiai įkyriai skamba mintyse?

Motyvas iš veikalo, kurį tuo metu mokausi. Kaip dabar „Hofmano istorijos“, statomos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ruošiuosi šeštadienio premjerai. Vienu metu teko rengtis ir šitam pastatymui, ir operai „Strazdas – žalias paukštis“.

Turėdamas tokią įtemptą darbotvarkę, ar dar randate laiko sugrįžti į Panevėžį?

Ruošdamasis „Strazdui“ Panevėžyje praėjusias dvi savaites lankiausi daug dažniau. Turbūt daugiausia sentimentų čia kelia V. Mikalausko menų gimnazija. Kai būdamas paauglys į ją atėjau, pasijutau savo terpėje, radęs savo vietą.

Kokį kūrinį svajojate sudainuoti ?

Niekada apie tai negalvojau. Net nežinau, koks tas mano svajonių vaidmuo. Gal jis dar atsiras.

Viskas ateina savo laiku, tada, kada reikia.

Ko negali sau leisti operos solistas?

Visų pirma negalime sau leisti susirgti. Bet man atrodo, kad viskas mūsų galvose. Kai labiausiai nereikia susirgti, tada liga ir pasiveja. Matyt, dėl to, kad nuolat galvoji, kaip to nemalonumo išvengti. O kai esi užsiėmęs ir tokioms mintims nelieka vietos – viskas klostosi gerai.

Žinoma, pasisaugoti tenka. Negalima gerti šaltų gėrimų, po dainavimo būtina pasėdėti toje pačioje erdvėje, kad nebūtų temperatūros kontrastų ir balsas pamažu atvėstų.

Bet svarbiausias dalykas – sveikas protas.

Ir, žinoma, labai svarbu gerai išsimiegoti. Turime keturių mėnesių sūnelį, taigi, dabar abu su žmona labai gerai žinome, koks svarbus yra miegas.