Anna Moon. G. Kartano nuotr.

Anna Moon: mylėkite savo vaikus

Tai, kas slypi už Panevėžio teatre „Menas“ žiūrovus pasitinkančios parodos „Vieno kambario istorija“ fotografijų, sukrės ne vieną.

Jos autorė panevėžietė, pasivadinusi slapyvardžiu Anna Moon, šiomis nuotraukomis pasakoja apie itin jautrias akimirkas iš savo pačios gyvenimo svečioje šalyje.
Atvykusi į Kairą ieškoti meilės, Anna pateko į košmarą.
Vietoje išsvajotojo gyvenimo – egiptiečio pavydaus vyro nelaisvė, psichologinis, fizinis, seksualinis, ekonominis smurtas.
Iš pragaro Anna bėgo vienoje rankoje laikydama 2-ų metų dukrytę, kitoje – vienintelę kuprinę su svarbiausiais daiktais: dokumentais, fotoaparatu, kietuoju disku su nuotraukomis ir keliais dukrytės rūbeliais.
Užrakinta ir kankinta, bet – nepasidavusi Anna Moon savo istoriją, pranokstančią bet kokį pramaną, sudėjo į stulbinamo populiarumo sulaukusią knygą „Pagrobta savo noru“.
Vis dėlto nepaisant slogių patirčių panevėžietė tvirtina iš savo praeities nenorinti nieko išbraukti.

Anna, teatre „Menas“ pristatoma jūsų pirmoji fotografijų paroda. Kodėl pasirinkote šįkart kalbėti per fotografiją?

Fotografija su manimi buvo visą gyvenimą ir aš ją labai jaučiu. Vos sulaukusi pilnametystės pradėjau mokytis apie fotoaparatus, redagavimo programas. Fotografuodavau visada dėl savęs, o įsigijusi fotoaparatą savo malonumui darydavau ir draugams fotosesijas. Mano mama fotografė, taigi, fotografavimas turbūt mano genuose. Bet džiaugiuosi, kad fotografuoti ir redaguoti išmokau pati, tekdavo net padėti ir mamai.

Kas užkoduota parodos pavadinime – „Vieno kambario istorija“?

Visos fotografijos darytos Egipte, viename ir tame pačiame kambaryje. Jame mes su dukra gyvenome įkalintos kartu su šunimis, triušiu ir netgi vištomis. Man nebuvo leidžiama nei šuns išvesti į lauką, nei atidaryti lango smarvei išvėdinti ar pasimėgauti dienos šviesa atitraukus užuolaidas.
Gyvenome kalėjime ir nežinojom, kada būsim paleistos ir ar iš viso tai nutiks. Fotoaparatas ir nuotraukų redagavimas man buvo vienintelis pabėgimas iš šios žiaurios nelaisvės.

Kokią žinią šiomis nuotraukomis siunčiate parodos lankytojams?

Mylėkite savo vaikus. Nuo pat kūdikystės suteikite jiems saugumo jausmą. Jei jūs jų nemylėsite, jie tos meilės gali niekada ir nesulaukti. Užaugęs be meilės vaikas – tai sutrikęs žmogus. O tokie sutrikę suaugusieji meilės visą gyvenimą ieško visur.
Parodoje matomos nuotraukos yra tikros ir nesurežisuotos, bet esu sulaukusi komentaro, kad jos per daug gražios, kad jose trūksta dokumentikos, baisybių. O aš būtent tą ir noriu parodyti, kad net ir baisiuose dalykuose galima atrasti dalelę grožio.

Jūsų skaudi gyvenimo istorija jau yra plačiai žinoma. Ar sunku vis iš naujo viešai dalintis skausminga patirtimi?

Iš pradžių buvo žiauriai sunku. Pirmą kartą tą istoriją papasakojau knygai. O knygą prižadėjau parašyti tiek sau, tiek savo buvusiam smurtautojui.
Pasakiau, kad ištrūkusi visam pasauliui apie jį papasakosiu.
Rašiau ją ne tik dėl šio pažado, bet ir tam, kad padėčiau kitoms, panašų smurtą patiriančioms moterims.
Labai bijojau, nes knygoje nieko neslėpiau, viską pasakojau atvirai. Ji buvo rašoma apie metus ir visą tą laiką mane kamuodavo vis pasikartojantis košmaras, kad aš vis dar esu ten, Egipte. Ir kad šį kartą nebepabėgsiu, juk šį kartą mano pabėgimo planą jau žino. Vis matydavau jo besijuokiantį veidą.
Tik knygą išsiuntus į leidyklą, košmarai baigėsi.
Iki knygos rašymo net su savo psichologe nešnekėjau apie visą patirtą smurtą, izoliaciją ir pažeminimus. Su ja pusantrų metų nagrinėjome mano vaikystės problemas. Man buvo svarbu išsiaiškinti, kaip sugebėjau iki tokio lygio nusiristi. Taip nuo pat vaikystės pradėjau savo psichologinį gijimą.

Kas buvo sunkiausia atsidūrus vyro šalyje – Egipte?

Trūko socialinio gyvenimo. Net jei vyras mane nuveždavo pas savo gimines, turėjau elgtis taip, kaip norėjo jis. Neturėjau teisės kalbėti, už mane atsakinėdavo jis, turėjau elgtis padoriai, įsiminti vis atsirandančias etiketo taisykles, vengti akių kontakto ir net paprasčiausių juokelių. Jei tik kažkas būdavo ne pagal jį, manęs laukdavo eilinis konfliktas ir smurtas.

Ar po to, kai grįžote į Lietuvą, jūsų buvęs vyras nėra bandęs su jumis susisiekti, vėl kontroliuoti, ar jums tenka bendrauti?

Nesu jo užblokavusi feisbuke, jis gali matyti viską, ką dedu į savo paskyrą. Nors man daugelis ir siūlė jį kuo greičiau užblokuoti, bet norėjau, kad jis turėtų galimybę matyti augančios dukros nuotraukas. Juk pati nenorėčiau, kad iš manęs tokia galimybė būtų atimta. Aš leidžiu jam susisiekti, pasidomėti ir kartu esu rami, nes žinau, kad jam visiškai nerūpim.

Kodėl slepiatės po Annos Moon slapyvardžiu? Kokia jo istorija?

Nesislepiu! Anna Moon yra iš mano tikrojo vardo Luana. Vaikystėje visiems mano vardas asocijavosi su Mėnuliu (rus. Luna), todėl taip mane ir vadindavo. O paskui sužinojau, kad net mano pirmoji vardo dalis reiškia Mėnulį (port. Lua), taip ir atsirado mano slapyvardis.

Kada atsirado noras visiems prisistatyti kaip Anna Moon?

Aš labai tikiu vardo skleidžiama energija ir dar būdama Egipte troškau pasikeisti pavardę. Nebenorėjau nė vieno vyro pavardės, bet ir nenorėjau grįžti prie savo mergautinės. Supratusi, kad turiu tik savo vardą, pasidariau iš jo naują save. Kaip Anna Moon (angl. Mėnulis) esu žinoma jau 5-us metus, nuo pat pabėgimo iš Egipto.

Kaip jautėtės grįžusi į gimtąjį Panevėžį?

Prieš atsidurdama Egipte, kurį laiką gyvenau Londone. Į visiškai pasikeitusią Lietuvą grįžau po 10-ies metų emigracijoje.
Dukrytei iš pradžių net buvimas lauke buvo neįprastas, bijojo paprasčiausios žolės.
Prieš rašydama skaičiau daug psichologinių knygų ir tas, kurios buvo apie panašią patirtį išgyvenusias moteris, nes jaučiausi taip, tarsi manęs čia niekas nesupranta.
Pradėjusi konsultuotis su psichologe, supratau, kad pradedu gyventi nuo nulio. Visko mokiausi iš naujo ir man buvo gera mokytis iš savo dukrytės, iš to, kaip ji myli gyvenimą. Manau, kad man ji yra didesnė gyvenimo mokytoja nei aš jai.

Kaip manote, jei galėtumėt atsukti laiką atgal, ko savo istorijoje nebekartotumėt?

Visiškai nieko nekeisčiau, nes čia buvo ta pamoka, kurios man ir reikėjo. Turbūt ir iki jos turėjau begalę pamokų, bet taip ir nepasimokiau. Džiaugiuosi, kad grįžau į Panevėžį, o ne į Londoną, nes kitaip nebūčiau Anna Moon.

Kaip jaučiatės vis plačiau žengdama į viešumą?

Būdama Egipte jaučiausi taip, tarsi apie mano egzistavimą niekas nežino ir niekas manęs nepasigestų, jei pradingčiau.
Vėliau keldama fotografijas į socialinius tinklus ir bendraudama su kitais fotografais, pasijutau nebe tokia nematoma ar nesvarbi. Viešumo niekada nesiekiau, bet manau, kad žmonės atsirenka, kas jiems patinka ir kas ne. O mane čia jau visi žino, atpažįsta, kad esu ta Anna Moon. Socialiniai tinklai daro savo ir man taip smagu, kad pasidalinus žinute apie parodą, sureagavo tiek daug žmonių. Net nespėjau atsakinėti į komentarus.
Labai bijojau knygos pasirodymo, bet iš ją perskaičiusių irgi sulaukiau daug palaikymo ir geros energijos.

Ar sulaukėte jums svarbių žmonių palaikymo ruošdamasi savo pirmajai fotografijos parodai?

Gavusi honorarą už knygą supratau, kad pinigų parodai man neužteks.
Tuomet skambinau ir rašiau buvusiems geriems draugams iš įvairių šalių. Jie man padėjo prisidėdami prie parodos finansiškai – kas po 10 eurų, kas po 50.
Šiai parodai parengiau 34-is darbus, bet tilpo 15 nuotraukų.
Atsirinkti buvo labai sunku. Visos išverktos, dar kartą iš naujo išgyventos jas redaguojant.

Ar rengiant parodą rūpėjo, ką žmonės pagalvos apie jus kaip fotografę ir apie jūsų darbus?

Dabar aš jau nieko nebebijau, nors anksčiau bijojau visko. Nuolatos vaikystėje girdėdama įvairias skaudžias replikas buvau be galo nepasitikinti savimi. Nors kitiems tokia ir neatrodžiau. Įsivaizdavau, kad aš ir iš tikrųjų esu tokia baisi, kokia mane vadina. Manau, kad visą gyvenimą dėl to ir ieškojau tos meilės, man buvo nesvarbu, kas mane myli, svarbiausia, kad myli.

Fotografavimas – jūsų aistra. O kokiomis dar veiklomis užpildote kasdienybę?

Man labai patinka sportas. Kadangi neturiu automobilio, visą dieną esu ant kojų, o grįžusi namo dar ir sportuoju. Aplinkiniai stebisi, kad turiu tiek daug energijos.
Dar po truputį mokausi socialinės darbuotojos profesijos ir prižiūriu senolius. Man jie suteikia labai daug meilės, kurios anksčiau taip trūko šeimoje.

Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?

Pats geriausias! Aš turiu viską, ko man reikia: ramybę ir meilę. Jaučiuosi mylima ir pirmą kartą myliu gyvenimą ir noriu gyventi.
Kiekvieną rytą atsikeliu su didžiausia šypsena veide.
Manau, kiekviena moteris gali to pasiekti dirbdama su savimi. Džiaugiuosi atsiribojusi nuo negatyvių ir man kenkiančių žmonių. Jaučiuosi stipri ir nebejaučiu jokio pykčio praeityje mane įskaudinusiems. Gerai sakoma, kad laikas gydo žaizdas. Išgydė ir manąsias. Vėl tikiu meile.

Ar esate laiminga?

Dabar aš esu visiškai kitas žmogus. Anosios Luanos nebėra. Esu labai laiminga ir patenkinta gyvenimu. Viskas, kas man nutiko, taip ir turėjo būti.
Esu dėkinga likimui, nes man reikėjo dugno, kad viską pamatyčiau kitaip, kad nustočiau savęs gailėti.
Supratau, kad kol būsiu silpna, tol negalėsiu būti stipri mama.
Esu laiminga, kad man pasisekė išlipti. Kiti net stebisi – juk nemažai moterų tokiose situacijose tampa priklausomos nuo alkoholio, kad išgyventų sunkias emocijas.
O aš atvirkščiai – klausiausi savo organizmo ir net pusantrų metų buvau veganė.

Kokie jūsų ateities lūkesčiai?

Kuriu savo internetinį puslapį, į kurį planuoju kelti savo darytas nuotraukas, pardavinėti savo darbus, kad ir kur gyvenčiau.
Norėčiau, kad fotografija man taptų pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Taip pat turiu minčių apie antros knygos rašymą. Ji būtų apie tai, ką per šiuos trejetą metų Lietuvoje mums su dukra teko išgyventi.