P. Židonio nuotr.

Apie Panevėžį – per tapybą

Apie Panevėžį – per tapybą

Būrys Panevėžio tautodailininkų virto krašto praeities tyrinėtojais, bandydami įskaityti daugiau, nei byloja istorinės fotografijos.

Remdamiesi senomis nuotraukomis, kraštotyrininkų surinktais pasakojimais ir legendomis, menininkai tapė Panevėžiui svarbius istorinius momentus, įžymių asmenybių portretus, jų gyvenimo, buities akcentus.

Nėrė į istoriją

Projekto „Panevėžys laiko tėkmėje“ kuratorė, tautodailininkė Laimutė Vološkevičienė pasakoja, kad prieš trejus metus sumanymas gimė susibūrus Panevėžio tautodailininkų branduoliui.

„Kilo mintis sukurti kažką, kas būtų ir patiems, ir visuomenei įdomu. Pamanėme, jog visiems smalsu pažiūrėti sustabdytas istorines akimirkas didesniu formatu. Taigi gimė idėja tapyti remiantis dokumentinėmis nuotraukomis. Jos ne tik mažos, bet dargi ne visiems laisvai prieinamos, dažniausiai saugomos muziejų ekspozicijose arba fonduose“, – pasakojo L. Vološkevičienė.

Tapyba tautodailininkai atgaivino miestui ir regionui svarbius istorinius momentus, vaizdavo svarbias asmenybes, ant drobės pasakojo apie šiam kraštui būdingas šventes, ieškojo charakteringų buities išraiškos formų.

„Ne paslaptis, kad dažnas mano, jog visa tautodailininkų tapyba – tik gėlytės, upeliai, peizažai. Norėjosi sugriauti tokį stereotipą, pagvildenti rimtesnes temas.“

L. Vološkevičienė

„Siekėme, kad darbai būtų įdomūs ir jaunajai kartai, kad paveikslai taptų savotiška edukacija. Juk įdomu sužinoti, kuriais metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, kada nugriovė vieną ar kitą pastatą, kaip atrodė anksčiau Laisvės aikštė“, – sako L. Vološkevičienė.

Algis Petruoka. „ Vilkmergės gatvėje. 1917“. P. Židonio nuotr.

Netapė kopijų

Iki imantis tapymo, tautodailininkams teko atlikti sudėtingus, bet įdomius ir praturtinančius namų darbus ieškant istorinės medžiagos: vartė šeimos albumus, prašėsi į Panevėžio kraštotyros muziejaus fondus, dokumentinės medžiagos ieškojo naršydami internete.

Pirmaisiais ir antraisiais projekto metais menininkai, remdamiesi rastomis nuotraukomis, tapė istorinius šio krašto įvykius ir asmenybes.

„Tai buvo didelis iššūkis bet kuriam iš mūsų. Tačiau ir didelė galimybė pasireikšti fantazijai. Neturėjome tikslo nutapyti fotografijos kopiją. Menininkai pridėjo ir savo požiūrio. Kadangi senos nuotraukos nespalvotos, teko ieškoti, kokios spalvos jose galėjo dominuoti, kokie tam laikotarpiui būdingi akcentai“, – pasakoja projekto kuratorė.

Nuotraukos, perkeltos į paveikslus, apima ilgą laikotarpį.

Seniausios siekia dar praėjusio šimtmečio pradžią. Vienoje drobėje pavaizduoti Panevėžio priemiesčio šuliniai – 1907 m. nuotraukos atspindys. Kitoje vaizduojami vokiečių kareiviai, žygiuojantys tiltu per Nevėžį į miestą 1915 m.

Tais pačiais metais mieste kilo ir didelis gaisras.

„Turėjome galimybę artimiau susipažinti su Panevėžio praeities momentais, apie kuriuos net nežinojome ar juos buvome pamiršę“, – pasakoja L. Vološkevičienė.

Trečiaisiais projekto metais tautodailininkai išdrįso nerti dar giliau – tapyti pagal Panevėžio regiono tautosakos kūrinius. Bene didžiausiu įkvėpimo šaltiniu jiems tapo lituanisto, kraštotyrininko, ilgamečio Vytauto Žemkalnio gimnazijos direktoriaus Eugenijaus Urbono rinkinys „Iš Panevėžio krašto tautosakos“. Šiame dvitomyje – Panevėžio krašte užrašytos sakmės, dainos, smulkioji tautosaka, tarmiški tekstai, etnografijos, istorijos žinių fragmentai.

Raimonda Markevičienė. „Rugių kirtimas vienaranke dalge. 1934“. P. Židonio nuotr.

Greta paveikslas ir pirminis šaltinis

Projekto metu tautodailininkų sukurti paveikslai jau eksponuoti ne vienoje parodoje. Ir ne tik Panevėžyje.

Greta tapybos kūrinio visada yra ir pradinis šaltinis – sena fotografija arba tautosakos tekstas.

Pasak L. Vološkevičienės, paveikslai neprivalėjo tapti identiški istorinėms nuotraukoms – kūrybiniame procese jie dažnai pasipildė autoriaus požiūrį atspindinčiomis detalėmis.

Ji pati tapė Laisvės aikštę, kai šioji dar turėjo Lenino vardą. Paveikslo akcentu tapo atsitiktinis praeivis, į kurį atgręžtos į mitingą surinkusios ir kalbančiojo tribūnoje besiklausančios minios nugaros.

L. Vološkevičienę domino ir garsiojo Panevėžio krašto dievdirbio Vinco Svirskio asmenybė bei kūrybinis palikimas. Pavaizduoti patį menininką pasirodė rimtas iššūkis – nei fotografijų, nei portretų, nei beveik jokių dokumentų apie tikrąją Panevėžio krašto vertybę neišliko. Tik išsaugoti prisiminimai bei negausūs jo darbai pasakoja apie šį lietuviškąjį da Vinčį. Autentiškas, vienas iš nedaugelio iš kaimo į kaimą su įrankių dėžele keliaudavusio savamokslio kryždirbio sukurtas kryžius tebestūksto netoli Krekenavos. Jį L. Vološkevičienė perkėlė į savo paveikslą.

O šįmet menininkė baigė tapyti kraštotyrininkų Panevėžio krašte užrašytą sakmę, pasakojančią, kaip atsirado akmenys.

Irena Jasiūnienė. „Pirmoji repeticija naujame teatre. 1967“. P. Židonio nuotr.

Sugriovė stereotipą

Unikaliame projekte „Panevėžys laiko tėkmėje“ dalyvavo per 30 menininkų. Šiemet prisijungti buvo pakviesta ir keletas tautodailininkų iš Kupiškio bei Rokiškio. Jie į tapybos darbus perkėlė savo krašto istoriją – potėpiais pasakojo apie Kupiškio piliakalnio atsiradimą, Rokiškio rajone esančių Obelių praeitį.

„Ne paslaptis, kad dažnas mano, jog visa tautodailininkų tapyba – tik gėlytės, upeliai, peizažai. Norėjosi sugriauti tokį stereotipą, pagvildenti rimtesnes temas“, – paaiškina L. Vološkevičienė.

Kai kurie projekto dalyviai teptuką paėmė pirmą kartą. Ir skulptorius, ir juvelyrė, ir garsi karpinių meistrė atsiskleidė jiems neįprastame žanre – tapyboje. Pasak L. Vološkevičienės, jei žmogus turi kūrėjo gyslelę, jam nesvetima ir kitokia meno rūšis.

Tautodailininkų tapybos paroda, pasakojanti, kaip ir kuo gyveno Panevėžys, jau keliauja po Lietuvą.

Kitą savaitę, antradienį, ji atidaroma ir Panevėžyje, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Pamatyti unikalius istorinius miesto momentus, perkeltus ant drobės, bus galima ir rugsėjo pradžioje per Aukštaitijos sostinės gimtadienio šventę.

Pasak L. Vološkevičienės, ciklas „Panevėžys laiko tėkmėje“ – neišsemiamas. Juk kiekviena diena atneša ką nors naujo ir tampa istorija.

„Tokį projektą galima tęsti ir tęsti“, – į ateitį žvelgia menininkė.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų