-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vietiniai šiuose keramikos darbuose atpažins save, o kiti sužinos, kaip ten buvo, kad Panevėžio gatvėmis kadaise vaikščiojo drambliai, koks automobilis buvo geresnis už kitus ir kur prieš du tris dešimtmečius reikėjo pakviesti merginą, kad pasimatymas pavyktų, ir kodėl visus kūrinius puošia „siemkos“.
„Miesto reljefais“ ciklą pavadinęs G. Mazūras gimęs ir užaugęs Panevėžyje, menininkų šeimoje, jau septyniolika metų gyvena ir kuria Utenos rajone, Antalgėje, kur yra įkūręs skulptūrų parką.
Matydamas spartų Panevėžio virsmą sako prisiminimais vis dažniau sugrįžtantis į gimtąjį praeities miestą ir laikus, kada apie tokią Aukštaitijos sostinę, kaip ji atrodo dabar, jo karta galėjo tik svajoti.
Pirmasis darbas gavo tik panevėžiečiams suprantamą užkoduotą pavadinimą – „Narvelis“. Tokiuose pilkuose namuose Molainiuose, Kniaudiškėse, kur prabėgo ir G. Mazūro vaikystė, gyveno ir tebegyvena panevėžiečiai.
„Gyventi pilkame narvelyje yra savotiška patirtis. Vieni susikausto ir jų gyvenimas pasidaro pilkas, jie nesupranta ir bijo spalvų, todėl stengiasi būti kaip visi narvelių gyventojai, vienodai rengtis, kalbėti, galvoti. Net kai renovuoja savo narvelius, dažo ta pačia spalva kaip prieš 35 metus, kai statybininkai pastatė namą.
Bet yra ir kitokių narvelių gyventojų. Jie puošia miestą, ištrūkę iš blokinio kalėjimo, neša žinią apie nuostabų miestą abipus Nevėžio. Daugiausia tai dailininkai, muzikantai, kultūros darbuotojai, rašytojai, sportininkai, kiek šiame mieste jų daug“, – pasakoja G. Mazūras.
Kitame „Miesto reljefų“ darbe visi atpažins „sasyską“ – daug metų panevėžiečių taip vadinamą ilgiausią miesto daugiabutį J. Basanavičiaus gatvėje.
„Jo pirmajame aukšte – daugybė parduotuvių, ir vargas tam vaikui, kuris vedamas mamos, žengdavo į tą nuobodybės traukinį, pilną visokių nesąmonių. Ten viskas buvo klaikiai nuobodu, pradedant vitrinom, baigiant lentynom. Užtat netoliese buvo parduotuvė filatelistams, ir ten buvo galima įsigyti pašto ženklų kolekcijai“, – prisimena menininkas.
O geltonus „Ikarus“ autobusus pamenat? Kiek ten žmonių susikišdavo, būdavo, ir durys neužsidaro, tada kaldavo panevėžiečiai petim, staigiai jos užsilankstydavo ir autobusas pajudėdavo tolyn….
Ypatingą vietą G. Mazūro prisiminimuose užima Švč. Trejybės bažnyčia. Joje būsimasis menininkas lankė berniukų chorą.
„Priešais šį pastatą stovėjo didelis fontanas. Laukdami repeticijų jame braidydavom ar netoliese rinkdavom kaštonus. Buvom nuostabūs vaikai angeliškais balseliais, bet tokie išdykę, kad kartais mišių metu vadovui tekdavo mus uždaryti rūbinėje. Vadovą labai mylėjom ir repetuodavom rimtai, su visais dirigavimais, solfedžiais ir natomis. Ne kartą buvau ir bažnyčios bokšte. Man labai patiko būti chore. Lankiau jį penkerius metus, kol vieną dieną natų šūsnyje radau „The Beatles“ natų knygą gitarai“, – pasakoja keramikas.
Dar vieno „Miesto reljefų“ kūrinio „Religija“ fone matosi Panevėžio katedra ir vandens bokštas. Bet pirmame plane – automobilis „Golf“.
„Kodėl? Todėl, kad bendraklasis man paaiškino, jog normalus „Golfas“ yra tas, kur neturi stoikės ant priekinių durelių stiklo. O „Golfas“ tai ne „Fiatas“, ir ne „Opelis“. Golfs yr golfs“, – panevėžietiškai paaiškina G. Mazūras.
Kitas išskirtinis Panevėžio simbolis, keliantis prisiminimus, – į „Miesto reljefus“ patekusi autobusų stotis.
„Stotis buvo kažkas tarp turgaus ir taboro – pilna romų, „dušmanų“, balandžių. Buvo ir dėdė, kuris autobuso keleiviams siūlydavo laikraščių. Dėl įvairiausių tipažų gausos ten eidavom piešti su Dailės mokyklos klase. Kai buvau mažas, iš šios stoties keliaudavau į Bauskę, Rygą, Antalgę, vėliau į Kauną, Telšius, Vilnių, Oslą, Kopenhagą, Berlyną, Taliną. Man patiko keliauti autobusais, skaityti knygas, žiūrėti pro langą, miegoti. Stoties fone matosi buvęs Panevėžio viešbutis ir J. Miltinio dramos teatras. Jei kada ten nueisit, aplankykit ir galeriją XX, ten geros parodos ir labai efektingi jų atidarymai“, – siūlo G. Mazūras.
Išskirtinio jo dėmesio sulaukė kino centras „Garsas“. Dabar šis pastatas nugriautas ir jo vietoje iškilęs modernus Stasio Eidrigevičiaus menų centras.
„Politikai kiršino kultūros atstovus ir dėl to centro kilo šaršalas. Čia ir matome, kaip politikai ir aktyvistai kovoja dėl „Garso“ likimo“, – „Garso“ fone pavaizduotų besikaunančių žmogeliukų prasmę paaiškina „Miesto reljefų“ autorius.
Į šį keramikos kūrinių, papuošusių sienelę „Meno“ teatro pašonėje, ciklą pateko ir pats teatras su impozantiškuoju savo simboliu – Don Kichotu.
„Esam girdėję sakant: „Nesuprantu aš to meno.“ „Ne panevėžietis, todėl ir nesupranti“, – atrėžia vietinis, kasoje pirkdamas šeimai bilietus į spektaklį. Žino miestiečiai, kad meno nereikia suprasti, jį galima jausti. Tai – ypatingas teatras, globojamas mūzų. Jau įžengęs į kiemelį jautiesi patekęs į teatrą. Ne veltui atvykusius pasitinka Don Kichoto skulptūra. Išduosiu paslaptį: kiekvienas panevėžietis yra truputį Don Kichotas, bet tik panevėžiečių žmonos tai žino“, – šypsosi G. Mazūras.
O Juozo Miltinio dramos teatrą menininkas vadina stebuklingu.
„Grįžęs namo iš studijų visada eidavau žiūrėti spektaklių. Turėjau net tokį teatro švarką, kurio vidinėje kišenėje kaupdavau bilietus. Mėgstamiausias? „Chanuma“, pamenu „Top dogs“. Visgi įdomiausia būdavo, kai spektaklis pasibaigdavo, stengdavausi paskutinis išeiti iš salės. Tada scenos darbininkai išmontuodavo dekoracijas ir stebuklas išnykdavo“, – pasakoja G. Mazūras.
Šis „Miesto reljefų“ ciklo paveikslėlis iš kitų išsiskiria tuo, jog jo nepuošia saulėgrąžos.
„Nebėra jau jų, miestas nubudo ir iš Antalgės atvykęs jaunas keramikas laukia prie teatro durų damos. Ar vėlavo? Aha. Ar turėjau gėlių? Nepamenu. Apie ką buvo spektaklis? Nežinau. Ar patiko? Labai“, – šypsosi G. Mazūras.
G. M. Buvo laikotarpis, kai prisiminimais vis grįždavau į Panevėžį. Miestas labai keičiasi: statosi, atsinaujina, o aš vis prisimindavau, kaip atrodydavo anksčiau, 1990–2000 m. Tas laikas buvo labai įdomus. Nusprendžiau perteikti ne tik vaizdą, bet ir emociją, kaip žmonės Panevėžyje gyveno. „Miesto reljefuose“ – mano prisiminimai. Istorija prasideda nuo „narvelio“ ir baigiasi Juozo Miltinio dramos teatru, kur jaunuolis laukia, pakvietęs damą į pasimatymą.
G. M. Prieš trejetą ketvertą metų. Pirmiausia kūriau dubenis su miesto vaizdais. Jie eksponuoti Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Galerija XX“. O kai pasiūlė dailininkams papuošti miestą, perlipdžiau darbus taip, kad tiktų klijuoti ant sienos.
G. M. Jie visiems sukelia daug prisiminimų ir gerų emocijų. Dažniausiai stipriausia reakcija kyla pamačius autobusų stotį, parduotuvę, vadinamą „sasyska“. Sulaukiau atsiliepimų, kad labai jautru, kad tos istorijos užkabino širdį. Nors jos pasakotos iš mano perspektyvos, bet gyvenimas mieste yra labai bendra. Žmonės tą pajunta, gimsta nostalgija, prisiminimai. Tie piešinukai yra paveikūs.
G. M. O taip, ironijos tikrai yra. Tai pasakojimas iš jaunuolio, kuris lankė Dailės mokyklą, domėjosi daile, menu, kuriam rūpėjo parodos, simpoziumai, perspektyvos. Todėl būtent tie pavaizduoti objektai man buvo aktualūs. Ten nėra, pavyzdžiui, sporto, tai gal būtų kam nors kitam aktualu.
G. M. Tik pozityviai! Gyventi tokiame mieste, kokį dabar matome, anais laikais būtų svajonė. Ir turbūt dabar daug panevėžiečių negali patikėti, kaip greitai miestas keičiasi, pasidaro gražus. Kiek buvo Panevėžyje aistrų dėl, tarkim, Laisvės aikštės, jos medžių! O dabar išeini į aikštę ir matai, kokia ji gyva! Tai labai labai gražu. Laukiu SEMC atidarymo, man įdomu, kas ten bus.
