G. Kartano nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Saulius Astrauskas

52 Sekundės su kultūra. Saulius Astrauskas

Profesionalus perkusininkas, daugiau nei tris dešimtmečius grojantis Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre Saulius Astrauskas gyvenimą dalina tarp Vilniaus ir Panevėžio.

Aukštaitijos sostinės jaunimą jis moko pamilti mušamuosius. Kaip pats sako, vienintelę instrumentų grupę, turinčią daugiau nei pusę tūkstančio rūšių instrumentų, kuriais išgaunama daugybė skirtingų garsų!

Sauliaus energija scenoje klausytoją įtraukia ir dar ilgai nepaleidžia net nutilus skambesiui.

Kai kalbėjomės prieš keletą metų, stebėjotės, kodėl minias net ir mažiausiuose šalies miesteliuose sutraukianti klasikinė muzika Panevėžyje neatranda savojo klausytojo. Kaip Lietuvos kontekste šiandien jums atrodo Panevėžio auditorija? Ar keičiasi panevėžiečių muzikinis skonis?

Labai norėtųsi, kad klausyti gerų koncertu, žiūrėti spektaklių ne panevėžiečiai važiuotų į kitus miestus, o kad iš sostinės, didmiesčių, miestelių meno gerbėjai plūstų į Panevėžį klausyti ir žiūrėti to, ko galbūt nėra kitur.

Būtų puiku, jei atsinaujinantis Panevėžys, vienas iš penkių didžiųjų šalies miestų, turėtų bent vieną puikų, tikrai aukščiausios prabos koncertinį fortepijoną ir kad čia skambėtų pasaulinio lygio klasikinės, džiazo bei šiuolaikinės muzikos koncertai.

Kažkaip net nepatogu, kad tokiame Lietuvos mieste tokio instrumento nėra…

Panevėžio muzikos mokykloje suremontuota didžioji koncertinė salė, o joje stovintį fortepijoną reikėtų į antikvariatą atiduoti.

Stovėtų jo vietoje puikus instrumentas, būtų galima rengti įspūdingus profesionalios muzikos koncertus!

Jie miestui suteiktų didelę pridėtinę vertę, o gal ir migracijos bei protų nutekėjimų būtų mažiau, nereikėtų skaityti tarsi apie unikalų reiškinį, kad kažkas atvyko čia gyventi ir pradėjo kažką kurti.

Iš afišų, kurias dabar matau mieste, susidaro įspūdis, kad čia koncertuoti važiuoja kas netingi. Bet ar tikrai visko mums reikia?

Kita vertus, o į kurią Panevėžio vietą pasikviesti, tarkim, profesionalų pasaulinio garso pianistą ir su kokiu instrumentu jis čia gros?

Taigi, kol kas nematau, kad kas nors iš esmės keistųsi.

G. Kartano nuotr.

 

Esate koncertavęs kaip ansamblio narys, muzikos bendrystės įprasmintojas daugybėje skirtingų aplinkų, įvairiose vietose. Kas jums yra koncertas? Koks pasirodymas padarė ryškiausią, giliausią įspūdį?

Kiekvienas atlikėjas stengiasi pateikti publikai geriausius kūrinius, jų atlikimą, interpretacijas, įdomias programas.

Visada norisi, kad klausytojas po koncerto išeitų kitoks, išsineštų viduje kažką gero ar bent susimąstytų, kad aplinkui jį gali skambėti muzikos garsai, o ne griaudėti bombų sprogimai, dabartiniu metu tai labai aktualu.

Koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir muzikos genijumi Mstislavu Rostropovičiumi paliko nepakartojamas akimirkas, o dar bendravimo galimybė..

Tas jausmas manęs nepalieka iki šių dienų.

Į Lietuvos muzikos istoriją būsite įrašytas kaip pirmojo šalyje lietuviškos muzikos mušamiesiems su kitais instrumentais albumo „Skambantys tiltai“ autorius. Ar tai, kad šis diskas buvo pirmasis, rodo, jog mušamieji Lietuvoje nėra populiarūs, nedomina kompozitorių ir kartu klausytojų?

Tai tiesiog pirma kompaktinė plokštelė šalyje, kurioje įrašyta tik Lietuvių kompozitorių kūriniai mušamiesiems su kitais instrumentais. Yra ir daugiau kūrinių, kurių užtektų dar dviem plokštelėms išleisti.

Tai reiškia, kad kompozitoriai labai domisi mušamaisiais instrumentais ir jiems rašo. Kai būna geras perkusinės muzikos koncertas, salės būna pilnos.

Kita problema, kad dar trūksta gerų atlikėjų, grojančių mušamaisiais. Tai yra labai perspektyvi specialybė.

Kuo jus taip patraukė mušamieji?

Lietuvoje perkusijos instrumentų tais laikais nebuvo labai daug. Labiausiai žinomas buvo būgnų komplektas.

Dainuodavau, ir „kaldavau“ ritmą kartu.

Ledai pajudėjo sparčiau po nepriklausomybės, kai atsivėrė sienos ir galima buvo gauti informacijos, natų. Po to jau ir instrumentų nemažai atsirado.

Ar žinojote, kad mušamieji – vienintelė instrumentų grupė, turinti daugiau nei 500 rūšių instrumentų, kuriais galima išgauti daugybę skirtingų garsų? Muzikavimo jais galimybės yra fantastinės!

Kokių dar originalių projektų idėjos yra užgimusios?

Trumpai tariant ir neišduodant visko: naujų šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių atsiradimas ir tai, kas būtų susiję su teatru. Ir, žinoma, džiazo projektai!

Panevėžio muzikos mokykloje inicijavote džiazo skyriaus įkūrimą turėdamas ambiciją į džiazuojantį improvizacijų pasaulį pavilioti ir jaunuosius panevėžiečius. Ar jaunimui įdomus džiazas?

Kiekvienas dalykas yra įdomus, jei bent truputį apie jį nutuoki.

Kaip tame anekdote: jeigu papasakoji ir dar paaiškini, žmogus po trijų dienų pradės juoktis, nes pagaliau supras jo mintį.

Labai džiaugiuosi, kad kartu su mokyklos vadovybe pavyko įkurti Džiazo ir populiariosios muzikos skyrių.

Nors jis dar visai jaunas, bet čia mokosi labai daug gabaus jaunimo.

Jau pasirodė ir pirmieji daigeliai, kurie gali groti bei dainuoti koncertuose ne tik su fonogramomis, bet ir pasirodyti festivalių koncertuose su žymiausiais Lietuvos džiazo meistrais.

Jauni žmonės sužino, girdi, ir atlieka tą muziką nuo jaunų dienų, o tai yra atsvara „ bumčikams“ ir beskonybėms, kurios neturi jokios liekamosios vertės.

G. Kartano nuotr.

Ar papasakotumėte apie savo kelią į muziką?

Reikėtų ilgai pasakoti, nežinau, ar būtų įdomu. Tiesiog buvo keletą dalykų, kuriuos mėgau: sportas, vaidyba ir muzika.

Tais sovietiniais laikais, kai 18-mečius imdavo į armiją, su mama svarstėme, ar po aštuntos klasės toliau mokytis vidurinėje, ar visgi geriau rinktis specialybę. O tų pasiūlymų buvo daug – tekintojo, suvirintojo, laivų remontininko darbai būdavo gerai apmokami.

Visgi muzikos mokytojas man ir sako: jei nori išeiti, paklausk savęs, kas pačiam labiausiai patinka. Nugalėjo muzika. Įstojau į dabartinę Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tuometį technikumą.

Po to įstojau į Lietuvos konservatoriją.

Po pirmojo kurso reikėjo eiti tarnauti į Kaliningradą. Atrodo, buvome paskutinė karta, kuriai teko atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje. Po to prasidėjo Sąjūdis.

Grįžęs baigiau studijas, po to tęsiau mokslus meno aspirantūroje,13 metų dirbau pedagoginį darbą dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Maestro Juozo Domarko, pasikvietė man studijuojant dar antrame kurse.

Jame ir groju nuo 1988-ųjų.

Sakoma, kad gabumai ir talentas paveldimi. Ar jūsų šeimoje, giminėje būta muzikų ar tiesiog muzikalių žmonių?

Mama, kurios jau nėra, puikiai dainavo, puikiai intonavo, nors nesimokė muzikos, o ir baigusi buvo tik 4 klases. Karas, po to buvo sunkus pokario laikotarpis – jai reikėjo daug dirbti, kad išgyventų šeima. Su mama, kiek pamenu, nuo mažumės visą laiką namuose dainuodavom.

Greičiausiai iš mamos ir paveldėjau muzikinę klausą. O toliau buvo studijos ir daug daug darbo valandų, praleistų prie instrumentų.

Kiek jau metų dirbate Panevėžyje? Kaip „atradote“ šį miestą?

Esu iš Kėdainių, bet Panevėžio man nereikėjo atradinėti. Šitame mieste prabėgo daug mano vaikystės ir jaunystės dienų. Čia gyveno mano dėdės šeima, kuri dirbo „Ekrano“ gamykloje.

Visas vasaras, o ir ne tik, praleisdavau šiame mieste: kino teatras „Garsas“, J. Miltinio dramos teatro spektakliai su legendiniais aktoriais, miesto gatvelės ir, žinoma, kolektyvinis sodas.

Pamenu, Tulpių g. 4 buvo paskutinis namas, už jo – plynas laukas.

Kai išėjau iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, pasilikau darbą tik Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, sulaukiau Panevėžio muzikos mokyklos tuomečio direktoriaus Gvido Vilio kvietimo ateiti dėstyti mušamųjų. Turėjau didelę pedagoginę patirtį su studentais, teko dirbti užsienio universitetuose, su meistriškumo kursais važinėti po Europą, Ameriką, o štai su vaikais dar nebuvau dirbęs. Pagalvojau, pabandysiu, įdomu, pavyks man ar ne.

Jūs buvote tarp naujosios muzikos pionierių, grojusių legendiniame ansamblyje „Ex Tempore“, egzotiškame duete „Saga Duo“. Esate minėjęs, jog esate turbūt vienintelis atlikėjas Lietuvoje, grojęs visuose „Jaunos muzikos“ festivaliuose nuo 1997 metų iki bankų krizės. Kaip nutiko, kad pasukote į džiazą?

Džiazo muzika susidomėjau seniai, daug klausydavau, tačiau groti pradėjau gan vėlai.

Ansamblyje „Ex Tempore“ muzikavo unikalūs atlikėjai: pianistas Arūnas Šlaustas, kontrabosistas Arnoldas Gurinavičius, sopranas Gintarė Skėrytė, trombonistas Skirmantas Sasnauskas. Jie grojo viską: tiek klasikinę, šiuolaikinę bei džiazo muziką, iš natų ir be natų ir kaip tik nori!

Teko pradėti ir man groti kartu su jais džiazą.

Turėjau „superinius“ kolegas, iš kurių galėjau mokytis ir tobulėti, su kuriais galėjau diskutuoti apie viską.

Žinoma, reikėjo įdėti labai daug darbo, kad kažkas pavyktų. Bet kuo giliau brendi į mišką, tuo daugiau medžių.

Dabartiniu laikotarpiu labai daug mokausi, kad išmokčiau, ko dar nemoku. O nemoku dar labai daug ko. Yra kur tobulėti.

Apskritai, kas yra džiazas? Juk džiazmeno sąvoka irgi jau nebėra vien tik džiazo muzikos atlikėjas, džiazas integruojasi į kitas muzikines kultūras.

Aš gal taip suformuluočiau: geriau vieną kartą išgirsti, nei apibūdinti žodžiais, kas yra džiazas.

Ši muzika nuostabi tuo, kad atlikėjas gali improvizuoti – juk ne visiems tai duota.

Improvizuodamas turi laisvę išreikšti savo mintis ir jausmus. O jei susipina įvairios muzikinės kultūros, tada geriau įvardyti tiesiog vienu žodžiu – improvizacija, nes žodis džiazas tampa kaip ir neaktualus.

Jei brisime dar giliau, bus visai „tamsus miškas“. Tad geriau klausytis džiazo muzikos, o organizmas pats atsakys į klausimą, ar tau patinka tokia muzika, ar ją supranti.

Bet žiūrint iš kitos pusės, tai irgi yra muzikos stilius su savo kanonais, kuriuos reikia žinoti, įvaldyti ir įdėti labai daug darbo, kad galėtum laisvai groti.

O emocijoms pasiduodate tik muzikoje ar ir gyvenime? Ar esate emocionalus žmogus?

Turbūt priklausomai nuo aplinkybių. Ar esu emocionalus, gal geriau klausti žmonos.

Ar jūs vis dar randate ką nors nauja muzikoje?

Muzika yra garsai, taip pat tyla.

Kiekvieną kartą, kai bandai išgirsti tylą ir garsus, juos gali girdėti kitaip, bet ir kiekvieną kartą taip pat.

Gal čia ir slypi muzikos paslaptis?

Ar gali muzika virsti rutina?

Išmintingi žmonės sako: jei gali nerašyti – nerašyk, jei gali negroti – negrok, jei gali nevaidinti – nevaidink.

Bet jei negali be viso to gyventi, tai kaip gali tie dalykai, taip pat ir muzika, virsti rutina?

Žmogus pats pasirenka būti toje rutinoje arba ne.

Rutina būna, jei dirbi kiekybei, bet ne kokybei.

Kokios tendencijos šiandieniniame Lietuvos muzikos pasaulyje jums atrodo intriguojančios ir daug žadančios? Kurie kompozitoriai, atlikėjai labiausiai patraukia jūsų dėmesį?

Kartais susidaro įspūdis, kad visko yra daug. Ar tas daug yra tikrai vertinga, verta, teisinga ir išganinga, labai drįstu abejoti.

Kuo užsiimate, kai nemuzikuojate? Ar galima jus įsivaizduoti laiką leidžiantį ant sofos prie televizoriaus?

Pradėsiu nuo televizoriaus – nežiūriu jau trejus metus ir jo visiškai nepasigendu.

Ant sofos save gulintį galiu įsivaizduoti, bet tiesiog neturiu tam laiko.

Kai nemuzikuoju, dirbu pedagogini darbą su moksleiviais ir jaučiu didelį malonumą. Poilsiui dažniausiai lieka naktis.

Gerai, jei neprabundu naktį nuo skambančios muzikos.

Ką dažniau renkatės – knygą ar filmą? O gal jūsų namuose ištisai skamba muzika?

Greičiausiai renkuosi kompiuterį ar telefoną, kuriuos naudoju visiems gyvenimo atvejams, nors su malonumu paskaitau gerą knygą ar pažiūriu gerą filmą, kai randu tam laiko.

O namuose dažniausiai vyrauja skambanti tyla.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų