52 Sekundės su kultūra. EUGENIJUS ČIBINSKAS

„Eugenijus Čibinskas – dailininkas, keramikas“, – taip kukliai, trumpai, bet tvirtai prisistato kūrėjas. Tačiau kai kalba pasisuka apie molį, akmens masę, degimo procesus, kūrybinių temų pasirinkimus, regis, galėtume kalbėtis ligi paryčių. Po truputį ryškėja keistų sutapimų, atsitiktinumų, aplinkybių kontūrai ir tampa visiškai aišku, kad tą keramikos pasaulį Eugenijui lyg kas iš aukščiau būtų užkodavęs: kad ir kur besuktų, vis vien prie jo grįžta.

Iš atminties iškyla vienoje E. Čibinsko parodos anotacijoje nuskambėję žodžiai: „Sąmoningi atsitiktinumai“ – jie mane lydi nuo gyvenimo pradžios. Pasaulis, supęs tada, buvo pilnas dalykų, kuriems vaikiška sąmonė kurdavo įvairiausius pavidalus. Medžių išvartos, lauko akmenys, meldai tapdavo veiksmo vieta su įsivaizduojamais personažais, o mano vaizduotė jiems primesdavo įvairiausius scenarijus. Kuriant iš molio procesas vyksta atvirkščiai, objekto dar nėra. Yra tik nuojautos, mintys, vaizdai, kuriuos ir bandau išreikšti savo būsimame darbe. Daug įtakos turi ne tik mano pastangos, bet ir molio (akmens masės) savybės, degimo proceso nenuspėjamumas. Naudodamas tą pačią glazūrą, negali tikėtis to paties rezultato.“

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo pradžių pradžios.

Keramika mane lydi nuo vaikystės. Mamai labai patikdavo moliniai indai, bet ne bet kokie, ne tokie, kaip visų, o tokie išskirtiniai, ne serijiniai indai. Tai, sakyčiau, atkreipė ir mano dėmesį. Lankiau dailės mokyklą, paskui įstojau į dailės technikumą. Nors buvau sugalvojęs stoti į meninę keramiką, bet tuomet toks piešimo dėstytojas perkalbėjo, kad esą atsiradusi nauja stiklo specialybė, ji jam pasirodė modernesnė. Sako, stok į stiklą. Tai ir įkalbino. Po baigimo gavau paskyrimą į Panevėžio stiklo fabriką. Dirbau apipavidalinimo grupėje. Tuo metu fabrike jau veikė Alvydo Pakarklio keramikos studija, į kurią vis eidavau palipdyt po darbo, savaitgaliais. O kai tik atsirado galimybė, perėjau į keramiką. Su meniniu stiklu tuomet nebuvo didelių galimybių dirbti, tad ta keramika mane vėl pasivijo.

Asmeninio albumo nuotr.

Pasivijo tarsi atsitiktinai, bet visai neatsitiktinai.

Taip, kai atsigręžiu atgal, vis atrandu tokių momentų. Pirmiausia grįžtu į vaikystę. Prisimenu tuos indus, tokius kitokius, mažatiražius, kuriuos mama iš kažkur gaudavo. Žavėjo, traukė mane tie paviršiai, glazūros. Sakoma, kad kai kas nors įstringa, tai visam gyvenimui. Ko gero, tas momentas man ir bus įstrigęs.

Iki penkerių metų gyvenau vienkiemyje Rokiškio rajone. Prie Nemunėlio upės, arčiau Latvijos sienos. Po to buvo nuspręsta, kad šeima turi kraustytis į miestą. Mama sužinojo, kad yra tokia dailės studija Panevėžyje, vakarinė dailės mokykla. Kai persikėlėm, mama pradėjo lankyti tą vakarinę studiją. Tai ir mane nusivesdavo papiešti. O joje sutikau visiems panevėžiečiams gerai žinomą dailininką ir mokytoją Kazimierą Naruševičių. Jį prisimenu kaip labai iniciatyvų, jis vis mane skatindavo. Tad ir pats pradėjau dailės mokyklą lankyti. Taip ir prasidėjo viskas.

Akivaizdu, kad meniškas genas paveldėtas iš mamos.

Kai mamai buvo šešiolika, šeimą išvežė į Sibirą. Ten ji pradėjo perpiešti paveikslus, o tiksliau, daryti jų kopijas. Matyt, gražiai piešė, nes labai daug kas pradėjo jos tų paveikslų prašyti. Ji tam skyrė labai daug laiko ir labai norėjo mokytis. Kai grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą, prasidėjo rūpesčiai, buitis, tad galėjo sau leisti tik vakarinę dailės mokyklą. O manęs varu varyti nereikėjo, man patiko. Nors lankiau dailės mokyklą, bet šalia buvo ir sportas. Tai futbolas, tai krepšinis. Sportui nebuvau itin gabus, treneriai atsirinkdavo gabiausius ir juos nukreipdavo sporto linkme, o aš ten ilgai neužsilaikydavau, tai vieną palankydavau, tai kitą.

Ar laikote save panevėžiečiu?

Ilgą laiką šalia esantys vaikystės įspūdžiai neleido man jaustis miesto vaiku ir kažkurį laiką miestas man neprigijo. Po vienkiemio man jis buvo per didelis. Darželio nelankiau, atvažiavęs į Panevėžį iškart pradėjau lankyti mokyklą, pirmą klasę. Buvo baisu, žiūrėdavau pro langą į debesis ir visai nesiklausiau mokytojos. Pradinės klasės man buvo tragiškos, o po to po truputį pradėjo gerėti rezultatai. Atvirkščiai nei daugeliui, kurie būna pirmūnais pradinėse klasėse. Taigi, pamažu išmokau susikaupti. Dabar jau laikau save panevėžiečiu.

Vienkiemis, Panevėžys, studijos Kaune, o toliau ilgesnį laiką esate kur nors gyvenęs?

Tokia didesnė kelionė man buvo 1996 metais. Vykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Tie ryšiai susiklostė nuo Kaune vykusio porceliano simpoziumo 1993 metais. Tame simpoziume dalyvavo ir keramikas, universiteto dėstytojas iš Ohajo valstijos. Visa mūsų grupė buvo labai susidraugavusi ir jis daugelį mūsų pasikvietė į universitetą. Jau tuo metu buvome pažįstami su žymiu keramiku, Amerikos lietuviu Rimu Vizgirda. Jis man sudarė tokį planą, kad tris mėnesius keliavau po Ameriką, apsistodamas pas kolegas, įvairių universitetų dėstytojus jų namuose. Taip bekeliaudamas sudalyvavau konferencijoje, padariau personalinę parodėlę. Nemažai prakeliavau, tai neišdildomi prisiminimai.

Prakalbome apie simpoziumus. Tikriausiai kiekvienas panevėžietis yra bent viena ausimi girdėjęs apie žymius mūsų miesto keramikos simpoziumus.

Patys pirmieji simpoziumai pas mus prasidėjo 1989 metais. Tai buvo keramiko Tomo Daunoro idėja. Tuomet į stiklo fabriką iš Dailės instituto praktikos atvažiuodavo studentai, kai kas ir diplominius darydavo. Po truputį viskas atsidarinėjo ir galimybės radosi, juk ne kiekvienas po geležine uždanga gyvenantis turėjo galimybę ir tarp tų vadinamųjų socialistinio lagerio šalių pavažinėti. Tie simpoziumai buvo kaip gaivaus oro gūsis. Jie būdavo labai laukiami, vykdavo kasmet. Visiems buvo labai įdomu ir smalsu. Ilgą laiką ir tų medžiagų pas mus nebūdavo didelis pasirinkimas. Daugiausia rudas molis, Lietuvoje baltojo molio karjerų mes neturime. Pamažu pradėjo megztis ryšiai ir spartėjo informacijos pasidalinimas, vystėsi technologiniai dalykai, parodinė veikla. Juk kai simpoziumai prasidėjo, net interneto nebuvo, tad informacijos sklaida buvo labai svarbus aspektas. Dėl simpoziumų man teko net ir konkurse Naujojoje Zelandijoje dalyvauti. Buvo toks keistas jausmas kūrinius siųsti į kitą pasaulio kraštą.

Asmeninio albumo nuotr.

Jūs esate ne tik šio simpoziumo gimimo liudytojas, bet ir vienas organizatorių. Kaip atradote pirmuosius dalyvius?

Pirmieji dalyviai atsirado dėl Tomo Daunoro, Kęstučio Musteikio, Rimo Vizgirdos pažinčių. R. Vizgirda tapo mūsų ambasadoriumi. 1990 metais prie komandos prisijungė tuometinė dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Ir labai gerai, nes patiems, menininkams, dalyvauti ir patiems organizuoti yra labai nelengva. Mes su Egidijumi Radvensku, Romu Aleliūnu, Rimantu Skuodžiu daugiau padėdavome techninėje bazėje, o J. Lebednykienė koordinuodavo ir perėmė organizavimą. Reikėjo finansų, buvo rašomi projektai. Pirmajame simpoziume dalyvavo, iš molio lipdė ir grafikai, ir skulptoriai. Toks žingsnis buvo gan drąsus. Nelabai kas įsivaizdavo, kad iš molio galima daryti skulptūrą – egzistavo skirstymas į dekoratyvųjį, į taikomąjį meną, kas šiuo metu visiškai pasikeitę. Galima būtų įtarti, kad tas keramikų simpoziumų entuziazmas persidavė ir skulptoriams, kurie ir patys pradėjo rengti savo simpoziumus.

Tikriausiai ne vienam smalsu, kaipgi keramika atsirado stiklo fabrike?

Tikriausiai tai įvyko nuo Panevėžio kilusio dailininko Alvydo Pakarklio dėka. Tuometinis stiklo fabriko direktorius Stasys Stoškus buvo labai meniškos sielos žmogus. Palankiai žiūrėjo į įvairias kūrybines iniciatyvas, kultūrinę veiklą. Veikė fabrike ir šokių, muzikos kolektyvai. Palankiai žiūrėjo ir į keramikos dirbtuves. Fabrikas turėjo tam tinkamas krosnis. Buvo nustatyta tik sąlyga, kad keramikos dirbiniai puoštų stiklo fabriko interjerą, teritoriją. Privačią studiją su krosnimi keramikams tuomet buvo gan sudėtinga įsirengti, tai menininkai ieškodavo tų galimybių prie fabrikų. Tada buvo sudaryta sutartis ir su Dailės institutu, kad praktikai atlikti galėtų atvažiuoti ir studentai. Organizuoti pirmieji respublikiniai simpoziumai pamažu išsivystė ir iki tarptautinių.

Tai nuo to laikotarpio ir galima būtų vadinti Panevėžį keramikos miestu ar šaknys kur kas gilesnės?

Sakyčiau, nuo tada keramikai Panevėžyje atsirado puiki terpė klestėti. Ir indėlis – visų po truputį. Skambu sakyti „keramikų miestas“, bet iš tiesų turime tikrai puikią ir turtingą keramikos kūrinių kolekciją, Keramikos paviljoną, kas yra labai didelis J. Lebednykienės nuopelnas. Tiesa, užsidarius techninei bazei fabrike, tokių sąlygų, kokias turėjome, nebeturime. Juk tais laikais stiklo fabrike niekas neskaičiuodavo, kiek dujų išdegini. O vadinti Panevėžį keramikų miestu jau vien dėl Dailės galerijos ir didžiulės tarptautinių kūrėjų kolekcijos tikrai galima. Smagu, kad simpoziumai vyksta ir mūsų dienomis. Dabar ir galimybės kitokios išvažiuoti, dalyvauti, bet išlaikyti tokią kryptį reikia pastangų. Visa tai labai didele dalimi remiasi į asmenines pastangas ir iniciatyvas.

Ar keramikoje egzistuoja stiliai, kryptys, mokyklos? Kokia galėtų būti Panevėžio keramikos specifika?

Panevėžys galbūt labiau orientuojasi į akmens masės, šamotu vadinamos, dirbinius. Tai iš dalies technologiniai niuansai nulemia tam tikros mokyklos, krypties susiformavimą. Taip pat įtakos turi ir asmenybės – mokytojai, kuriais seka studentai, mokiniai. Patyrinėjus mokytojo ir mokinio kūrinius dažnai galima įžvelgti sąsajas formose, manierose, temose, stilistikoje.

Kokie mokytojai darė įtaką jums?

Mano paties kūrybai pirmiausia įtaką padarė Alvydas Pakarklis, tuomet kūręs tokius monumentalius, abstrakčius darbus. Vėliau Rimas Vizgirda. Be abejonės, nemažai patirties gavau ir iš atvykstančių menininkų.

Galerija

Kokia jūsų mėgstamiausia technologija? Temos?

Man patinka grubesnė akmens masė. Man labai svarbus medžiagiškumas, nors remiantis šiuolaikinėmis tendencijomis, siekiama to medžiagiškumo nebeakcentuoti. Bet man visad buvo svarbi jungtis tarp medžiagiškumo ir minties. Paviršiai, glazūros. Patinka pats darbo procesas. Nors įtakos turi ir šių dienų aktualijos, socialinės problemos. Bet temos mane vis tiek atsiveja iš vaikystės, iš gamtos. Naudoju tam tikrą simboliką – medžių, namo motyvai, buities daiktai: kėdė, arbatinukas, puodeliai.

Ar jūsų namuose daug keramikos kūrinių? O gal dar kuri nors meno sritis prie širdies?

Namuose mano kūrinių nėra labai daug. Man dar labai svarbi grafika. Buvau pradėjęs užsiimti tokia mažąja grafika. Kūriau ekslibrisus. Buvo laikas, kai jungiau šias sritis, dariau piešinius ant molio dirbinių. Net pirmuose simpoziumuose pamatęs, kaip dirba R. Vizgirda, dar labiau į tai įsitraukiau ir gal net per daug tos įtakos gavau. Dėkinga keramika piešiniui, linijai. Su spalva sudėtingiau, nes tikroji spalva pasimato tik po degimo, viskas vyksta labiau iš nuojautos.

Besidomintieji keramika, o ir kūrybišku laisvalaikio leidimu jus pažįsta kaip mokytoją, vedate edukacinius užsiėmimus ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kodėl jums to reikia?

Mane, tik bepradedantį eiti tuo kūrybiniu keliu, padrąsindavo mokytojai. Dabar norisi tai perduoti kitiems. Norisi parodyti tas galimybes, juk maži vaikai dar be patirties, dar nežino, kas jiems patinka. Tas įdomu ir suaugusiems, ateinantiems į edukacijas. Paskui visiškai kitaip žiūri į tuos daiktus. Kartais pagalvoju, kad būtų smagu turėti tęstines edukacijas. Dabar tai labiau vienkartiniai susitikimai, nebent žmonės ateina kelis kartus, bet vis vien tai nėra labai tolygus mokymasis.

Ko palinkėtumėte sau?

Jau esu senelis. Su malonumu stebiu savo mažąją anūkėlę, kuri, būdama judriu, vietoje nenustygstančiu vaiku, sugeba ilgam susikaupti ties knyga arba piešiniu. Kartais pagalvoju, kad ta meninė gyslelė, man perduota mamos, gali turėti tęstinumą. Sakoma, kad jei aplinka bus nepalanki, tai ir talentui atsiskleisti bus sunku. Tad ir palinkėčiau tiek sau, tiek ateities kartoms, kad aplinka būtų palanki.