-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jeigu nežinotume, kodėl advento metu laikomasi tam tikrų papročių ir kodėl skiriama tiek draudimų, kam tuomet reikėtų iš viso jų paisyti?“ – sako keturis dešimtmečius lietuvių papročių, apeigų, tradicijų tyrinėjimui paskyrusi etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Prasidedantis ypatingasis laikotarpis – adventas, kadaise visiems buvęs labai svarbus ir reikšmingas metas, dabar jau beveik nebetekęs daugelio savo prasmių.
Bene kiekvienas pasakytų, kad adventas (lot. adventus – „atėjimas“) krikščionims žymi laiką, likusį iki Jėzaus gimimo – keturias savaites. Tikintiesiems prieš Kalėdas jis yra susikaupimo ir apmąstymų metas.
Žvelgdama į šio keturių savaičių laikotarpio tradicijas etnologė adventą pirmiausia apibūdina kaip laukimo laiką. Didžiausio metų įvykio, didžiausios šventės – Išgelbėtojo atėjimo laukimą.
„Praeityje tas laukimas būdavo ne tik pagarbos žodžių, minčių ar pažadų lydimas, o tikras solidarizavimasis su Šventąja Šeima. Marija laukiasi – šis laikas kiekvienos moters gyvenime juk ypatingas, su daugybe prietarų, patarimų, draudimų nėščiajai. Jokių trankių šokių, vaišių stalų, linksmybių – per adventą visi kartu su Dievo motina laukiame Išganytojo gimimo“, – pasakojo etnologė N. Marcinkevičienė, daugelio leidinių apie tautos tradicijas autorė.
N. Marcinkevičienės teigimu, praeityje adventas, Kalėdų laukimas būdavo tikras solidarizavimasis su Šventąja Šeima.
Ir iš tiesų advento laikotarpį lydi daugybė draudimų. Bene žinomiausias iki šiol – mitybos pakeitimas. Anksčiau tai buvo labai svarbu – tam tikromis dienomis griežtas pasninkas, o per visą advento laiką daugelio produktų atsisakymas.
Beveik visus metus valgomi produktai atidedami į šalį. Ir tame slypi dar viena prasmė – žmonės taip pagerbdavo savo maitintojus – skriaustus ir išnaudotus gyvulėlius, kurių mėsa sotinosi beveik visus metus.
„Kodėl ir kiaušinio per pasninką nevalgo? Ogi atkreipiamas dėmesys, kad tai irgi gyvybė – višta, padėjusi kiaušinį, tos gyvybės, savo vaikelio laukia. O jis visada iš jos atimamas. Taip pat kaip ir karvės pienas, kuris turėtų būti skiriamas prieaugliui – veršeliams, nukeliauja pas žmogų“, – pasakoja etnologė.
Per adventą nemedžiojama, nekerpamos avys ir pan. Su visais gyvenama taikoje, sutarime.
Tuo metu ne tik apie gyvūnus, bet ir apie medžius, augalus dera pagalvoti, juos pagerbti.
Pasak N. Marcinkevičienės, Panevėžio krašte užrašytas senas paprotys, kad prieš kertant medį visada reikia paprašyti jo atleidimo – juk medis irgi gyvas, jis auga, žaliuoja, jaučia.
O per adventą iš viso būdavo draudžiama medžius kirsti. Be to, dar ir Vėlinės ką tik praėjo, grįžusios vėlės dar gali ilsėtis medžiuose.
„Mūsų senoliai tikėdavo, kad jeigu karstą dirbsi iš per adventą nukirsto medžio, nelaikys. Subyrės, kaipmat supus ir velioniui teks žemėje gulėti“, – primena papročių tyrinėtoja.
Suręstą iš per adventą kirstų rąstų namą gali pradėti lankyti dvasios, to namo gyventojams neduosiančios ramybės naktimis. Tai irgi sutampa su senuoju tikėjimu apie vėlių buvimą medžiuose.
Advento metu prikirstos malkos krosniai kūrenti irgi nelabai tiks – jos gali pradėti sproginėti, išlėkti pro kaminą.
Yra draudžiamų darbų, susijusių su sukimo judesiu. Tikėta, jog per adventą negalima malti girnomis ir pan. Gal taip būdavo vengiama sutrikdyti natūralų gamtos ciklą.
O jeigu tam ciklui sutrikus taip laukiama saulė, šviesa laiku nesugrįš?
Pasak etnologės, Aukštaitijoje vainikų nepindavo. Tik kai kur Rytų Aukštaitijoje advento žvakės būdavo statomos į geldeles su javais ir taip žymėdavo Kalėdų laukimą.
Adventas toks laikas, kai visi didieji ūkio darbai jau baigti – derlius suvežtas į aruodus. Sunkiai dirbti nebereikės, tad nebėra reikalo stipriai, sočiai valgyti.
Namie, troboje dirbamiems darbams – virves vyti, grėbliams dantis drožinėti jėgų suteiks ir kuklesnis maistas.
„Dabar visada visko, ko norim, turim ir galim gauti. O tada reikėjo daug dirbti ir pasirūpinti, kad podėliuose, kamaroje atsargų šeima turėtų, jog būtų visus metus kuo maitintis. Tad advento susilaikymas yra pravartus ir taupymo sumetimais. Sotesnis, stipresnis maistas darbymečiui, gardesnis – šventėms“, – pažymi etnologė.
Liaudiškieji draudimai ir mitybos papročiai rodo, kad adventas vis dėlto būdavo lengvesnis nei gavėnia – pasninko laikotarpis prieš Velykas.
Juk adventui atėjus visko yra – aruoduose grūdai, rūsiuose daržovės, sočiai pašaro gyvuliams. Pavasarį dažni namai jau būdavo gerokai tuštesni ir susilaikyti tekdavo griežčiau.
Senoliai niekada nepamiršdavo, jog adventas – ramybės, susikaupimo laikotarpis, kai netinka rengti nei švenčių, nei vakarėlių, o daugiau laiko dera skirti dvasiniams dalykams, buvimui su artimaisiais.
O nesilaikant advento papročių – tas keturias savaites linksminantis, gardžiai valgant, ką norisi darant ir Kalėdos nebeatneša savojo stebuklo.
Tik formaliai Kalėdas sutinkant – tegul ir į bažnyčią nuėjus, ir tradicinį kumpį ant šventinio stalo patiekus – džiaugsmingojo sutikimo, šventės apogėjaus nebus.
Laukus nustatytą laiką ir visą jį išlaukus džiaugsmas būna kitoks.
Mėgstami lietuvių advento valgiai – raudonieji burokėliai, žirniai, pupelės, grybai, bulvių, kruopų patiekalai.
Vieni žinomiausių advento simbolių – advento vainikas bei kas savaitę uždegamos žvakės.
N. Marcinkevičienė pasakoja, kad mintis per adventą degti žvakes gimė XIX a. pradžioje vienam liuteronų dvasininkui.
Jis vienos bendruomenės nariams – greičiausiai tai buvo vaikų prieglauda ar globos namai, norėjo sukurti ypatingą Kalėdų laukimo laikotarpį.
Siekdamas įprasminti, vaizdingai parodyti, kaip šventosios Kalėdos artėja, jis kasdien uždegdavo ir šiek tiek padegindavo po žvakelę. Ir taip per tą laiką susidarė 24 žvakutės, kurias sustačius į vežimo ratą ir visas uždegus, įspūdis buvo nepakartojamas.
Vis dėlto tiek daug žvakių deginti buvo per brangu, tad vėliau nutarta po žvakę skirti kiekvienai advento savaitei.
O vietoj vežimo rato pradėti pinti vainikai.
Pinami jie iš eglės ar pušies šakų, į vainiką įstatomos keturios žvakės: trys violetinės ir viena rožinės spalvos.
Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, po savaitės – dvi, kol galiausiai ketvirtąjį advento sekmadienį uždegamos visos keturios. Tokie vainikai puošia ir bažnyčias, ir namus.
Jie tapo mėgstami daugelyje kraštų.
O ypač iš eglės – amžinai gyvo medžio pinami.
N. Marcinkevičienė pasakoja, kad mūsų krašte advento vainikai buvo populiarūs Mažojoje Lietuvoje. Į juos mėgdavo įpinti raudonus kaspinus.
Vakarų Lietuvoje žinomas gražus paprotys vakarieniauti ant stalo laikant vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Užrašytas paprotys vainikus pinti ir kai kuriose Žemaitijos vietose.
„Aukštaitijoje vainikų nepindavo. Tik kai kur Rytų Aukštaitijoje advento žvakės būdavo statomos į geldeles su javais ir taip žymėdavo Kalėdų laukimą“, – sako etnologė.
Šventoji šeima. Nežinomas autorius. Jauniaus Gumbio dailės kolekcijos rinkinys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P.30.
Kaip teigia N. Marcinkevičienė, advento vakarais kaimų žmonės daugiau bendraudavo tarpusavyje. Dirbdami nesunkius, lėtus darbus vakarais susiburdavo vienoj troboj ir būdavo kartu – moterys plunksnas plėšydavo, verpdavo, vyrai irgi rasdavo užsiėmimų – droždavo, vydavo, pakinktus taisydavo.
„Tuo metu mergelės ir berneliai vieni kitus įsižiūrėdavo. Stebėdavo, kaip kuris dirba, susipažindavo, užkalbindavo. O po Kalėdų jau buvo galima ir piršlius siųsti“, – sako N. Marcinkevičienė.
XX amžiuje, ypač nuo jo vidurio, advento papročiai ėmė nykti.
Net mėsos pradėta atsisakyti nebe trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, kaip anksčiau, o tik penktadieniais.
1983 metų Kanonų teisės kodeksas nebėra toks griežtas. Pagal jį sausai pasninkauti reikia tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.
„Tačiau tikintieji, sekdami senu papročiu, stengiasi nevalgyti mėsos visais penktadieniais. Žmonės turi aiškią filosofiją, kuria grindžia advento pasninką“, – pažymi etnologė.
Mėgstami lietuvių advento valgiai – raudonieji burokėliai, žirniai, pupelės, grybai, bulvių, kruopų patiekalai.
Labiausiai mėgstama, žinoma, žuvis, o ypač silkė.
Ką tinka dėti ant stalo per kokias šventes, N. Marcinkevičienė puikiai žino.
Daugelį metų Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadove dirbusi etnologė daug laiko yra skyrusi etnografinėms ekspedicijoms, apvažiavo beveik visą Lietuvą, surinko daug medžiagos apie kalendorinių švenčių papročius, tautosaką.
