52 Sekundės su kultūra. Dovilas PETRULIS

52 Sekundės su kultūra. Dovilas PETRULIS

 

Panevėžietis archeologas Dovilas Petrulis dažniau žvalgosi po kojomis nei į dangų ir žemėje mato ne tą patį, ką eilinis praeivis. Dovilas juokiasi net pro kurmiarausius negalintis ramiai praeiti – o jei kartais kurmis bus kokią vertingą šukę išrausęs?

D. Petrulis, regis, gyvena archeologija – ji užvaldžiusi ir dienas, ir mintis. Turbūt kitaip ir negalėjo būti, kai šalia visą laiką yra archeologės mamos pavyzdys.

Šįkart Dovilas pasakoja, kiek archeologijoje yra romantikos, kodėl iš tyrinėjimo vietos teko skuoste skuosti nešant kudašių ir apie Panevėžį po žeme.

Tikriausiai daugelis įsivaizduoja, kad archeologai kasinėja ir nieko daugiau, o koks iš tiesų yra jų darbas? Ką turite nuveikti, kol jūsų darbo vaisius galiausiai pamato visuomenė?

Archeologo profesija ir archeologinė veikla yra labai įdomi, reikalaujanti daug pastangų, nors daugeliui ji atrodo romantinė, mistinė. Šįmet sueis dešimt metų, kai savarankiškai vykdau tyrimus. Mano patys pirmieji tyrimai, arba pirmas prisilietimas prie archeologijos, buvo dar vaikystėje, 11-os metų. Pamenu, tai buvo 1997 metų vasara, o kasinėjome Jasvilonių XVI–XVII amžiaus kapinyną Panevėžio rajone. Archeologiniai tyrimai – sudėtinis procesas, susidedantis iš lauko darbų ir kabinetinio darbo. Viena yra kasinėti, o kita – susisteminti ir parengti tyrimų ataskaitas, tai sunkesnė dalis. Jeigu medžiaga informatyvi, yra gausių ir įdomių radinių, pavyzdžiui, kapinynų medžiaga su įkapėmis, reikia parengti publikacijas, tyrimų prezentacijas bei ruošti radinių parodas. Tai atsakingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Šiltuoju metų laiku daugiausia tenka praleisti lauke, atliekant tyrimus, o žiemą – rengiant ataskaitas ir rašant straipsnius.

Kodėl pasirinkote archeologiją? Kuo šita sritis Jums pasirodė tokia patraukli, kad nusprendėte su ja susieti savo ateitį? Ar tam turėjo įtakos mamos, žinomos archeologės Alfredos Petrulienės, pavyzdys? Ar mama nebandė atkalbėti nuo tokio žingsnio?

Iš tiesų archeologės mano mamos pavyzdys ir darbas mane įkvėpė ir skatino rinktis šią specialybę. Sakyčiau, viskas atsitiko gana natūraliai, savaime, nes prieš gerą dešimtmetį ir anksčiau, kol dar mokiausi universitete, talkindavau mamai, ir tai buvo gera praktika bei pasiruošimas tolesniam darbui.

Ar inovacijos ateina ir į archeologiją? Kokie technologiniai pasiekimai šioje srityje pasaulyje ir kokie jau naudojami Lietuvoje?

Archeologų tyrėjų naudojama įranga ir lauko darbų priemonės irgi keičiasi, tobulėja. XX amžiaus archeologai dažniausiai apsiribodavo kastuvu, šepetėliu, mentele. O dabar, XXI amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, naudojami elektroniniai prietaisai: GPS imtuvai, tacheometrai, metalo ieškikliai, dronai. Rečiau, bet pritaikomi ir geofizinių tyrimų metodai. Disesnės apimties lauko darbuose pasitelkiama į pagalbą ir sudėtinga technika: georadarai, magnetometrai. Povandeninėje archeologijoje naudojami sonarai ar robotai. Kartais lauko darbų fiksacijai pasitelkiama skaitmeninė technika – 3D fotoaparatas. Sakyčiau, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, naudojama panaši technika, o mūsų šalies archeologai žengia koja kojon su kitomis šalimis pagal tyrimų techniką ir metodiką. Mokslininkai pasitelkia dar įvairesnius tyrimų metodus, kuriems įgyvendinti reikalingos laboratorijos. Mūsų šalyje, Vilniaus universiteto laboratorijose, galima tiksliai datuoti organinius radinius pagal radiokarbono – 14C datavimo metodą. Iš grunto ėminių atliekami paleobotanikos tyrimai, kurie leidžia nustatyti, tarkim, kaip formavosi Lietuvos klimatas vėlyvajame ledynmetyje. Rastiems žmonių griaučiams identifikuoti atliekami antropologiniai ir DNR tyrimai, o tiriant gyvūnų liekanas – zooarcheologiniai tyrimai. Aišku, tyrimų metodikos ir jų sistemos labai įvairios, daugiau pritaikoma individualiai ir pagal poreikį.

Archeologas pripažįsta, kad sunkiausi jam buvę Nepriklausomybės aikštės kasinėjimai. P. Židonio nuotr.

Kokie Jūsų atkastieji radiniai Jums padarė didžiausią įspūdį? Kokie jie buvo seniausi? Gal turite profesinę svajonę – dalyvauti kokiuose nors kasinėjamuose, gal net ne Lietuvoje? Koks istorinis laikotarpis Jus labiausiai domintų?

Iš įdomesnių radinių išskirčiau romėnišku ir tautų kraustymosi laikotarpiu datuojamus geležinius siauraašmenius pentinius kirvius, vėlyvajam geležies amžiui būdingus papuošalus, rastus Sabonių, Lakštingalų kapinynuose Panevėžio rajone. Vienas iš jų – puošni sidabrinė pasaginė segė gyvūniniais galais. Dabar juos galima pamatyti Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologijos ekspozicijoje, ją teko pačiam įrengti.

Iš tiesų tą svajonę, galima sakyti, jau realizavau. 2016 metais Vokietijoje, Bavarijoje, teko mėnesį praleisti praktikoje, kasinėti bronzos laikotarpio senovės gyvenvietę. Susipažinti su vokiečių tyrėjų archeologų mokykla iš arti, pačiupinėti tūkstančių metų senumo radinius. Seniau labai traukė akmens amžiaus laikotarpis, titnaginiai radiniai ir jų fragmentai. Tačiau šiuo metu dažniausiai tenka kasinėti viduramžių ir naujų laikų objektus, įvairių miestų istorines dalis, dvarvietes ir piliakalnius. O patys tyrimai dažniausiai būna žvalgomieji, apribojant apimtis ir siekiant kuo mažiau suardyti kultūrinius sluoksnius, nes iškasti jie lieka visai sunaikinti. Dabartinis archeologijos mokslas leidžia pasitelkti ir nedestrukcinių tyrimų metodus renkant duomenis apie tam tikrus archeologijos objektus jų tiesiog nekasant.

Anot Dovilo Petrulio, įdomiausi radiniai paprastai atkasami, kai to nesitikima ir net nelaukiama. „Sekundės“ nuotr.

O kokie kasinėjimai Jums buvo sunkiausi? Kodėl?

Vieni tokių buvo praėjusiais metais Panevėžyje, šalia Nepriklausomybės aikštės, Vilniaus gatvėje. Iš tiesų techniškai buvo nelengva preparuoti 107 mirusiųjų kapus kietame molio grunte, kai mirusieji buvo palaidoti keliais sluoksniais, daugelis palaikų suardyti, o dar pusė šių kapų priklausė vaikams, kurių griaučiai labai smulkūs. Tai reikalavo daug fizinių bei psichologinių jėgų, aišku, ir kantrybės. Negana to, šių tyrimų sudėtingumą padidino ir tai, kad beveik nebuvo kur sandėliuoti iškastų žemių šalia perkasos – ji buvo šalia pagrindinės miesto gatvės. Beje, tyrimų gylis keliose vietose siekė 1,80–2,43 metro. Iškastų žemių kiekis siekė 350 kubinių metrų, vienas kubas žemių sveria apie 1 500 kilogramų. Taigi, galima apskaičiuoti, kiek kartais tenka žemių iškasti rankomis.

Archeologo profesija man visada atrodė paslaptinga. O ar Jūs pats šiame darbe įžvelgiate romantikos?

Kuo toliau, tuo romantikos mažiau, o jeigu atvirai, jos turbūt ir nebuvo. Archeologiniuose tyrimuose, ypač lauko darbuose, kurie vyksta miestuose, negali sau leisti atsipalaiduoti nė minutės, nes patys kasinėjimai yra dinamiški ir visada reikia spėti užfiksuoti laiku tai, ką atkasi ir pamatai. Romantikos lieka tik tiek, kai jau turi susistemintą medžiagą, gali bandyti numatyti ir interpretuoti atskiro radinio paskirtį ar jo reikšmę bei tą radinį susieti su kontekstu.

Ką jaučiate pradėdamas naujus kasinėjimus? Ir koks apima jausmas, atkasus protėvių kapus, namų liekanas, rakandus, kitus šimtus metų skaičiuojančius daiktus?

Prieš pradėdamas naują tyrimą visada jaučiu susikaupimą ir šiokį tokį stresą gerąja prasme. Dažniausiai įdomiausi radiniai ar struktūros atkasamos tada, kai to nesitiki ir net nelauki. Kasinėjant kapus apima toks jausmas, kai iš tiesų netrokšti jų daug surasti, bet tenka su tuo susitaikyti ir spręsti, ką toliau daryti, spėlioji, ar jų dar daugiau atsidengs. Aptikus vertingą radinį, pavyzdžiui, akmeninį kirvelį, titnago skeltę ar gražų ornamentuotą koklį, visada aplanko nuostabos ir pasitenkinimo jausmas.

Archeologas juokauja nepagydomai sergantis: net paupiu negali vaikščioti negalvodamas, ar toje vietoje kadaise nėra buvusios gyvenvietės.

Viename interviu archeologas Albinas Kuncevičius yra pasakojęs, kad kasinėjant pasitaiko ir kurioziškų situacijų. Jis juokiasi prisiminęs, kaip iš autoserviso išsinuomojo siurblį, kad nupūstų smėlį ir dulkes. O kokių Jūs esate patyręs keistų situacijų? Ir kas tie archeologų darbo įrankiai?

Pritariu profesoriui, kad tų situacijų tikrai būna labai įvairių ir kartais reikalaujančių išmonės. Prieš keletą metų tyrinėjau Panevėžio Laisvės aikštę. Nuėmus viršutinį plytelių ir skaldos sluoksnį, 60 centimetrų gylyje išnuomotu diskiniu pjūklu reikėjo išpjauti 15 centimetrų storio asfalto sluoksnį, o paskui vėl kasti rankomis 30 centimetrų storio stambios skaldos sluoksnį, nes traktorius į tą vietą negalėjo įvažiuoti. Tokie darbai varo į neviltį, bet juos įveikęs gali atkasti jau seną, nesuardytą kultūrinį sluoksnį su radiniais ir jautiesi laimėjęs. Pamenu, prieš porą metų kasinėjome Respublikos gatvėje, buvo vasaros pabaiga, tada buvo gana sausa ir kaip tik baigėme iškasti perkasą, liko nedaug, tik nuvalyti sieneles, grindinius ir nufotografuoti. O tada prapliupo liūtis. Atėjome kitą dieną, iš perkasos visą vandenį išsėmėme, dvi valandas ją valėme, o tada vėl prasidėjo liūtis. Vėliau iš naujo reikėjo semti vandenį, valyti, o tada nebelijo kokį mėnesį. Dar vienas nuotaikingas nutikimas atsitiko 2017 metais Vilniaus rajone. Tyrinėjome piliakalnio aplinką, kasėme šurfus. Liko vienas ar du šurfai nufotografuoti, o tie išdėstyti miško zonoje, toje aplinkoje niekas negyvena, šalia pelkė, vienu žodžiu – tankumynas. Einame prie vieno iškastojo, tarp aukštų žolių išgirstu keistus garsus ir pamatau šerną ar šernę. Skuodėme tolyn gal pusę kilometro nuo tos vietos.

Archeologams visokių nuotaikingų nutikimų pasitaiko. Kitą kartą žvalgėme kapinyno vietą, dirvos paviršiuje radome minosvaidžio šaudmenį. Tada reikėjo stabdyti darbus, iškviesti specialiąsias tarnybas. Visa laimė, kad jis buvo neaktyvus ir leido pabaigti tyrimus.

Jūs kasinėjote Panevėžio centrinę dalį. Ką įdomiausio radote po žeme?

Neskaitant XVII–XVIII amžiaus grindinių, pastatų pamatų bei gausybės radinių, išskirčiau atrastas pijorų kapines Panevėžio miesto centre. Nemažą dalį jų ištyrėme, kita dalis liko ateities tyrimams, nes jos tęsiasi po važiojamąja gatvės dalimi bei šalia Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos. To niekas nesitikėjo, net pats nenumačiau, bet taip atsitiko, kad jos buvo surastos. Negana to, atidengėme ir medinės kapinių koplyčios vietą, jos pamatų liekanas.

Kaip manote, ar mūsų miestas jau ištyrinėtas iki galo? Ar Jums, kaip archeologui, jis vis dar įdomus?

Matote, Panevėžys istoriškai nėra senas miestas, bet tikiuosi, kad iš archeologinės pusės jis dar nustebins. Ir visoje Lietuvoje ištirta labai maža dalis saugomų paveldo teritorijų, tie duomenys apie mūsų praeitį pasipildo palaipsniui.

Ar archeologai irgi serga profesine liga? Apie ką labiau mąstote žvelgdamas į aplinką – matote ją dabartyje ar svarstote, kokios paslaptys gali slypėti po žeme?

Iš tiesų archeologai serga ir tikriausiai jau nebepagydomai. Pastebiu, kad kai nuvykstu į užsienį, kokį istorinį senamiestį, visada akį patraukia sena architektūra, senesni pastatai, dėmesį atkreipia jų išsidėstymas, pamatų vietos, gatvių grindiniai. Vaikščiodamas po gamtą, paupiu ar paežeriu, visada pagalvoju, ar šioje vietoje negalėjo būti senovės gyvenvietė. Bevaikštant po piliakalnius, jų aikšteles, akys visada nukrypsta į kurmiarausius, tikintis juose pamatyti kokį nors išraustą senovinį radinį, pavyzdžiui, keramikos šukę.

Ar kada pasvarstėte, kuo norėtumėte užsiimti, jei nebūtumėte archeologas?

Kartais galvodavau, kad labai gerai tikčiau būti vadybininku arba sporto komentatoriumi. Aišku, juokauju. Dabartinėje profesijoje save visiškai realizuoju.

 

 

 

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų