Panevėžietė S. Slapšienė jau keturiolika metų kas dieną ima į rankas lazdas ir eina į gamtą sportuoti. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Greitais žingsniais tolyn nuo senatvės

Greitais žingsniais tolyn nuo senatvės

Tūkstančiai žingsnių į sveiką ir laimingą gyvenimą. Tokia 64-erių panevėžietės Sigitos Slapšienės, kurią kas dieną sutiksi intensyviai žingsniuojant miesto parkų takeliais, puikios savijautos paslaptis. Neseniai senjorė jėgas išbandė viename sunkiausių žygių – 800 km ilgio ispaniškame Šv. Jokūbo kelyje.

Atrado vaikščiojimą

Sportas ir sveika gyvensena šiais laikais itin populiarūs. Tinkamai maitintis ir fiziškai judėti dabar stengiasi ne tik jauni, bet ir vyresni.

Panevėžietė S. Slapšienė tokią būtinybę suprato jau labai seniai, o pastaruosius keturiolika metų ji savimi intensyviai rūpinasi kiekvieną dieną. Po pietų užsukus į dabar gražėjantį Panevėžio kultūros ir poilsio parką beveik kiekvieną dieną čia pamatysi šią sportine apranga vilkinčią moterį, sparčiai besiiriančią pirmyn vaikščiojimo lazdomis.

„Per dieną nueinu mažiausiai 10–12 tūkst. žingsnių, o kai būnu Druskininkuose, kur taip pat turiu namus, šį atstumą padvigubinu. Visada renkuosi gamtos apsuptas vietas: parkus, miškus, vandens telkinių pakrantes, kur gali tiesiog eiti ir mėgautis nuostabiais vaizdais, klausyti paukščių, stebėti žmones, kvėpuoti grynu oru. Miesto gatvių vengiu, nes ten užterštas oras“, – pasakoja po vienos tokios treniruotės grįžusi Sigita.

„Tiesiog nemoku gulėti ant sofos ir žiūrėti į lubas. Dvi–trys savaitės ir keliu sparnus, mano draugės juokiasi, kad aš ir karste kojas judinsiu.“

S. Slapšienė

Panevėžietė išbandžiusi ne vieną sporto šaką, bet jai labiausiai tiko šiuo metu itin populiarus vaikščiojimas. Daug informacijos perskaičiusi keliautoja teigia, kad su lazdomis toks judėjimas įkinko net 90 proc. žmogaus kūno raumenų. Neatsitiktinai ir pati atrodo itin sportiška, jaunatviška, o ir pensininkams būdingas vienišumas, slogi nuotaika jos niekada neužklumpa.

Tabletėms dar ne laikas

„Be judėjimo aš jau nebegaliu – niekur nevažiuoju be lazdų, jos visur su manimi, paprastai vaikščioti jau net nebepavyksta“, – šypsosi S. Slapšienė.

Judėti su lazdomis nėra labai paprastas užsiėmimas, visgi reikia žinoti šios sporto šakos techniką. Pati sveikuolė iš pradžių taip pat padarė klaidą, bet trenerio pamokyta dabar žingsniuoja efektyviai išnaudodama visą kūną.

„Kartais matau kitus vaikštant su lazdomis ne taip, kaip reikia – pamokau juos teisingos technikos, nors iš tikro bet kokiu atveju akys džiaugiasi, kai vyresnis žmogus išeina į lauką pajudėti – sutinki močiutę, skauda jai nugarą, bet vis tiek eina“, – sako Sigita.

Jai itin nepatinka žmonių nurašymas senyvame amžiuje, kai lieka tik buto sienos ir televizorius. Užtarnautą laisvę ir poilsį, pasak S. Slapšienės, galima skirti daug įdomesnei ir aktyvesnei veiklai.

„Prisipažinsiu, nežinau nė vieno rodomo serialo. Mano mama dirbo kino teatre ir rodydavo filmus, tad aš net nebemoku žiūrėti televizorius, vertinu tik labai gerą kiną. O ir laiko televizoriui neturiu“, – pasakoja aktyvi moteris.

Sigita kiekvieną rytą pradeda su kvėpavimo, tempimo ir Tibeto pratimų. Tiesiog prasidaro kambario langus ir mankštinasi ant ištiesto kilimėlio. O po pietų vaikšto su lazdomis.

„Reikėtų pabelsti į medį, bet iki šiol man tablečių dar neprireikė“, – sveikata džiaugiasi S. Slapšienė ir ragina bendraamžius nepasiduoti snauduliui, ypač tokį drėgną ir apniukusį rudenį.

Reikia tik noro

Sigitai labai svarbu ir sveikas maistas. Išbandžiusi ne vieną mitybos būdą, dabar ji propaguoja protarpinį badavimą, kai 16 valandų negalima į burną įsidėti nė kąsnio, o kiekvieną rytą sutinka gerdama žaliąjį kokteilį.

„Ir dabar pavaikščiojusi parke prisirinkau žalių kiaulpienės lapų. Juos sumaišau su obuoliu, su agurku ir kitais žaliais vaisiais, uogomis ar daržovėmis. Vasarą prisirenku špinatų, kitų žalumynų – labai sveika“, – pataria panevėžietė.

Anksčiau ji dažnai žinių semdavosi sveikuolių susibūrimuose, o dabar jau ir pati daug išmano.

Išbandžiusi ne vieną mitybos būdą, dabar S. Slapšienė propaguoja protarpinį badavimą, kai 16 valandų negalima į burną įsidėti nė kąsnio, o kiekvieną rytą sutinka gerdama žaliąjį kokteilį.

S. Slapšienė aktyvi įvairių susibūrimų, renginių ir švenčių dalyvė. Ji priklauso ne vienai sporto, vyresnio amžiaus žmones vienijančiai organizacijai. Su vienais panevėžietė žingsniuoja, su kitais keliauja, su trečiais – dviračius mina.

Prieš keletą metų Sigita atrado lietuvių pamėgtus žygius. Sveikuolė džiaugiasi, kad lietuviai į juos vis dažniau išsiruošia su šeimomis, vaikais ir net augintiniais.

„Kiekvienas tokiame žygyje gali pasirinkti savo atstumą. Aš mėgstu eiti daug ir greitai, tokiuose renginiuose įprastas 15 tūkst. žingsnių maršrutas man jau dabar tik kelia juoką, aš visiškai nepavargstu – priešingai, tik pasikraunu energijos ir geros nuotaikos“, – sako senjorė, įsitikinusi, kad gerai savijautai jokie pinigai nepadės, jei pats žmogus nesistengs.

Žygis dvasiai

O šį pavasarį po treniruočių S. Slapšienė pajuto didelį jėgų antplūdį ir nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę – nueiti Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Tai beveik 800 km katalikų piligriminis maršrutas, vedantis į Santjago de Kompostela miestą Ispanijoje, kuriame, manoma, ilsisi Jėzaus Kristaus apaštalo Švento Jokūbo palaikai.

„Trejus metus galvojau apie šią kelionę, kol pajutau, kad esu pilna jėgų jai. Pamaniau: jei ne dabar, tai niekada. Nieko nelaukusi paprašiau vaikų nupirkti bilietus ir išsiruošiau. Ėjau viena“, – pasakoja S. Slapšienė.

Jos šventas kelias prasidėjo nuo Prancūzijos. Čia startavusi bei kiekvienoje numatytoje stotelėje surinkusi būtinus kelionės antspaudus, panevėžietė finišą turėjo pasiekti per pusantro mėnesio. Bet sparčiai vaikštančiai panevėžietei neprireikė nė tiek – ji galutinį tikslą pasiekė per 25 dienas.

„Gąsdino mane, kad bus sunku, esą vieną kalną pereisiu, tai net nuodėmės bus visos atleistos. Nieko panašaus nenutiko, buvo nuostabu: įspūdingas reljefas, vaizdai, laukiniai arkliai laksto, puikus oras. Sutikau daugybę žmonių, keliaujančių tuo pačiu maršrutu, visi buvo malonūs, mandagūs, bendraujantys“, – prisimena keliautoja ir nusišypso, kad matė ne vieną tokį patį vienišių, finišą pasiekusį jau poroje, romantiškai susikibus už rankų.

„Aš ėjau viena, nes mano vaikščiojimo tempas didelis. Sutikdavau pakeleivį ir palikdavau jį už nugaros. Mane lydėjo malda, dainos ir savos mintys“, – sako Sigita.

Iš Ispanijos grįžo nė kiek nepavargusi. Netgi priešingai, moteris tvirtina pasisėmusi tiek dvasinių jėgų, kad galėjo eiti ir toliau.

„Startuodavau 7 val. ryto, nueidavau po 30–35 km per dieną ir nepailsdavau. Palaima, kai supranti, kiek žmogus gali, nepaisant amžiaus“, – patikina S. Slapšienė.

Dabar jos tikslas įveikti portugališką Šv. Jokubo kelią.

Šį pavasarį S. Slapšienė viena įveikė 800 kilometrų Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje.

„Keliauju aš jau taip pat daug metų. Dar vaikai maži buvo, gaudavome darbovietėse kelialapius ir važiuodavome. Lipome į kalnus, visą tuometinę Tarybų Sąjungą išmaišėme“, – pasakoja Sigita.

Jos aplankytų pasaulio šalių kolekcijoje nėra tik Antarktidos, bet ir ją senjorė planuoja kada nors pamatyti.

„Nežinau, ką reiškia tingėti, tiesiog nemoku gulėti ant sofos ir žiūrėti į lubas. Dvi–trys savaitės ir keliu sparnus. Draugės juokiasi, kad aš ir karste kojas judinsiu. O aš atšaunu, kad mano pelenai iš urnos kils“, – geros nuotaikos nestokoja Sigita ir sako, kad tokie ir jos du jau suaugę sūnūs.

Vienas jų buriuoja, kitas – nepataisomas ekstremalas. Mindaugas Slapšys– daugkartinis ralio čempionas, pirmasis motociklininkas iš Lietuvos, važiavęs Dakaro ralyje. Jis mamą stebino šuoliu nuo Vilniaus televizijos bokšto, maratonais ir kitais sunkiais iššūkiais.

Panevėžietė spėja, kad toks aktyvus gyvenimo būdas jos šeimoje paveldėtas iš Sigitos mamos. Ši taip pat buvo labai aktyvi ir nemėgo sėdėti vietoje.

Sigitos šaknys nuo Anykščių. Tikroji jos specialybė statyba ir floristika. Pastarąją iki šiol S. Slapšienė itin mėgsta, vienu metu net turėjo gėlių verslą.

„Esu dėkinga vyrui, jis man daug leido gyvenime. Paskutinius 15 metų nedirbau, daug keliavau, visada renkuosi įdomesnius maršrutus, kartais išvažiuojame kemperiu“, – šypsosi Sigita.

Dabar pora jau kartu mėgaujasi pensiniu amžiumi, praeityje liko ir šeimos verslo rūpesčiai.

„Aš pirmame aukšte mankštinuosi, jis antrame, abu išgeriam po žaliąjį kokteilį ir smagu. Pensija – ne gyvenimo pabaiga“, – pabrėžia pašnekovė.

Šiais metais, be ispaniškos piligriminės kelionės, ji jau aplankė kelias šalis, o netrukus žada pasiekti šiltesnius kraštus. Dargana ir lietūs, pasak S. Slapšienės, jai labai nepatina ir širdžiai linksmiau ten, kur šviečia saulė.

Paklausta, nejaugi niekada neužklumpa niūrios mintys, senjorė pripažįsta, kad visiems sunkių minučių būna, bet ji po visų likimo išdaigų vis tiek lieka užkietėjusi optimistė.

„Reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, juk nežinai, kas tavęs laukia“, – nusiteikusi Sigita.

Galerija

Komentarai

  • kokia dar sinjorė man dar dirbi jos metuose teks

  • Bet kokia šaunuolė! Kitos dešimtmečiu jaunesnės jau virkauja, kad senos, o čia moteris pačiame žydėjime. Pozityvumu užkrečiantis straipsnis.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų