Asmeninio archyvo nuotr.

52 Sekundės su kultūra. JURGA KRIKŠČIOKAITYTĖ

52 Sekundės su kultūra. JURGA KRIKŠČIOKAITYTĖ

„Esu Jurga. Visada prisistatau vardu. O kas esu po tuo vardu? Tikriausiai per pusę – mama ir interjero dizainerė“, – kukliai šypsosi Jurga Krikščiokaitytė.

Jurgai svarbu, kad jos kurti interjerai būtų tokie pat išskirtiniai, kaip ir juose gyvenantys žmonės. O paklausta, kiek viešųjų ir privačių interjerų yra sukūrusi, patikina neskaičiuojanti. Tiesiog mėgaujasi mėgstama veikla, lygiomis dalimis paskirstydama laiką darbui, šeimai, knygoms, filmams, kelionėms.

Jurga, esi meniškos sielos kuriantis žmogus. Ką apskritai tau reiškia kultūra?

Kūryba tiesiogiai susijusi su mano profesija. O kultūra man – tai žmogaus vidus, jo būsena, elgesys, bendravimas, kasdienybė. Dabar girdime labai daug kultūros apibrėžimų ir skirstymų į specifines sritis: maisto, valgymo, gėrimo kultūra… Man atrodo, kad tuo truputį spekuliuojam. O ir kultūros geografines ar laikmečio ribas mes vis vien matuojame subjektyviomis šios dienos kategorijomis. Jeigu kultūros ieškai, domiesi, žiūri – būtinai rasi. Tiek mene, tiek filmuose, tiek knygose, žiūrint, į kokią vietą save pastatysi. Žinoma, šiuolaikiniame mene rasime ir šlykščių, ir žiaurių dalykų, pabrėžtinai ištrauktų iš mūsų kasdienybės. Bet tas kasdienybės šiukšlių iškėlimas į paviršių man nėra priimtinas. Man kultūra – geras, pozityvus dalykas. Bet vėlgi, ko ieškai, tą ir randi.

Kuo, tavo nuomone, išskirtinis yra žmogus iš Panevėžio?

Gal labiausiai galėčiau apibūdinti panevėžietį užsakovą. Tai – geras užsakovas. O geriausia, kad mes turime daug laiko bendrauti. Panevėžyje tam mes vis dar turime daug laiko. Nepalyginsi su didmiesčiais, kur žmogus paprasčiausiai neturi kada atskleisti savęs. O juk kuriant interjerą norisi jame matyti patį žmogų. Tarsi įlįsti į jį tiek, kad jo namuose galima būtų atpažinti šeimininką. Per bendravimą gali sužinoti apie žmogų, jo pomėgius, gali jį pajausti. Kažkada esu mačiusi fotosesiją „Žmogus savam interjere“. Tai, ko gero, mane įkvėpė ir savo kūryboje naudoti šį principą. Pats žmogus, užsakovas, tarsi padiktuoja interjero pojūtį, ne tiek stilių, kiek jausmą. Nes be žmogaus interjeras lyg besielis, koks teisingas, harmoningas ir spalviškai suderintas jis būtų. Bet tam, kad tai pajustum, žmogus turi įsileisti, priimti. Dabartinė situacija, kai daugelis dalykų persikėlė į virtualią erdvę, smarkiai kiša koją tam betarpiškam ir taip reikalingam bendravimui.

Kai dabar tiek daug informacijos apie interjero dizainą, namų kūrimą, ar šiuolaikiniam žmogui reikia interjero dizainerio?

