-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jos eilės žavėjo ne tik mane, bet ir vilniečius poetus, jaunus ir patyrusius, kurie šiaip jau į provincialų skaitymus žiūri su tam tikra ironijos doze.
Po to Liubą matydavau visuose bibliotekos, o ir ne tik jos, renginiuose. Bet labiausiai man imponavo, kad ji su savo impozantiškos išvaizdos vyru beveik kasdien pietaudavo miesto restoranuose. Susitikdavome, pasisveikindavome ir pagalvodavau, kad dar yra moterų, kurios neužsikasa virtuvėje, gamindamos maistą.
Ir štai nutiko dar vienas nuostabus dalykas. Paskatinta dukters, L. Zamarienė parašė ir išleido knygą. Ne tik Žemaitė pradėjo vėlai rašyti. Pasaulio literatūroje apstu tokių pavyzdžių. Svarbiausia, kad ši knyga – ne duoklė šeimai ir artimiesiems, bet tikrai gera poezija.
Suskeldėjusi sausa žemė, saulės kepinama išdžiūvusi pelkė, juoda begalinė dykuma. Toks vaizdas – pirmasis neryškus prisiminimas, gal tiesiog fantazija – kartais šmėkšteli galvoje. Tai Sachara. Durpynas. Vietovė Rokiškio rajone, šalia Panemunėlio, kuriame gyveno tėčio tėveliai sentikiai.
Kai iš simboliškos ir nedraugiškos šitos Sacharos persikėlėme į Juodupę, buvau trejų. Kadangi Juodupėje nebuvo rusiškos mokyklos, o į Rokiškį visai savaitei leisti mokytis tėvai nenorėjo, be didelių problemų baigiau lietuvišką Juodupės vidurinę mokyklą ir įstojau į tuo metu Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, paradoksas – į lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę.
Baigusi konservatoriją, rinkausi Panevėžį (dabar tai atrodo spontaniška, naivu ir vaikiška) dėl J. Miltinio teatro. Teatras šaukė, viliojo, kaitino vaizduotę. Kurį laiką vaidinau Stasio Petronaičio vadovaujamame liaudies teatre, stačiau spektaklius mokyklose, apskritai domėjausi teatru.
Visa mane supanti aplinka lietuviška: mokykloje dėstau lietuvių kalbą, vyras lietuvis, su dukromis, draugais, kolegomis, netgi su broliu kalbu tik lietuviškai. Išmanau lietuvių ir Europos literatūrą, poeziją, dramaturgiją, draugauju su poete Edita Misevičiūte, lankausi kompanijose, kur lietuvių poetai skaito savo eiles, dailininkai kalba apie meną.
Poezija rusų kalba atėjo lyg koks stebuklas. Po kelių nevykusių bandymų parašyti lietuvišką eilėraštį netikėtai galvoje suskambo rusiška strofa, kurios paskutinė eilutė buvo tokia: „голубятся голуби в небе голубом…“ (liet., apytiksliai, – žydruoja balandžiai žydrame danguj). Pati nustebau ją išgirdusi ir vos ne kaip Vincas Kudirka staiga supratau, kas esu.
Nuo tada pradėjau gaudyti jau beprimirštamos kalbos atsivėrimus, jau laukiau ateinančių tekstų. Manęs kartais klausia, iš kur tokia žodinga gyva rusų kalba. Iš vaikystės – atsakau. Iš Maineivų (Манеевка) kaimo, su kuriuo sieju savo rusiškumą ir sentikystės šaknis.
Maineivų kaime gyveno ir rusai sentikiai, ir lietuviai katalikai. Vienoje nuolat dulkančio žvyrkelio pusėje stovėjo mano senelių namas, o kitoje gyveno dvi mielos nedidukės seserys lietuvės, Konstancija ir Severija, arba Kastulka ir Savūnė. Savūnė, kaip ir dera tokio vardo savininkei, buvo siuvėja. Prisimenu atvejį: atpėdina Savūnė pas močiutę ir sako: „Natalija, gal galėtų tavo Nikiforas apart mano sklypą, jau bulves sodint noriu.“ Močiutė atsako: „Хорошо, скажу. Придёт. А может ты мне платье пошьёшь?“ (liet. – Gerai, pasakysiu. Ateis. O tu gal man suknelę pasiūsi?). „Gerai, – atsako Savūnė. – Tik šiandien neik, šiandien turiu darbo, ateik rytoj“. Toks tat barteris būdavo.
Maineivų kaime didžiausios šventės buvo Velykos ir Švč. Trejybė. Tačiau niekas netrukdė šešiametei mergaitei, pasipuošusiai gipiūrine nėriniuota suknele, kumštyje suspaudusiai senelio paaukotą rublį, dulkėtu žvyrkeliu nustraksėti tris kilometrus į Čedasų kermošių ir iš ten grįžti pasipuošusiai cukriniais laikrodukais, apyrankėmis ir kitokiomis skanybėmis.
Ir iš Velykų kvapų, ir iš maldų prie trobos kampe kabančios ikonos, ir iš saulės kepinamo žvyrkelio, ir iš pakelėse augusių dulkėtų vyšnių, ir iš kapinių žemuogių, ir iš močiutės kalbėjimo atėjo rusų kalba. Netikėta ir tai, kad rusiškai rašyti pradėjau mažai susipažinusi su rusų literatūra. Negyvenau rusų literatūros kontekste, nejutau rusiškos literatūros alsavimo, nebuvau nešama jos srovių, netūnojau jos užutėkiuose, negaudžiau naujų kalbos vėjų. Mano poezija laikosi ant šnekamosios rusų kalbos pamato ir lietuvių bei užsienio poezijos žinių. Kai kas kartais pasako, kad aš rašanti senąja slavų kalba. Tai netiesa. Nei senosios slavų kalbos, nei bažnytinės rusų kalbos aš nemoku, bet moku daug žodžių ir formų, atėjusių iš bažnytinės rusų kalbos ir sentikių transformuotų į šnekamąją rusų kalbą.
Koks didelis nustebimas laukė manęs jau vėliau, brandesniame amžiuje, kai labiau susipažinusi su rusų poezija pamačiau, kaip ji skiriasi nuo manosios, kiek daug čia meilės lyrikos, jausmingumo, romantikos ir širdgėlos.
Tūkstančiai tomų prirašyta apie poeziją. Tačiau ar galima tiksliai paaiškinti, apskaičiuoti, koks turi būti poetinis kalbėjimas. Juk dažniausiai būna, kad eilėraštis užklumpa netikėtai. Kaip yra pasakęs poetas Aidas Marčėnas, dažnai pats autorius yra toks pat savo eilėraščio skaitytojas kaip ir visi kiti…
Neįsirėminusi į rusiškos poezijos tradiciją, leidau sau laisvai eksperimentuoti. Vaikščioti rusų kalba nevaikščiotais takais. Savitumo teikė pats laikas – staiga atsivėrusios sienos, naujos šalys, nauji miestai, buvusio tarybinio žmogaus pasaulio matymo išerdvėjimas, naujo pasaulio savyje kūrimas. Man buvo labai smalsu suprasti, kas laukia ten – išsvajotame Paryžiuje, kaip tas didingasis miestas, architektūros, menų, madų, etiketo sostinė, sutiks, įsileis mane, posovietinį žmogų, o ir aš pati ar išgirsiu jo ritmą, jo alsavimą, jo paukščių sparnų plazdėjimą, didingų bazilikų gausmą, akordeono garsus Senos pakrantėje, ar pajusiu Monmartro kankanų prakaito kvapą…
Šalia išėjimo iš savo tarybinio uždarumo temų radosi ir temos, susijusios su tikėjimu, jo nešama viltimi, šviesa, nusivylimais ir abejonėmis. Graudino prisiminimai apie išėjusius mylimus žmones, apie prarastas „erčias, kur gaivus vanduo“ (J. Aputis). Norėjau kastis ten, kur vyksta Pradžia: kur randasi kalba, muzika, kaip ateina ir išnyksta jausmai, domino, kas yra pareiga, ištikimybė, kova, nuolankumas. Be abejo, ir Meilė.
Eilėraščių nepavyko uždaryti savyje. Juos pirmiausia išgirdo mano draugės poetės Edita Misevičiūtė ir Elvyra Pažemeckaitė. Atrodo, 1998 metais Elvyra pakvietė paskaityti poezijos Panevėžio literatūrinėje žiemoje. Tais metais renginyje dalyvavo puikus literatūros žinovas, kritikas, eruditas Bronys Savukynas, poetai Jonas Strielkūnas, Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir kt. Džiaugiausi, kad atėjusi į renginį kaip festivalio rėmėja, gavau premiją, kaip poetė. Poeziją skaičiau daugelyje Panevėžio literatūrinių žiemų. Nepamirštami poetiniai pavasariniai skaitymai po J. Urbšio ąžuolu.
2018 metai. Mano gimimo diena. Dukra Marija sako:
– Mama, šiais metais aš tau dovanoju knygą!
– Kokią knygą? – klausiu.
– Tavo!
Prasidėjo užrašų knygelių, sąsiuvinių, pasislėpusių tekstų paieškos. Labai abejojau, ar galiu savo rusų kalbą rodyti viešai, ar nėra joje to, kas netoleruotina šiuolaikinės rusų kalbotyros požiūriu. Laimė, feisbuke pamačiau, kad vertimus iš lietuvių į rusų kalbą spausdina žinomas poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas. Kreipiausi į jį. Parodžiau tekstus. Jam patiko. Taip radau savo kūrybos redaktorių.
Įdomu, kad kai knyga „В дали одушевлённой“ („Gyvieji toliai“) buvo suredaguota, Georgijui pasisakiau, jog norėčiau ją pasirašyti kaip Liuba Samoilova – tokia mano mergautinė pavardė. Tuomet sužinojau, kad Georgijus Jefremovas buvo žinomo rusų poeto Davido Samoilovo asmeninis sekretorius. Mistika.
P. Židonio nuotr.
Esu labai dėkinga poetei Elvyrai Pažemeckaitei, padėjusiai knygai rastis. Jos dėka susipažinau su puikia dailininke, mano sielos ieškojimų pakeleive Irina Nosova, su Lėlių teatro širdimi, režisieriumi, altruistu Antanu Markuckiu ir jo teatro aktoriais. Irinos paveikslų mėlis, lengvumas, trapumas, skrydis ten – tolyn – už horizonto – į gelmę – labai tiko knygos tematikai, vaizdu išplėtė užrašytą žodį.
Esu dėkinga talentingiems Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriams ir režisieriui už švelnią, lyrišką poetinę kompoziciją. Deja, ji buvo parodyta tik vieną kartą, nes Panevėžyje nėra didesnės rusiškos auditorijos, galinčios girdėti ir įvertinti skambantį tekstą.
Kažkada svajojusi tapti aktore, džiaugiausi galimybe vėl atsidurti teatro scenoje, sofitų šviesoje. Tik dabar nereikėjo vaidinti kažkokio dramaturgo sugalvoto personažo ir scenoje įgyvendinti teatro režisieriaus vizijos, reikėjo tiesiog būti pačia savimi. Prisipažinsiu, kad tai ne mažiau brangu.
Dabar visuomenė renkasi kitus prioritetus, ant bangos kitokie kalbėjimai ir kitokios temos. Neturiu iliuzijų dėl knygos populiarumo, didelių tiražų, gausaus skaitytojų rato. Michailas Bulgakovas rašė, kad rankraščiai nedega. Tikiu tuo, tai didžiausia mano gyvenimo viltis. Todėl laukia dar viena knyga. Pradedu ją ruošti.
