G. Kartano nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Judita MIKALKEVIČĖ

52 Sekundės su kultūra. Judita MIKALKEVIČĖ

Juditą Mikalkevičę panevėžiečiai įpratę matyti arba su fotoaparatu, arba su filmavimo kamera. Panevėžio fotomenininkų gildijoje jaunosios kartos kūrėja jau turi savo vietą.

O ką tik Judita ne vieną nustebino nauju projektu „Dangaus vartai“ – duokle į užmarštį nueinančiam kapinių paveldui.

„Matant, kas jau antras mėnuo vyksta Ukrainoje, akivaizdu, kad gyvieji gali būti gerokai pavojingesni nei mirusieji“, – tarsteli po visos šalies senutėles kapines su fotoaparatu klaidžiojanti menininkė.

Kalbinti jaunosios kartos menininką visada įdomu, jis – dar kaip baltas lapas. Taigi, Judita, esi viena aktyviausių jaunųjų Panevėžio fotomenininkų. Kiek žinau, tai ne vienintelė tavo veikla kultūros srityje. Papasakok plačiau apie savo darbus.

Džiaugiuosi, jei atrodo, kad esu aktyvi. Man rodos, kad ieškojimams, kurie vėliau galėtų turėti vertę, reikėtų skirti dar šiek tiek daugiau laiko.

Turbūt nenustebinsiu, kad man, kaip ir daugeliui, laiko valdymas yra įgūdis, kurį dar reikėtų tobulinti.

Taip jau nutiko, kad beieškant ką veikti Panevėžio kolegijoje baigus su menais visai nesusijusias odontologinės priežiūros studijas, teko ne vieniems metams pakliūti į veiklą, kur galėjau susitikti ir tiesiogiai bendrauti su žinomiausiais į miestą atvykstančiais ir vietiniais kūrėjais.

O menininkai yra be galo įkvepiantys žmonės, jie drąsiai imasi savo idėjų, nors neretai atrodo, jog net neturi galimybių jų įgyvendinti.

Kitą kartą vėl sutinki tą patį kūrėją ir jis jau žibančiom akim pasakoja, kaip sekasi plėtoti savo idėją, kad jau tuoj tuoj kažkas bus!

Tad ačiū visiems iki vieno sutiktiems kūrėjams už pamoką: „Turi idėją? Tiesiog daryk!“.

Man visą laiką patiko dirbti su vaizdo medžiaga. Šiuo metu mano pagrindinė veikla yra filmų kūrimas, tačiau tokia forma ne viskam tinka.

Prieš keletą metų netyčia atradau Panevėžio fotografų draugiją, kuri maloniai mane priėmė, o draugijos susitikimai ir garbės narių patirtys tebeduoda neįkainojamų pamokų bei, žinoma, galimybių parodyti savo darbus.

Neseniai suintrigavai paskelbusi dirbanti prie naujo projekto „Dangaus vartai“ – fotografuosi kapinaičių vartus. Kodėl vartus ir kodėl kapinių?

Taip, pernai nusprendžiau, kad reikia pradėti rinkti galbūt ne visiems jaukią dokumentinę nuotraukų kolekciją.

Ją sugalvojau dar keletu metų anksčiau, tik tada startuoti galbūt trūko drąsos, o gal dar reikėjo įgusti fotografuoti.

Kartą ėjau pro, rodės, gerai pažįstamą vietą – vieno miestelio Pasvalio rajone kapinių vartus.

Jų niekada nepastebėdavau, nors vaikščiojau ten retkarčiais jau gal 25 metus.

Bet tąkart į vartus atkreipiau dėmesį, nes buvo pasvirę taip, kad, regis, tuoj tuoj kažką praeinantį užgrius.

Tai buvo didžiuliai, trijų arkų, minimaliai dekoruoti, tačiau įspūdingi vartai su, matyt, prastais pamatais.

Ir kai po keleto savaičių sugrįžusi jų neberadau, supratau, kad gali gimti unikali nuotraukų kolekcija. Eidami į kapines su savo mintim apie pasiilgtus, mus jau palikusius artimuosius, dažniausiai nematom, pro ką praeinam. Toks paveldas rajonuose jau nyksta.

Architektūriški, dekoratyvūs, tačiau dėl aplinkos poveikio praeiviams pavojingi tampantys vartai tiesiog išmontuojami, pakeičiami paprastais metaliniais varteliais. O tie užmarštin nuėję senieji dažniausiai būną didingi, įspūdingi, tarytum tikri legendomis apipinti Dangaus vartai.

Fotografuodama tokius vartus vos daugiau nei pusmetį, jau pastebėjau pokyčius: kai kur jie vis labiau trupa, apsamanoja ar dingsta jų metalinės dalys.

Pro vienus pravažiuodama mačiau, kad nuvirto jų arka, teliko dvi apgriuvusios kolonos. Deja, nespėjau nufotografuoti.

O nespėju kartais ir todėl, kad nuotraukai reikia tinkamų oro sąlygų, apšvietimo, sulaukti, kol nuo vartų pasitrauks automobiliai, kol atvers savo grožį.

Tam reikia laiko, atvažiuoti ne kartą.

Įdomu, kad „Dangaus vartų“ fotografijas ketini papildyti surinkta istorine medžiaga apie nuotraukose įamžintus kapinių vartus. Ar domiesi istorija?

Nenoriu nuotraukų apkrauti sudėtinga istorine medžiaga. Tačiau kartais kapinių vartai yra puošti tam tikrais istoriniais ženklais ir simboliais, dekoruoti tik kažkokiam konkrečiam laikotarpiui būdingomis medžiagomis ar formomis, o tai, manau, reikalinga šiokio tokio paaiškinimo.

Be to, tai yra labai įdomu.

O istorija tikrai nėra mano mokslas. Visgi kažkiek ją mokėti, manau, būtina kiekvienam.

Judita Mikalkevičė. G. Kartano nuotr.

Kaip gimė susidomėjimas fotografija? Kiek laiko fotografuoji?

Fotografuoti pradėjau dar mokyklos laikais, kai mama tikrai brangiai nupirko „muilinukę“.

Tada dar visiškai nesidomėjau, kaip ji veikia, bet galėti nufotografuoti, ką noriu, buvo labai smagu. Tiek tada ir užteko. O dabar suprantu, kaip tuomet neišnaudojau to fotoaparato.

Nebeleidžiu sau taip neišnaudoti daikto galimybių, ypač jei jis dar ir brangus.

Po kokių 8 metų nuo „mulinukės“ fotografijų atradau vaizdo ir jo montažo magiją.

Ir tik dar vėliau – nuotrauką kaip kartais tinkamesnį formatą.

Tad iš tikrųjų fotografuoju seniai, bet suprasti, kiek gali viena fotografija, pradėjau tik prieš kokį penketą metų.

Kas yra tavo fotografijos guru?

Neturiu vieno konkretaus fotografo. Man patinka matyti jų visumą.

Kartais mane be galo žavi eilinis renginio reportažas, kartais originaliai atlikta reklaminė fotografija ir dažniausiai negaliu akių atitraukti nuo tikrų, meistriškai įamžintų įvykių dokumentikos.

Kokia, tavo manymu, didžiausia pradedančio fotografo klaida? Ar iš patirties galėtum pasakyti, su kokiais sunkumais dažniausiai tenka susidurti fotografams?

Dažna klaida, kurią matau dabar, kurią taip pat dariau ir aš, turėdama „muilinukę“, yra tai, kad daugelis žmonių susiperka nuostabią techniką (kad ir išmaniuosius su puikiomis kameromis) ir jos visiškai neišnaudoja.

Meskit sau iššūkį, pamėginkit, kaip ji veikia įvairiom sąlygom, pakeitus režimus ar nustatymus! Idėjų stygius nužudo motyvaciją, tačiau idėjos, ką galima nuveikti, gimsta tik tada, kai pradedi kažką daryti.

Kokiu savo darbu labiausiai džiaugiesi?

Tobulo darbo kol kas nepadariau. Turbūt ir nepadarysiu, nes tai būtų pabaiga.

Tačiau be galo džiaugiuosi iš viso atradusi, ką noriu daryti.

Juk kokiai daugybei žmonių to surasti dar nepasisekė.

Ar gebėjimas kurti fotomeną yra įgimta savybė, talentas, ar visgi tai priklauso nuo to, kiek fotografas praktikuojasi ir turi techninių fotografavimo žinių?

Viskas yra lavinama. Ir tai, kas vadinama „įgimta“, kartais būna ne įgimta, o tiesiog išmokta.

Tad gebėjimui kurti fotomeną pirmiausia reikia noro, o patarimus, kaip kažką įgyvendinti, visuomet galima surasti.

Galima paieškoti tokių bendruomenių kaip fotografų draugija, kurioje kiekvieną savaitę dalijamasi patirtimis, kuriami iššūkiai, kad gebėjimai kaskart būtų tik geresni.

Be to, yra visa galybė mokymų, kurie jei ne kūrybiškumo, tai bent techninių įgūdžių tikrai išmokys. O tai jau būtų stipri pradžia.

Esi kilusi iš Pasvalio. Ar jau prisipratinai Panevėžį? Koks tau atrodo šitas miestas?

Man Panevėžys yra galimybių miestas.

Manau, kad ne tik prisipratinau, o ir įsimylėjau šitą miestą.

Drąsiai tai sakau kiekvienam, kuris paklausia kažko panašaus.

Gyvenu čia dešimtmetį ir šitas miestas man atvėrė galimybes, apie kurias galbūt nebūčiau galėjusi nė pasvajoti jokiame kitame didmiestyje dėl daugybės „už tave geresnių“ ir į tavo norus besitaikančių žmonių.

Panevėžyje, jei darai kažką gerai, atsiveria daugybė galimybių būti įvertintam ar pastebėtam.

Be to, šitas miestas patogus gyventi.

Kažkada norėjau gyventi sostinėje kaip ir daugelis mano kartos žmonių. O dabar suprantu, kad turiu porą papildomų valandų darbo dienoje geriems dalykams nuveikti, priešingai nei kamščiuose kasdien stringantys vilniečiai iš sostinės kraštinių rajonų.

Judita, pabandykim šiek tiek paburti. Kur ir kaip save matai po dešimties metų?

Mano patirtis rodo, kad dešimtmečiai gali atnešti labai skirtingų dalykų. Ir jie gali visiškai skirtis nuo planų.

Prieš dešimt metų dar tikrai neabejojau, kad būsiu medicinos darbuotoja. O, pasirodo, labai smarkiai padirbėjus, vos per 2–3 metus galima visiškai pakeisti planus.

Pastaruosius keletą metų mane tikrai stipriai įtraukė medijos. Artimiausiu metu su jomis ir planuoju daugiausia dirbti.

Tačiau tikrai nežinau, ar ir po dešimtmečio bus taip pat.

Norėčiau nuveikti kažką prasmingo, kas liktų svarbu ir po dešimtmečio ar net po kelių.

Su medijomis, absoliučiai laikinomis, tai ne kažin kaip susiję, bet ką gali žinot…

Galerija

Ar tau yra tabu fotografijoje, ko nesiryžtum fotografuoti?

Visi turim kažkokias ribas.

Sakoma, kad nuotraukose kartais pasirodo anapusinis pasaulis, o aš fotografuoju būtent kapines, tai turbūt galiu daug.

Tiesa, anksčiau buvusios tradicinės nuotraukos šalia velionių karstuose man visiškai nesuprantamos. Nedaryčiau tokių ir pati nesifotografuočiau.

Ar fotografuojant yra tekę patirti netikėtumų, nuotykių?

Kartais fotografuoju vaikus. Su jais dažnai nutinka netikėtumų: parkrinta, kažką numeta, pasako kokią frazę, kurios tėvai tikrai nenorėjo išgirsti ir juo labiau kad kiti išgirstų.

Todėl filmuoti vaikus yra smagu, lieka tokie gyvi atsiminimai.

Tėvams dažniausiai rekomenduoju vaikus filmuoti, nes tokią medžiagą sumontuot smagu bus ir po dešimtmečių.

O grįžtant prie „Dangaus vartų“ ciklo, yra buvę, kad lapkričio pirmosios vakare ieškant tinkamiausio Panevėžio senųjų kapinių vartų kampo, visai netoli manęs skilo niekieno nepaliesta stiklinė žvakutė.

Visgi manau, kad tai buvo nekokybiškas stiklas, o ne mirusiųjų bandymas mane gąsdint.

Be to, matant, kas jau antras mėnuo vyksta Ukrainoje, akivaizdu, kad gyvieji gali būti gerokai pavojingesni nei mirusieji.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų