-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Maždaug dvylika tūkstančių kasmet“, – į klausimą, ar daug lankytojų užsuka į tarpukariu garsaus advokato Česlovo Petraškevičiaus viloje veikiančią Gamtos mokyklą, atsako jos direktorė Vaiva Jankauskienė.
Neretas lankytojas pirmiausia ir susidomi niekur kitur šiuose kraštuose neregėto dviejų aukštų pastato su mansarda ir bokštu atsiradimo istorija.
„Pastatas ir jo aplinka – tarsi iš pajūrio kurorto ar kokios garsios sanatorijos. Aplink Panevėžį, o ir toliau, tokių daugiau nematėme“, – dažnai stebisi čia apsilankiusieji.
Ir gauna puikią progą sužinoti, kas, kada ir kodėl įkūrė tokią unikalią vietovę.
Gamtos mokyklos darbuotojai visada mielai papasakoja apie Panevėžio advokatą Česlovą Petraškevičių (1886–1941), apie jo veiklą ir prieš devynias dešimtis metų tuomet net ne Panevėžio pakrašty, o gerokai toliau nuo miesto pasistatytą prabangią vilą.
Gamtos mokyklos bendruomenei inicijavus, unikalus buvusios advokato vilos pastatas 2007 metais įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo Kultūros vertybių registrą kaip vietinio lygmens objektas.
Įspūdingos vietovės įkūrėją Č. Petraškevičių primena ir ant Gamtos mokyklos sienos 1996 metais atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
Buvusioje advokato viloje įsikūrusi Gamtos mokykla. P. Židonio nuotr.
Šioje apie 1934 metus pastatytoje viloje advokatas su šeima leisdavo vasaras, čia kviesdavo svečių, organizuodavo kultūrinius renginius.
Tuo metu ši graži, ilsėtis tinkama vietovė nebuvo miesto teritorijoje – nuo Panevėžio nutolusi net apie keturis kilometrus.
Šiaip visą laiką Petraškevičių šeima gyveno Panevėžyje, Sodų gatvėje turėtame nuosavame name.
„Bet vasarai prasidėjus šeima su visa manta, sukrauta į kelis vežimus, atriedėdavo į užmiesčio vilą ir laiką leisdavo čia“, – pasakoja V. Jankauskienė.
Pasistatę vilą ir gražiai joje įsikūrę, sutvarkę aplinką naujieji sodybos šeimininkai čia įrengė ir teniso kortus, keletą kitų sporto aikštelių.
Advokatas mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis, buvo įsitikinęs, kad tik prasminga veikla užimtas jaunimas gali harmoningai vystytis ir tobulėti. Ir pats Č. Petraškevičius jaunimui buvo didelis autoritetas.
Jauku ir gražu buvo viloje, tuo rūpindavosi ir advokato žmona – išsilavinusi moteris,
turėjusi įtakos pastato interjero ir eksterjero pokyčiams.
Apie to meto vidaus planavimą žinoma, kad pats didžiausias buvo šeimos galvai priklausęs darbo kabinetas antrajame vilos aukšte.
Svetainė ir valgomasis buvo pirmame namo aukšte, o mansardoje – vaikų miegamieji. Petraškevičiai augino du sūnus ir dvi dukras.
Č. Petraškevičiaus viloje originalių interjero detalių išliko nedaug – tik laiptai, medinės sijos, dar keletas dalykų. P. Židonio nuotr.
Gamtos mokyklos direktorė atkreipia dėmesį, koks gražus pastato balkonas. Jame įsikūrę advokato šeimos nariai bei jų svečiai mėgdavo pasikaitinti prieš saulutę.
„Prie pagrindinio įėjimo įrengta veranda taip pat buvo mėgstama šeimos ir svečių vieta – joje būdavo geriama arbata“, – pasakoja V. Jankauskienė.
Anot jos, originalių interjero detalių pastate išliko nedaug – tik laiptai, medinės sijos, dar keletas dalykų.
O štai statiniai išliko beveik visi tokie, kokie čia stovėjo tuomet, kai čia šeimininkavo advokato šeima. Nebėra tik klojimo, kuris, manoma, sunyko karo metais.
Visų dėmesį patraukia iki šių dienų išlikusi maisto saugykla-ledainė. Laikais, kai apie šaldytuvus ar šaldiklius niekas nė girdėjęs nebuvo, produktai laikyti tokioje ledainėje.
O kad joje tikrai būtų šalta, ledo luitus atgabendavo arklių traukiamais vežimais ir, užvažiavę ant saugyklos pylimo, per viršuje esančią angą suversdavo į vidų. Ten ledas ir saugodavo šaltį.
Sklypą vilai statyti būtent čia Petraškevičiai pasirinko ir patikus vietovei, ir susiklosčius palankioms aplinkybėms.
Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, 20 hektarų sklypas užmiestyje vilai statyti įsigytas iš buvusio carinės Rusijos generolo Čaikovskio paveldėtojų – Natalijos Čaikovskienės ir Zinaidos Kavaliauskienės.
Paveldėtojos skendo skolose, reikėjo grąžinti 6 000 litų Žemės ūkio bankui, 5 000 litų vokiečių bankui ir kitos išeities nebebuvo, kaip tik pardavinėti turtą.
Č. Petraškevičius išpirko skolininkių vekselius ir taip įsigijo šį žemės sklypą.
1927 metų liepos 7 dieną gavo leidimą, patvirtinantį jog Č. Petraškevičiui galima statyti „vasarnamį /vilą/ iš medžio medžiagos ant jo žemės sklypo „Jurgiškiai“ prie Piniavos plento.“
Tame sklype leista statyti ir kitus pastatus.
Netrukus ir darbai prasidėjo. Oficialiai pastato statyba baigta 1934 metais.
Tačiau ir vėliau darbai tęsėsi – 1935 metais statytas medinis klojimas.
Apie vilą pastačiusį teisininką, žinomą ano meto visuomenės veikėją Č. Petraškevičių
Panevėžio kraštotyros muziejus sukaupęs nemažai medžiagos.
Kaip sako Istorijos skyriaus darbuotojas Donatas Pilkauskas, šio žmogaus vardas išliko Panevėžio istorijoje.
Gimė Č. Petraškevičius 1886 metais Biržų apskrities Saločių valsčiuje. Berniukas buvo labai gabus ir aukso medaliu baigė Rygos gimnaziją.
Dar visai jaunas įsitraukė į knygnešių, lietuviškos spaudos platinimo veiklą, bendradarbiavo su šviesiomis asmenybėmis Liudu Jakavičiumi, Kipru Bieliniu ir kt.
Svajojo studijuoti teisę, nors tėvai nelabai tam pritarė. Jie norėjo, kad sūnus liktų prie ūkio.
Vis dėlto žinių trokštantis jaunuolis išvyko į Petrapilį (dabartinį Sankt Peterburgą) ir ten krimto teisės mokslus.
1910 metais baigęs studijas įgijo pirmo laipsnio diplomą ir iš pradžių atliko praktiką pas garsiausią carinės Rusijos advokatą kriminalinės teisės žinovą Bobriščevą-Puškiną, paskui pats vertėsi advokato praktika.
1912 metais Č. Petraškevičius vedė, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ėmėsi labdaringos veiklos – priklausė Petrapilio lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti.
Bet po karo laukė dar baisesni įvykiai, prasidėjo revoliucija ir lietuvis iš Petrapilio išvyko į Voronežą.
Vis dėlto 1917 metais bolševikai Č. Petraškevičių suėmė ir 5 mėnesius laikė kalėjime.
Bičiulių pagalba iš kalėjimo buvo išlaisvintas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, dirbo Lietuvos atstovybėje, bet netrukus grįžo į gimtinę.
Č. Petraškevičiui su šeima karo metais teko vilą užleisti Panevėžio mergaičių gimnazijos klasėms, mat gimnazijoje Smėlynės g. tuo metu buvo įkurta karo ligoninė. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Grįžęs į Lietuvą, Č. Petraškevičius apsigyveno Panevėžyje ir čia vertėsi advokato praktika. Iki 1933 metų dirbo prisiekusiuoju advokatu, vėliau advokatu.
Žinoma, jog savo darbą labai mėgo. Buvo iškalbingas advokatas ir puikiai atstovaudavo klientams teisme.
Advokatas aktyviai dalyvavo ir miesto gyvenime. 1921 metais kaip socialdemokratų partijos atstovas išrinktas į miesto tarybą.
Eidamas šias pareigas, Č. Petraškevičius ypač rūpinosi elektrinės statybomis mieste.
„Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris 1921 metais išrinktas į miesto tarybą, labai rūpinosi elektrinės statyba Panevėžyje. Tuo reikalu net į Berlyną važiavo. Advokatas net dešimt metų buvo miesto tarybos nariu“, – pasakoja muziejininkas D. Pilkauskas.
1924 metais advokatas vėl išrinktas į miesto tarybą, jos nariu išbuvo iki 1931-ųjų.
Užėjus sovietams advokato vila, kaip ir kitas jo turtas, buvo nacionalizuotas, be to, jam uždrausta verstis advokato praktika.
Tad 1940 metais Petraškevičiai paliko Panevėžį ir slapstėsi Kaune. Tik užėjus nacistinės Vokietijos daliniams sugrįžo į Panevėžį.
Tačiau šis sugrįžimas buvo labai lemtingas ir nesėkmingas. 1941 metų rugsėjo 1 dieną Č. Petraškevičius Panevėžyje pateko į avariją: jo vairuojamas motociklas susidūrė su įmonės „Maistas“ transportu – arkliais kinkytu vežimu.
Per avariją motociklininkui pažeistas stuburas ir medikai jam nebegalėjo padėti – po kelių dienų advokatas Č. Petraškevičius mirė.
Jis palaidotas senosiose Panevėžio miesto kapinėse.
Šeima – našle likusi žmona su vaikais 1944 metais, sugrįžus sovietinei valdžiai, pasitraukė į Vakarus, iš pradžių į Vokietiją, vėliau apsigyveno JAV.
O gražiosios vilos laukė permainos.
Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais viloje kurį laiką gyveno vokiečių kareiviai, tuomet sodybos šeimininkams teko glaustis pagalbiniame pastate.
Sovietmečiu čia veikė įvairios institucijos – berniukų kolonija, kūdikių namai ir kt.
Karo metu pagrindiniame pastate kurį laiką veikė Panevėžio mergaičių gimnazijos klasės, mat gimnazijoje Smėlynės g., šiuo metu turinčioje V. Žemkalnio vardą, tuo metu buvo įkurta karo ligoninė.
1966 metais advokato viloje nutarta įsteigti Panevėžio jaunųjų gamtininkų stotį.
„Bet į šiuos namus Jaunųjų gamtininkų stotis galėjo įsikelti tik po dvejų metų – 1968-aisiais, kai išsikraustė čia buvę Kūdikių namai. Iki to laiko gamtininkai dirbo 4-osios vidurinės mokyklos patalpose, turėdami tik vieną darbo stalą“, – mokyklos istoriją primena direktorė.
Iš pradžių jaunųjų gamtininkų buvo nedaug, veikė vos keli būreliai.
Tačiau laikui bėgant susidomėjimas augo, lankytojų daugėjo, plėtėsi ir būrelių, ir užsiėmimų skaičius.
Būrelių nariai atlikdavo savuosius tyrimus ne tik Jaunųjų gamtininkų stoties teritorijoje, bet ir keliavo po rajoną, lankydavosi įdomiose respublikos vietovėse.
Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vadinta Jaunųjų gamtininkų stotimi, 1991 metais pradėjus vadovauti direktorei Reginai Kliminskienei, įstaiga pervadinta Panevėžio jaunųjų gamtininkų centru.
Dar kartą pavadinimas keistas 2005 metais – nuo tada jis ir tapo Panevėžio gamtos mokykla.
Kaip pasakoja mokyklos direktorė, didžiulėje mokyklos teritorijoje pamatyti galima daugybę dailiai sukomponuotų, į kolekcijas surinktų įvairiausių gėlių, medžių, taip pat ir gyvūnų.
Didelė parko teritorija rūpestingai tvarkoma, puoselėjama. Juk ne veltui Panevėžio gamtos mokykla pripažinta gražiausiai aplinką tvarkančia įstaiga. Be to, jau keturioliktą kartą mokyklai įteikiamas ir jos fasadą puošia aukščiausias tarptautinis apdovanojimas už gamtosauginę veiklą – Žalioji vėliava.
Gražiai atrodo ir prieš devynis dešimtmečius čia atsiradęs pastatas – jis ne kartą buvo rekonstruotas, atnaujintas.