Elementariam interjerui užtenka šviestuvo lubų centre, baldų, televizoriaus ir parduotuvės pardavėjo ar vadybininko patarimų. Ar reikia interjero dizainerio, užsakovas turi žinoti labai aiškiai. Nes jeigu kurti interjero pasikviestam specialistui pradedama aiškinti, kas ir kaip turi būti, laikas apsisukti ir palikti interjero kūrybą pačiam šeimininkui. Turiu prisipažinti, man yra taip nutikę, kad teko išeiti. Tikriausiai niekas nepuola aiškinti, pavyzdžiui, odontologui, kaip jis turi dirbti. Žinoma, nekalbu apie namų šeimininko norus, pageidavimus ir lūkesčius. Tas yra net būtina, nes dizaineris ir klientas siekia vieno bendro tikslo. Būtina išsikalbėti apie daugelį dalykų. Pavyzdžiui, kad ir apie spalvas, kurios gali turėti įtakos žmogaus emocinei ir net fizinei sveikatai.

Interjero dizaineris nėra tik daiktų sustatinėtojas ir parinkėjas. Jis ir menininkas, psichologas, spalvotyrininkas, elektrikas, chemikas, daiktų žinovas…

Kiekvienas esame savo srities žinovas. Pavyzdžiui, architektas, projektuodamas namą, atsižvelgia į daugelį dalykų: šviesą, pasaulio puses, proporcijas, funkcionalumą ir panašiai. Dizainerio darbas yra gerai, funkcionaliai, patogiai, jaukiai sudėlioti vidines erdves, kad jose vyrautų ramybė ir nebūtų jokių dirgiklių. O visi tavo minėti dalykai yra specialybės dalykai, padedantys dizaineriui pasiekti tą rezultatą: medžiagų suderinamumas, stilistika, cheminės sudėtys, apšvietimo specifika, psichologija ir kitkas. Kad ir spalvotyra. Jeigu to neišmanai, gali žmogų netgi sužlugdyti psichologiškai. Nors su lietuviais, apskritai, sakykime, šiauriečiais, gal kiek paprasčiau. Mes nematome daug spalvų dėl to, kad turime nepakankamai saulės. Kokie dabar bebūtų madingi tamsūs interjerai, vis tiek renkamės šviesius tonus. Kalbu apie gyvenamuosius interjerus, nes jie turi būti neutralūs ir arčiau gamtos, kurioje mes gyvename, viešieji interjerai – kitas reikalas. Kokioje nors Ispanijoje mano kurtas interjeras visiškai kitoks nei Lietuvoje būtent dėl tų pačių skirtingų gamtinių sąlygų, žmonių temperamento, gyvenimo ritmo. Beje, teko įrengti interjerą ir Švedijoje, kur vyravo beveik visiškai balta spalva.

O kaip dėl tų visų interjerų mados tendencijų ir inovatyvių sprendimų?

Taip, tas yra, kaip ir bet kurioje kitoje kūrybinėje sferoje. Privalu domėtis inovacijomis, techninių sprendimų naujovėmis ir galimybėmis, kurias gali pritaikyti konkretiems atvejams. Stebiu ne tik pasaulines tendencijas, bet ir kolegų darbus, kurių kiekvienas pasižymi savita stilistika, braižu.

Kad jau tiek daug dėmesio skyrėme tavo profesinei veiklai, smalsu daugiau sužinoti apie tokį tavo gyvenimo kelio pasirinkimą – harmoningai tvarkytis erdvėse.

Po mokyklos mokiausi skulptoriaus Alfrido Pajuodžio studijoje, pabandžiau pastudijuoti ir dailės mokytojo specialybę. Supratau, kad ne, tai ne mano kelias. Visada norėjau studijuoti interjero dizainą, bet tais metais į tokią specialybę stojamųjų niekur nebuvo. Dailės akademijoje priimdavo tik kas kelintus metus. Tuomet pabandžiau stoti į scenografiją. Ačiū Dievui, nepavyko (juokiasi). Taip susidėliojo, kad sulaukiau savo laiko – atsidarė dvi privačios mokyklos. Tada nuvažiavau į vieną jų – Vilniaus dizaino kolegiją pas ilgametę Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, spalvotyrininkę, dailininkę-modeliuotoją, VDK steigėją Giedrę Fledžinskienę.

O kodėl toji specialybė viliojo? Kiek save atsimenu, visada mėgau piešti, visada turėjau kažkokį erdvės suvokimą. Tada gal net neįsivaizdavau, kad namuose irgi gali būti kuriamas interjeras, juk daugelio daiktų, baldų, kuriuos galėjome gauti, pasirinkimas buvo gana ribotas. Tą vidinės erdvės įspūdį man padarė viešosios erdvės, jų pritaikymas žmonių poreikiams, taip suvokiau, kad yra žmonių, kurie tas erdves kuria.

Jurga Krikščiokaitytė. Klaudijaus Kairio nuotr.

Jurga Krikščiokaitytė. Klaudijaus Kairio nuotr.

Tai buvai meniškas vaikas?

Vaikas buvau sudėtingas, sakyčiau, nesisteminis, gal net problemiškas. Neturėjau autoritetų. Nors negaliu sakyti, kad nebuvo žmonių, padariusių gerą įtaką, bet gal didžiausi autoritetai buvo tėvai. Mokykloje nei man nebuvo lengva, nei su manim. Nebuvau kažkoks blogis, bet gyvenau savame pasaulyje, su savo muzika, kuri prasilenkė su bendraamžių muzikiniais pasirinkimais. Gal labiausiai pasisekusiu pedagogu įvardyčiau istorijos mokytoją, kuri, sakyčiau, buvo labai teisingai pasirinkusi dėstymo metodiką. Istorija buvo mėgstama disciplina ir studijų metais, tebedomina ir iki šiol. Mama vedžiodavosi mane po parodas. Mano mama apskritai labai meniškos sielos žmogus. Jai nesvetimas teatras, menas, namie visada būdavo daug knygų. Knygų skaitymas būdavo viena pagrindinių laisvalaikio leidimo formų. Mama turėjo Dievo dovaną paduoti man tinkamu laiku tinkamą klasikinės literatūros knygą. Pavyzdžiui, ką reiškia paauglei paduoti J. V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančias“. Vesdavosi ir į kiną. Buvau gal kokių dvylikos metų, kai pamačiau keletą Andrejaus Tarkovskio filmų, kurių iki šiol negaliu pamiršti.

Ar ta skaitymo aistra išliko ir dabar?

Taip, nors dabar negaliu pasigirti aktyviu skaitymu, dėl užimtumo jį kiek apleidau. Dabar labiau renkuosi šiuolaikinę literatūrą. Nemoku skaityti trumpomis pastraipomis, aš tiesiog įkrentu į knygą ir ją išgyvenu. Susikuriu galvoje vizualizaciją, lyg sukčiau filmą. Esu absoliuti Harukio Murakamio kūrybos gerbėja. Man patinka, kad jo knyga susideda iš kelių pasaulių vienu metu ir, nepaisant tarp žmonių vykstančių peripetijų, įsikiša, tarkim, dar ir kalbantis katinas. Kas kiek laiko vėl ir vėl perskaitau „Mažąjį princą“.

Ne mažiau svarbus man yra ir kinas. Dabar pagalvojau, kad ir interjeras filmuose nelieka mano nepastebėtas.

O gal yra personažas, kuris tave atskleistų kaip asmenybę? Gal bandei kada su kuriuo nors susitapatinti?

Skirtingais laikotarpiais ir tie personažai skirtingi. Buvo laikas, kai buvau „Mažojo princo“ lapė, ieškanti prisijaukinimo. Kažkuriuo metu ir Džonatanas Livingstonas. Galvoju, kad kiekvienas turėtų juo pabūti. O kai „įkritau“ į H. Murakamio knygas, galvoju, kad ir galėčiau likti jose, beklaidžiojanti tarp skirtingų personažų. Gal nenorėčiau savęs apibrėžti kažkuriuo konkrečiu, bet „iš už kampo“ ten savęs matau labai daug kur.

Žinau, kad esate keliaujanti šeima. Būtų keista, jeigu besikeičiantys interjerai kelionėse neužkliūtų už tavo žvilgsnio.

Tiesa, niekaip nepavyktų nuo to atsiriboti. Nedirbu, bet tiesiog stebiu situaciją. Interjero dizainas man nėra tik profesija, tai yra ir hobis. Natūraliai domiuosi viskuo: literatūra, technika, spalvom, mada. Gal nustebinsiu, bet drabužiai irgi be galo susiję su interjeru. Sakykime, pasirodė kažkokia žymaus dizainerio rūbų kolekcija, faktas, kad pasirodys tokios stilistikos, tokių spalvų derinių ir užuolaidos, ir baldų gobelenai, tapetai. Tik labai prabangūs daiktai turi savo klasikinę seriją, visa kita labai kinta. Taigi, kas atsiranda drabužiuose, tą rasime ir interjere.

Ar galėtum apibūdinti lietuvišką interjerą?

Palyginti su skandinavais, kurie be galo didžiuojasi savo tapatybe, mes vis dar kompleksuojame, esame atsargūs ir nedrąsūs. Nenaudojame mūsų ornamentikos, kuri yra nepaprastai graži, juk turime labai gražių raštų ir spalvų. Po truputį tik dabar į interjerą įvedami sodai. Yra dizainerių, kurie kuria šviestuvus iš medžio. Juose naudoja baltų simboliką. Tai yra labai gražu ir aš džiaugiuosi, kad tai atsiranda. Bet iš esmės mes viską imam iš Vakarų pasaulio. Retas kuris nepabijo ieškoti savų šaknų. Gal toks lietuviškas interjeras, sakyčiau, labiau taikomas sodybose, užmiesčio vilose, poilsio vietose.

Turiu pripažinti, kad ir pasiūla Lietuvoje yra gana ribota. Tėra keli importuotojai. Vežama prabangos prekių, bet įdomesnių vidutinės klasės prekių didelės pasiūlos neturime. Būna keista, kad savus gamintojus, vietinius dizainerius mes mažiau palaikome, nes anie, „iš ten“, vis dar atrodo tarsi kokybiškiau. Nors mūsų meistrai daugeliu atveju daro tikrai kokybiškus daiktus. Gal toks požiūris – užsilikęs uždarytos mūsų praeities patirčių atgarsis?

O kaip dėl meno kūrinių lietuvių interjeruose?

Bet kuris interjeras atgyja nuo meno, nuo paveikslo ant sienos, nuo skulptūros. Meno kūrinys suteikia interjerui šilumos. Mano galva, menas turėtų būti neatsiejama interjero dalis. Pati lankausi parodose, stebiu, kad galėčiau užsakovui kažką patarti, pasiūlyti. Be abejonės, ne visi kūriniai tinkami interjerams. Ne tik dėl, sakykime, gabaritų, bet ir dėl tematikos. Nėra taip paprasta tokioje kūrinių gausoje rasti tinkamą, derantį kūrinį.

Esu susidūrusi ir su užsakovų noru „nenukabinėti“ sienų. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta juos įtikinti, įkalbėti bent pabandyti. Po to ir patys džiaugiasi į namus įsileidę meno kūrinį.

Koks yra tavo tobulas laikas?

Kasdienybėje man svarbus ryto ritualas. Nuvežu vaikus į mokyklą, darželį. Išgeriu su kolegomis kavos ir kimbu į darbus. Man patinka pradėti darbo dieną nuo kavos puodelio su bendraminčiais. Jeigu darbo prasme diena klostosi gerai, tą puikią emociją parsinešu ir į namus. Vakarojimas su šeima, kinas, geras maistas. Kalbant apie tobulą dieną, man ji – laikas su šeima.

Ko palinkėtum sau, o gal ir kitiems?

Šviesos!

Ačiū už pokalbį.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų