Agnė BAGDŽIŪNAITĖ: Panevėžyje jaučiausi kaip užsienyje

„1990 matėme, kaip rankų darbą pakeitė sunkioji pramonės artilerija, šiandien matome, kaip į mūsų darbą ateina naujos technologijos. Bet koks naujas įrankis padeda gyventi. Kaip mašinos palengvino darbą fabrikuose, taip dabar daug ką palengvina dirbtinis intelektas, bet klausimas – kaip naviguoti toje naujoje realybėje, kaip užkirsti kelią susvetimėjimui“, – sako Skaistakalnio parke įsikūrusio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ rezidencijų programos, skirtos menininkams, tyrinėjantiems dirbtinio intelekto, kūrybinio darbo automatizacijos ir kultūros technologijų temas, kuratorė Ieva Gražytė.

Viena iš „Pragiedruliuose“ rezidavusių menininkų, pirmą kartą Panevėžyje apsilankiusi kaunietė Agnė Bagdžiūnaitė pasirinko analizuoti šio miesto industrinį identitetą. Kūrėja daugybė valandų praleido kalbėdamasi su moterimis, dalyvavusiomis automatizacijos procesuose įvairiuose Panevėžio fabrikuose. Šių pokalbių rezultatas – buvusio mėsos kombinato patalpose tebeveikiančioje valgykloje ekrane rodoma videoinstaliacija – scenarijus būsimam filmui.

Agne, buvusio mėsos kombinato valgykloje eksponuojama jūsų instaliacija sugrąžina į laikus, kai tūkstančiai panevėžiečių kasdien rinkdavosi į darbą „Ekrano“ kineskopų gamykloje, kai kelią į mėsos kombinatą pasufleruodavo mieste sklindantys kvapai. Papasakokite plačiau apie savo kūrinį.

Panevėžyje veikusio mėsos kombinato istoriją surinkusi jo pastate iki šiol tebeveikiančios valgyklos direktorė Zita Tolvaišienė su manimi pasidalino nuotraukomis iš darbuotojų gyvenimo, darbo mėsos kombinate. Aš tą medžiagą papildžiau savo įžvalgomis, citatomis iš to, ką pati surinkau ir ką įsivaizduoju kaip filmo scenarijaus pradžią. Žiūrovas pamatys statišką videomedžiagą – būsimo filmo scenarijaus iškarpą.

Kodėl toks kūrybinis darbas aktualus šiandien?

Tęsiu dar 2017 metais pradėtą projektą – kalbuosi su moterimis apie jų darbą fabrikuose, ne tik Panevėžyje, bet ir Kaune, Alytuje, Neringoje. Mano galutinis tikslas – vaidybinis filmas. Tai, ką esu sukūrusi, tėra jo pradžia. Šis darbas yra filmo įžanga. Bet tuo pačiu labai norėjau pabendrauti su mėsos kombinato valgyklos moterimis. Tas buvusio kombinato pastatas toks vienišas visoje teritorijoje, ir tikrai unikalu, kad jame tebeveikia valgykla. Ir tas jos direktorės noras išsaugoti istoriją! Noriu ir aš prisidėti prie tos istorijos.

Kodėl kalbinate būtent moteris?

Todėl, kad nepakankamai žinome apie moterų darbą sovietmečiu, kur kas mažiau nei apie vyrų. Moterų istorijos nėra taip gerai ir išsamiai analizuotos, nors labai svarbios.

Jos mane labai sudomino. Ypač ta dalis, kuri neapsiriboja tik darbu fabrike. Žinome, kad ir namų ruošoje moterų darbas buvo labai intensyvus. Man įdomu, kaip moterys galėjo daryti karjerą, kodėl negalėjo, kokie buvo trukdžiai, kas jas įkvėpdavo darbe, kodėl ten jos praleisdavo didžiąją savo gyvenimo dalį. Tos istorijos nėra užrašytos, reikėtų jas toliau analizuoti ir nagrinėti.

Kurdama videoinstaliaciją, kaip suprantu, rinkote informaciją Panevėžio archyvuose, kalbėjotės su buvusiomis darbuotojomis. Kiek prakalbinote?

Kalbinau neformaliai, nebūtinai kaip interviu. Teko bendrauti ir su istorike, ir su Kraštotyros muziejaus, bibliotekos darbuotojomis. Taip pat kalbėjausi su buvusios „Ekrano“ gamyklos darbuotoja, aktyviai dalyvavusia moterų taryboje, kas man buvo labai svarbu. Aš ir magistro darbą rašiau apie moterų tarybas iki 1990 metų. Nemažai bendravome ir su Z. Tolvaišiene. Mane labai sudomino Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės freskos. Su šia menininke taip pat teko pasikalbėti.

Kalbinau ne tik moteris. Vienas mano pašnekovų buvo vaikinas, landžiojantis po apleistus industrinius pastatus ir juos fotografuojantis.

Ar buvo kas jus iš tų pokalbių nustebintų?

Kaskart kas nors mane tikrai nustebina. Tie pasakojimai būna unikalūs, juose visada kažką atrandu naujo. Kiekvienas pasakojimas užtrunka nuo valandos iki pusantros, daugiausia – dviejų. Stengiuosi pašnekovo neišvarginti, nors man viskas įdomu. Leidžiu pasakoti, ką prisimena. Labiausiai nustebino, netgi, sakyčiau, man tikras atradimas – 70 kvadratinių metrų freska, buvusi gamybiniame „Ekrano“ ceche. Man netgi jos nuotrauką parodė. Labai įdomu, ar ta freska išlikusi. Pati autorė E. Gaspariūnaitė-Taločkienė to nežino. Šitas lobis mane labai domina, noriu sužinoti, ar jis ten tebėra.

Panevėžyje jūsų sukurtos instaliacijos pristatyme minima, kad „miesto mėsos kombinato valgykloje kartu su rankų darbo varškės spurgomis bus eksponuojama ir saldi nostalgija buvusiai industrijai.“ Ar iš pokalbių pajutote tą saldžią nostalgiją? Anų laikų ilgesį?

Populiariai vadinama nostalgija, bet aš pavadinčiau sentimentais. Nesakyčiau, kad ilgimasi anų laikų. Reikia suprasti, kad žmonės, kai dirbo tose gamyklose, buvo jauni. Darbas, kolektyvas buvo svarbi jų gyvenimo dalis. Kiekvienas jautėsi, kad prisideda prie didelės, milžiniškos gamybos. Įsivaizduokite, jei gamini produktus, audinius, kurie yra vertinami, matai tuos daiktus naudojamus, natūralu, kad jautiesi viso to dalimi. Todėl sentimentalus požiūris į praeitį man atrodo visai normalus. Taip, buvo viena ideologija, bet nuo jos reikėtų atskirti asmeninę žmogaus istoriją, kaip jis dirbo, gyveno, privalėjo prisitaikyti prie laikmečio. Tas prisitaikymo momentas irgi yra tuose pasakojimuose. Visa tai kelia sentimentus ir dėl to, kad mes tokio masto gamybos jau nepamatysime. Tai yra industrijos istorija, kurią turi bet kuri šalis. Ir paprastai žmonės ją vertina.

Kodėl instaliacijai pasirinkta netradicinė erdvė – buvusio mėsos kombinato valgykla?

Ta valgykla – buvusios industrijos istorijos dalis. Tokių ypatingų vietų vis mažėja.

Man svarbu ir tai, kad valgykloje daugiausia dirbo moterys, jos tiekė maistą šimtams, tūkstančiams darbuotojų. Be to, valgyklos auditorija nėra menininkai. Ten lankosi labai įvairūs žmonės, o mano darbas nėra skirtas tik kultūros atstovams. Labai norėčiau galvoti, kad jis įdomus ir platesnei auditorijai.

Ar tai jūsų pirmoji artimesnė pažintis su Panevėžiu?

Taip. Iki tol net nesu buvusi Panevėžyje. Tą mėnesį, kol rezidavau „Pragiedruliuose“, jaučiausi kaip užsienyje.

Ir kokį pamatėte Panevėžį?

Manau, jo dar pakankamai nepamačiau. Bet pasirodė labai įvairus ir įdomus miestas. Čia yra ką patyrinėti. Tikrai buvau nustebinta ir infrastruktūra, ir „Pragiedruliais“, turinčiais daug potencialo. Ir pats miestas atrodo turintis daug resursų pritraukti žmones.

Kaip atkreipėte dėmesį į menininkų rezidencijas organizuojančius „Pragiedrulius“?

Mano dėmesį atkreipė parašiusi kuratorė Ieva Gražytė. Bet apie „Pragiedrulius“ jau buvau girdėjusi, teko dalyvauti kultūros forume Šiauliuose, kur jie buvo pristatyti. Vis galvojau, kad reikia juose apsilankyti, bet neplanavau greitu laiku. Visgi likimas pats sudėliojo, kaip reikia.

Tai, kas dabar pristatoma valgykloje, yra dalis kuriamo vaidybinio filmo. Kada jį visą galėsime pamatyti?

Manau, jo kūrimas susidės iš etapų. Nesu kino žmogus, man tai neatrasta teritorija, kurioje laukia daug ieškojimų. Turiu planų projektą plėtoti padedama kolegų iš užsienio.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