G. M. Tikiuosi. Jei būsiu to kalibro dailininkas, tai gal ir aš ten su darbais pateksiu.
G. M. Ciklas galėtų būti tęsiamas, tam turiu minčių. Taško nesu padėjęs. Kuriant vis išlenda naujų prisiminimų. Pavyzdžiui, prisimenu Laisvės aikštėje veikusią gėlių parduotuvę „Rūtą“, o virš jos antrame aukšte buvo muzikos prekių parduotuvė „Matista“, kurioje pardavinėdavo garso įrašus. Apačioje palangę nuolat būdavo nutūpęs neformalus jaunimas, vadindavo juos banglais. Tie buvę jaunuoliai užaugo į solidžius žmones, kurie savo gyvenimais jau puošia ir miestą, ir Lietuvą.
G. M. Apie 2001-uosius. Bet ir prieš tai, studijų metais, į Panevėžį grįždavau tik savaitgaliais. Tada eidavau žiūrėti spektaklių į J. Miltinio dramos teatrą, aplankydavau parodas.
O paskui prasidėjo mokslai užsienyje. Mokiausi Bornholme Danijoje, Zalcburge Vokietijoje. Po to prasidėjo plenerai. Taip dvejus metus pasivažinėjęs grįžau į savąją Antalgę Utenos rajone.
G. M. Kai pas mane atvažiavę lankytojai pasigiria, kad iš Panevėžio, arba išgirstu šnekant panevėžietiškai, labai apsidžiaugiu. Esu nulipdęs magnetukų su saulėgrąžomis. Visada juos dovanoju atvykusiems panevėžiečiams ir sakau, kad labai gražus gestas, kai vienas panevėžietis neverčiamas dovanoja kitam saulėgrąžų. Tai aukščiausias pagarbos ženklas! Man iš vaikystės įstrigusios saulėgrąžos. Bobutės jas pardavinėdavo turguje, kažkas gliaudydavo sėdėdami ant suoliuko prie „narvelio“, jų būdavo pilna ir autobusuose.
G. M. Labai nemėgstu subendrinti žmonių pagal miestus ar kitą kriterijų, tai labai slidus dalykas. Manęs uteniškiai anksčiau, būdavo, paklausia, ar pats tikrai iš Utenos, ne iš Panevėžio. Vis prasprūsta panevėžietiška šneka, nors šiaip daugiau kalbu bendrine kalba.
G. M. Slidus klausimas. Gal, sakykime, tai dvi veiklos, kurios viena kitą papildo. Jei pasakysiu, kad esu labiau mokytojas, susidarys vaizdas, koks aš tada dailininkas. O jei pasakysiu atvirkščiai, vėl bus negerai. Reikia būti diplomatiškam.
G. M. 17-iolika. Dirbu Utenos meno mokykloje direktoriaus pavaduotoju ugdymui, bet ir su vaikais tikrai daug bendrauju.
Sodyboje rengiu edukacijas, stovyklas, kas mėnesį atvažiuoja pas mane lipdyti.
Kai Panevėžyje lankiau Dailės mokyklą, man pasirodė, kad mokytojo darbas labai įdomus – paaiškinti, parodyti, padėti sukurti.
Dabar stebėdamas vaiką galiu jam labai daug patarti, padėti, nes pats esu tą perėjęs ir dar prisimenu, kaip pačiam sekėsi. Tai labai malonus darbas.
Yra kas skundžiasi, kad dabar vaikai kitokie, anksčiau buvo geresni. Bet vaikai visada yra vaikai – auga, nori dūkti, žaidžia, kuria, smalsūs, domisi pasauliu, naujovėmis. O technologijas, kurios jiems patinka, galime pasitelkti darbui mokyklai ir naudingai išnaudoti.
G. M. Mūsų giminėje mokytojų jau kelinta karta. Ne tik mano tėtis (Henrikas Mazūras – žinomas dailininkas, Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijos mokytojas) mokytojas. Ir senelis buvo mokytojas, ir močiutė – biologė profesorė Elena Šapokienė.
Gyvenimas su tėvais menininkais išties darė įtaką. Domėjausi tais pačiais dalykais, kuriais domisi tėvai, žmonės, su kuriais jie bendrauja, o šie dažniausiai būdavo iš meno pasaulio. Parodas lankydavau nuo vaikystės. Pažinojau visas galerijos budėtojas.
Paaugus įtaką darė Dailės mokykla.
Tėvas yra grafikas, aš pasirinkau kitą kryptį – keramiką.
Vis dėlto su tėčiu kuriame ir bendrų darbų, esame molyje išdegę jo ekslibrisų. Visą laiką pasitariame. Jei kuriu kokią skulptūrą ir man reikia šiek tiek padirbėti su aprašymu, koncepcija, klausiu jo nuomonės – tėčio patirtis didesnė. Džiaugiuosi, kad „Miesto reljefai“ jam labai patiko.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
