52 Sekundės su kultūra. ANDRIUS REPŠYS

52 Sekundės su kultūra. ANDRIUS REPŠYS

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) ryškiausių Lietuvos meno kūrėjų apdovanojimuose Fotomenininkų sąjungos premija šįmet pagerbtas panevėžietis Andrius Repšys per apdovanojimų ceremoniją dėkojo už tai, kad įvertino jo pastangą dronu darytą fotografiją paversti menu.

Nors jo gyvenimas pilnutėlis ekstremalių patirčių, smagių netikėtumų, palankių aplinkybių bei neatsitiktinių atsitiktinumų, o įvertinimų kraitelė kupina apdovanojimų, jis tik kukliai šypsosi – „esu fotografas“.

Papasakok, nuo ko prasidėjo tavo nuotykis su fotografija?

Tėtis nelinko į kažkokius menus, daugiausia fotografuodavo savo šeimą. Turėjo technikos – „Zenitą“, kamerą. Ir aš kartkartėmis vis ką nors fotografuodavau. Mažyčiame vonios kambaryje buvo įsirengęs „laboratoriją“, ant skalbyklės stovėjo didintuvas, o pačioje vonioje sėdėdavau aš tarp visokių ryškalų vonelių ir padėdavau tėčiui. Minties, kad būsiu fotografu, nebuvo. Nebuvau susidūręs su menininkais, tad įsivaizdavau, kad jie kažkokie „priplaukę“, amžinai neturintys pinigų. Vienintelė sąsaja su menu buvo mano meniškos prigimties teta. Buvau paprastas vaikas.

Mokykloje mokiausi blogai – man buvo neįdomu. Kai atėjo laikas rinktis profesiją, absoliučiai nenutuokiau, ko noriu. Pasiėmiau knygutę „Kur mokytis“ ir vartau: stalius, tekintojas… Suprantama, kai mokykloje nesimokai, nėra ko tikėtis aukštesnių mokslų, vis tiek niekur nepriims. Suvokiau, kad jeigu reiks kažkur uždarytam būti nuo aštuonių iki penkių, man bus blogai. Bevartydamas radau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Galvoju, ką gi tas miškininkas gyvenime veikia? Tikriausiai nieko – vaikštinėja po mišką ir kažką saugo. Kažkaip išlaikiau stojamuosius egzaminus. Net pats nežinau, kodėl taip nesimokydamas rašiau be klaidų, gal dėl klausos – tiesiog girdėdavau, ką reikia kur uždėti. O matematiką vos vos, egzaminuotojo patemptas, išlaikiau.

Galų gale įgijau miškininko profesiją. Pradėjau dirbti Jonavoje. Miške man buvo gerai. Kartais, nors ir retai, fotografuodavau. Buvau gavęs trijų kambarių tarnybinį butą, viename jų buvau įsirengęs nuotraukų spausdinimo laboratoriją. Bet tam daug laiko neskirdavau, buvau metalistas, važinėdavau po visokius koncertus. Vieną kartą mane apvogė, daug nieko neišnešė, nes kažko ir neturėjau, bet vienas iš daiktų buvo didintuvas ir, žinoma, fotoaparatas. Nutiko taip, kaip ir paprastai būna, kad kai prarandi daiktą, jo labai prireikia, nesvarbu, kad iki tol nelabai reikėjo. Tuomet nusipirkau mechaninį naudotą „Canoną“ su trimis objektyvais.

Jonavoje buvau susipažinęs su vietiniais menininkais, nebegalvojau, kad jie keisti žmonės, nes, pasirodė, kad ir pats esu toks pats keistas. Lankiausi įvairiose parodose, fotografuodavau. Po truputį darėsi įdomiau ir įdomiau. Miškų ūkyje prasidėjo įvairūs dalykai, etatų mažinimas ir kt. Grįžęs į Panevėžį pas tėvus, pamačiau skelbimą, kad „Sekundė“ ieško fotografo. Nors neturėjau patirties, bet priėmė. Taip ir prasidėjo profesionalus mano, kaip fotografo, darbas.

Sakai, kad esi fotografas, bet esi Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, neseniai įvertintas meno kūrėjų apdovanojimu. Koks skirtumas tarp fotografo ir fotomenininko?

Nežinau, kaip tai galima atskirti. Manau, esmė ta, kad tiek vieni, tiek kiti turėtų mokėti fotografuoti. Kaip nufotografuoti techniškai teisingą kadrą. Tik vieni tuo ir užbaigia, daugiau kaip ir nieko nebeieško. Jam sumokėjo – jis padarė, jam nesumokėjo – jis nieko nedaro. Menininkas negalvoja, ar jam kas nors sumokės, nes pačiam pasidaro įdomu padaryti kitaip, parodyti kitiems, kaip jis mato. Fotografas gali būti ir menininku, ir ne menininku. Nors man įteikė apdovanojimą, tai kaip ir turėčiau prisistatinėti fotomenininku, tačiau visada prisistatau fotografu ir nematau čia nieko blogo.

Kas matę tavo nuotraukas iš bekelių ar darytas iš lėktuvo, neabejoja, kad esi bebaimis. Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado ekstremalus sportas.

Viskas prasidėjo nuo to, kai įsidarbinau spaudos fotografu. Kažkas pamatė, kad man neblogai sekasi fotografuoti reportažus. Buvau paprašytas nufotografuoti pasvalietį ekstremalą Eugenijų Malinauską. Jis lipdavo ant skrendančio lėktuvo sparno. Sutikau, manydamas, kad nuvažiuosiu, papozuos man ten prie lėktuvo ir viskas bus gerai. Visada bijojau aukščio. Vaikystėje net nelipdavau su visais kaimo vaikais į visokius vandentiekio bokštus.

Net ir dirbant miškuose, žinodavo, kad bijau aukščio, tai leisdavo nelipti į priešgaisrinius bokštus. Bet nutiko kitaip, nei įsivaizdavau. Mane įsodino į lėktuvą, priėjo Eugenijus, išlupo duris, paaiškinęs, kad per stiklą juk nekokios nuotraukos išeis. Mano pilotas riša mane visais diržais, Eugenijus ir sako, kad tie diržai juk varžys judesius, ir paliko tik vieną, per juosmenį. Atvažiavau dirbti – negaliu gi prisipažinti, kad bijau. Pramogai tikrai juk nebūčiau lipęs į tą lėktuvą! Pakilom, rankose fotoaparatas, aš sėdžiu galvodamas, kas čia dabar bus, apačioje mažos it skruzdėliukai ganosi karvės. Žiūriu, Eugenijus pradeda lipti ant kito lėktuvo sparno. Pradedu fotografuoti ir pamirštu, kad bijau to aukščio. Vėjas didžiulis. Žiūriu pro objektyvą, vaizdas nėra toks baisus, nei žiūrint atviromis akimis, taip objektyvu besekiodamas nė nepajutau, kaip jo lėktuvas palindo po mūsiškiu ir vienu momentu supratau, kad norėdamas pagauti kadrą kabu tik ant to vienintelio diržo per juosmenį. Va tada pasidarė baisu. O įlindus atgal į lėktuvą tas jausmas fukt ir nuėjo. Grįžęs išryškinau juostelę: iš 36 kadrų tebuvo vienas neryškus. Taip prasidėjo mūsų draugystė, tos mano įdomios kelionės, taip susipažinau su visais įdomiais žmonėmis, su įdomiomis veiklomis ir pats įsitraukiau.

Gal čia yra tas mano įgimtas smalsumas, be ko fotografui būtų labai sunku gyventi? Papasakosiu, kaip įvyko mano pirmasis šuolis su guma. Taip nutiko, kad sėdėjome prie tako, kuriuo praeidavo visi ką tik nušokę su ta guma nuo krano. Kadangi Eugenijų daug kas pažinojo, jis visų klausinėjo: na kaip? Visi kaip susitarę iškelia du pirštus į viršų ir sako – ooooooooooo. Ir nueina. Aš ten besėdėdamas galvoju, kas tas oooooooooo. Sakau, einu ir aš. Susimokėjau. Mane ten pakėlė. Tu net neįsivaizduoji, kaip man buvo baisu! Tas daiktas, kuriame stovi, neturi jokių sienelių, turi tik grandinėlę, kurią nukabina, kai laikas šokti. Kaip akvariumas be stiklo. Ir dar truputį siūbuoja. Galvoju, nieko nebus – reikia leistis žemyn. Juk niekam nieko neprižadėjau. Instruktorius sako, neskubėk, apsidairyk, apsiprask. Apsidairiau, dar baisiau pasidarė. Pasižiūrėjau žemyn, stovi Eugenijus, dar toks draugas fotografas pasiruošęs mane šokantį fotografuoti. Galvoju, kaip jam sunku tą objektyvą laikyti. Dar galvoju, kad jeigu dabar nusileisiu, gailėsiuosi, kad nenušokau ir vėl eisiu šokti, ir vėl teks susimokėti iš naujo. Sakau, ne, šoksiu dabar. Instruktorius atkabino tą grandinėlę, pumpt ir nušokau. Jausmas ir buvo – ooooooooooooo.

Po to daug kartų dar šokau. Ir nuo to krano, ir nuo TV bokšto. Siguldoje nuo funikulieriaus. Kam man to reikia? Gal kad kažkiek sujudintų vidų. Tai nėra joks žygdarbis, bet ypač pirmą kartą peržengi kažkokią savo ribą. Galbūt po to gyvenimas pasirodo paprastesnis, nors niekas nepasikeitė, tiesiog pats savo baimę nugalėjai.

Ar toks tavo užsispyrimas galioja visose gyvenimo srityse?

Jeigu sustosi, tai nepadarysi. Jeigu nepadarysi – gailėsiesi. Galėsi daugiau nebedaryti, jeigu nepatiks, bet jau būsi pabandęs. Kai kurios aplinkybės mane priveda prie tam tikrų situacijų ir pasidaro smalsu, ką jaučia kiti. Tikriausiai ir tas pasaulio matymas iš skirtingų pozicijų irgi kartais turi įtakos pakeisti įprastą fotografavimą. Pavyzdžiui, iš lėktuvo, iš oro baliono. Jeigu gyvenimas ar žmonės suteikia kokią nors galimybę, manau, reikia ja pasinaudoti. Gal dar tas įgimtas „durnumas“ išbandyti viską, kas įdomu.

Prifotografuoji, darai parodas, rodai kitiems. Iš kur toks noras dalintis savo kūrybos vaisiais ir idėjomis?

Tai natūralu. Jeigu kažką kuri, natūralu, kad nori kam nors parodyti. Juk fotografuoju ne tik sau. Niekam nerodydamas negalėsi gauti atgalinės reakcijos, nežinosi atsiliepimų. Man įdomios diskusijos tarp kolegų, kritikų, žiūrovų. Norisi parodyti kitiems, kaip matau aš. Be to, rodydamas savo darbus, rodau save, mane pastebi. Nes ir gyventi juk iš kažko reikia. Tam kuriamos ir bendraminčių bendruomenės; organizuoti bendrus projektus, parodas, paskaitas, seminarus, simpoziumus. Nors kūrėjai individualistai, bet kartais tą ‚aš“ pakeitus į „mes“ būna irgi labai smagu. Sąjungos vienija kūrybingus žmones, kurie tarpusavyje bendraudami vienas kitam padeda. Bendra veikla daug daugiau gali padaryti, kai esi ne vienas. O ir konkurencija sveikintina, nes kitaip netobulėtum.

A. Repšio nuotr.

Daugelis tave įpratę matyti su dronu rankose.

Kai pradėjau fotografuoti dronu, meno pasaulis nelabai vertino tokias nuotraukas. Mano tikslu tapo parodyti, kad ir su dronu galima daryti įdomias nuotraukas, net konceptualias. Man svarbu, jog žiūrint į nuotrauką nebūtų nuobodu, būtų įdomu, kitaip. Taip gimė keletas serijų. Pavyzdžiui, per pirmąjį karantiną sugalvojau fotografuoti pagrindines miestų aikštes, tas, kuriose paprastai statomos eglės. Kai pradėjau, buvo labai smagu, nuvažiuoju, o aikštėse žmonių nėra. Karantinas – niekas niekur nieko neveikia. Viešbučiai, kavinės, parduotuvės nedirba.

Vieną dieną važiuoju į Mažeikius, nufotografuoju aikštę per 10 minučių ir grįžtu atgal, kitą dieną važiuoju į Plungę, trečią – į Telšius. Pusę dienos praleidžiu kelionėje. Tuo metu buvo ir pikta, ir liūdna, bet suveikė gal tas užsispyrimas, kad jeigu jau pradėjau, reikia pabaigti. Ir užbaigiau. Buvo nežinomybė, ar ką darau, kam nors įdomu. Bet kaip matom, ši paroda keliauja po įvairius miestus. Atkeliaus ir į Panevėžį. Ir fotomenininkų premijai prisidėjo, ir sklaida didelė.

Nors iš pradžių atrodė tik vargas ir degalų eikvojimas, šis projektas turi daug pliusų. Kita fotografijų serija fotografuota virš kalėjimų. Ji taip pat sėkminga. Po Naujųjų pradėsiu siuntinėti užklausas į kitas šalis, noriu pratęsti šią seriją iš kitų šalių kalėjimų.

Keliaudamas visada vežuosi droną. Tai ir darbas, ir poilsis vienu metu. Neseniai grįžau iš Dubajaus, kur Lietuvos paviljone „Expo 2020“ buvo atidaryta mano paroda „Saulės grafika“. Nepraleidau progos pasidairyti ir po Dubajaus dangų.

Žymių ir entuziastingų fotografijos mylėtojų Jono Staselio bei Gerdos Šeirės iniciatyva Nidoje organizuojamo plenero „Uždaros teritorijos“ esmė suburti menininkus unikalios vietos tyrinėjimams per savitumo paieškas. Ne mažiau svarbus šio projekto aspektas – jaunų ir patyrusių kūrėjų bendravimas.

Papasakok, kokią patirtį gavai?

Buvau ten pakviestas dalyvauti ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip patarėjas, vyresnysis brolis. Aš visada sutinku, man negaila dalintis. Pats pradžioje esu gavęs patarimų iš vyresnių fotografų, tai ir kitiems negailiu. O su jaunais žmonėmis įdomu bendrauti, jie užsidegę fotografija, kuria, daro. Iš visiškai nieko sukuria labai įdomius darbus. Ir pats per plenerą pradėjau tris naujas serijas. Labai mėgstu ieškoti ir atrasti. Parodai pasirinkau seriją su kormoranais – balti medžiai, kormoranai, medžių nykimas dėl paukščių. Gal tai pasąmoninė miškininko patirtis?

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų