G. KARTANO nuotr.

Kai pajūrin keliaudavo lėktuvais

Kai pajūrin keliaudavo lėktuvais

Kur dabar rikiuojasi panevėžiečiams gerai žinomas Pilėnų kvartalas, kadaise plytėjo pieva, o iš jos kildavę lėktuvai, skraidinę keleivius į pajūrį ir kitus šalies miestus.

Toks skrydis kainuodavo vos daugiau nei autobuso bilietas, o kelionė padangėmis – gerokai greitesnė bei įdomesnė.

Su bufetu ir bilietų kasa

Prieš maždaug šešias dešimtis metų pietinėje Panevėžio pusėje plytėjo pieva, kurioje kilo ir leidosi lėktuvai.

Buvęs ilgametis Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius Zaronskis pasakoja ir pats ne kartą iš šio aerodromo skridęs kaip keleivis.

Į Panevėžio aeroklubą aviatorius atėjo 1973 metais. Tuo laiku jis vadinosi Panevėžio aviacijos technikiniu sporto klubu ir priklausė DOSAAF – sukarintai masinei ir visuomeninei organizacijai: Savanoriškai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti.

Klubas veikė šalia civilinio aerodromo.

Pasak B. Zaronskio, tuo laiku Pilėnų kvartalas nė neegzistavo, o ir tuometis Stetiškių kaimas buvo gerokai menkesnis.

Užtat civilinio aerodromo teritorija tęsėsi beveik iki dabartinių netoli Nemuno ir J. Tilvyčio gatvių sankryžos stūksančių bendrabučių.

„Dabar ši teritorija namais apstatyta, o anksčiau čia buvo paprasta pieva“, – sako pašnekovas.

Aerodromas turėjo savo pastatą, išlikusį iki mūsų dienų. Tiesa, dabar jis privatus gyvenamasis namas. O anksčiau, anot B. Zaronskio, čia tilpo uosto kasa, bufetas, kuriame, prisimena, galėdavo nusipirkti limonado, sausainių, lengvai užkąsti, dar viršininko kabinetas, laukiamasis keleiviams. Buvo ir dispečerio bokštelis, bet per tiek metų jo nebeliko.

Turėjo oro uostas ir sandėlius gabenamiems kroviniams laikyti.

Kadaise šiame pastate panevėžiečiai laukdavo skrydžio. O greta treniruodavosi aeroklubo nariai. PANEVĖŽIO AEROKLUBO MUZIEJAUS nuotr.

Kadaise šiame pastate panevėžiečiai laukdavo skrydžio. O greta treniruodavosi aeroklubo nariai. PANEVĖŽIO AEROKLUBO MUZIEJAUS nuotr.

Kildavo pilnutėliai

Iš Panevėžio civilinio aerodromo su keleiviais ir kroviniais kilo „An-2“ lėktuvai. Anais laikais pravardžiuotuose „kukurūzininkais“, juose tilpdavo po 10–12 keleivių.

B. Zaronskio teigimu, šie orlaiviai Panevėžyje nestovėjo – kasdien atskrisdavo iš Kauno.

„Skrisdavo trumpais atstumais – į Kauną, Vilnių, Palangą. Man rodos, buvo reisai ir į Druskininkus, Nidą, Biržus, Mažeikius per Akmenę“, – pasakoja B. Zaronskis.

Pasak jo, tais laikais bilietas į Kauną vadinamu „kietu“ autobusu kainavo daugiau nei 2,5 rublio, „minkštu“ – 3 rubliai, o skrydis lėktuvu iš Panevėžio – 4 rublius.

„Naudojosi žmonės. Lėktuvai iš Panevėžio skrisdavo pilni. Pats norėjau kartą išvykti atostogų į Palangą ir nebuvo lėktuve vietų“, – pamena jis.

Tuometinis aeroklubo viršininkas susitarė su oro uosto viršininku dėl B. Zaronskio kelionės. Jo teigimu, lėktuvą valdydavo du pilotai, tad jų diržus surišo tarp sėdynių. Ant tokios improvizuotos kėdės B. Zaronskis iki pajūrio ir sėdėjo.

Laikui bėgant keleivių mažėjo. B. Zaronskis svarsto, jog lėktuvus išstūmė daugiabučių kiemuose pradėję rikiuotis lengvieji automobiliai.

Pasak B. Zaronskio, keleivius iš Panevėžio skraidindavę lėktuvai paimdavo paštą, kitus smulkius krovinius, tačiau buvo ir skirtų vien kroviniams gabenti. Tokia paslauga noriai naudojosi miesto įmonės. Aviatoriaus teigimu, lėktuvu buvo galima skraidinti apie 1,5 tonos krovinių.

Aviatorius Vytautas Liniauskas pamena, kaip iš Stetiškių civilinio aerodromo kildavo keleiviniai ir krovininiai lėktuvai. G. KARTANO nuotr.

Aviatorius Vytautas Liniauskas pamena, kaip iš Stetiškių civilinio aerodromo kildavo keleiviniai ir krovininiai lėktuvai. G. KARTANO nuotr.

Sėdėjo minkštai

Panevėžio aeroklubo narys Vytautas Liniauskas pasakoja, kad veikiant civiliniam aerodromui dar nebuvo net Beržų gatvės.

„Čia nieko nebuvo. Tik toli, Angariečio gatvėje (dabar J. Tilvyčio) stovėjo trys namai. Lėktuvai kildavo nuo angaro durų tiesiai į miestą, o dabar čia stovi namai“, – pamena V. Liniauskas.

Aviatorius sako, kad visoje Sovietų Sąjungoje mažųjų aerodromų pastatai atrodė vienodai, tačiau Lietuvoje greičiausiai tik Panevėžyje tas pastatas išliko.

„Kiek buvau aerodromų, niekur nemačiau išlikusio pastato. Pas mus ilgiausiai išsilaikė. Vladas Kensgaila gavo iš valstybės jį kaip lėktuvų statymo cechą, taip ir stovėjo. Paskui nusipirko žmonės ir perstatė, kaip jiems patogiau“, – pasakoja V. Liniauskas.

„Lėktuvai iš Panevėžio skrisdavo pilni. Pats norėjau kartą išvykti atostogų į Palangą ir nebuvo vietų.“

B. Zaronskis

Pasak aviatoriaus, vietiniais maršrutais keleivius skraidinę lėktuvai buvo gana patogūs.

„Ten buvo minkštos sėdynės. Keleiviai sėdėjo žiūrėdami į priekį, o ne kaip parašiutininkai vieni į kitus“, – pamena aviatorius.

Pasak V. Liniausko, tuomet lėktuvo bilietas kainavo ne ką brangiau nei autobuso.

„Sėdai į lėktuvą ir po daugiau kaip valandos nusileidai Palangoje, o važiuojant autobusu, žinote, kai greitis tebuvo 70 km per valandą, mažiausiai keturias valandas užtrukdavo“, – pasakoja panevėžietis.

Aviatorius pamena ir gabenamus krovinius. Pavyzdžiui, šiais lėktuvais gabendavo „Lietkabelio“ laidų rites.

„Aišku, į tokį lėktuvėlį daug neprikrausi, bet tais laikais niekas apie tai negalvojo – prireikus atvarydavo ir tris“, – sako V. Liniauskas.

G. KARTANO nuotr.

G. KARTANO nuotr.

Galerija

Mažiausiai aštuoni per dieną

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, kad Stetiškių kaime, kuris tuo metu priklausė Panevėžio rajonui, civilinis aerodromas įrengtas praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečių sandūroje. Tuo metu tokius turėjo Klaipėda, Rokiškis, Mažeikiai, Marijampolė, Druskininkai.

Aerodromui buvo skirtas 32,5 hektaro sklypas.

E. Juškienė pasakoja, kad tais laikais vietinėje spaudoje rašyta, jog iš Panevėžio galima nuskristi į tolimiausius Sovietų Sąjungos kampelius. Tiesa, tokios kelionės buvo galimos tik su persėdimu.

„Bilietais pasirūpindavo oro uosto kasininkės, tik jas iš anksto reikėdavo informuoti, kad paruoštų bilietus persėsti“, – sako E. Juškienė.

Tačiau į kitus šalies miestus gabenta be persėdimų. Jos žiniomis, iš Stetiškių oro uosto kasdien skrisdavo lėktuvai du kartus į Biržus, tris kartus į Vilnių, du kartus į Palangą. Pakeliui į pajūrį lėktuvas dar nusileisdavo Šiauliuose. Toks skrydis trukdavo mažiau nei pusantros valandos. Į Vilnių buvo nuskrendama per 40 minučių.

Pasak E. Juškienės, kad būtų patogesnis susisiekimas su aerodromu, nuo 1953 metų gruodžio atidaryta nauja autobusų linija per miestą – nuo geležinkelio stoties iki aerodromo.

„Jei tik skaičiai nemeluoja, 1960 metais Panevėžio oro uosto pastangomis buvo skraidinti 1597 keleiviai. 1961 metais – 1 730 žmonių. 1966 metais oro transportu pasinaudojo 3 226 keleiviai – kas dvidešimtas miesto gyventojas. Aikštelė per dieną priimdavo aštuonis lėktuvus, jais galėjo išskristi 50 panevėžiečių“, – vardija E. Juškienė.

Muziejininkės teigimu, paskutinį kartą 49 keleiviai į dangų iš Stetiškių pakilo 1977-aisiais. Vėliau dėl mažo keleivių skaičiaus susisiekimas vietinėmis oro linijomis buvo nutrauktas.

Panevėžio aeroklubo muziejus. G. KARTANO nuotr.

Panevėžio aeroklubo muziejus. G. KARTANO nuotr.

Galerija

Į visą Sovietų Sąjungą

Aerodromas buvo svarbus ir miesto įmonėms. E. Juškienės teigimu, krovininiai lėktuvai iš Stetiškių į Sovietų Sąjungos gilumą gabendavo įvairią Panevėžio įmonių produkciją.

„Lėktuvais daugiausia gabeno „Lietkabelio“, „Ekrano“, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių ir kitos miesto įmonės. Kroviniai skraidinti į pramoninius Sovietų Sąjungos miestus: Vladivostoką, Chabarovską, Petropavlovską, Ufą, Krasnojarską, Irkutską, Leningradą, taip pat į keletą Centrinės Europos miestų. Nemaža dalis krovinių oro transportu atkeliaudavo ir į Panevėžį“, – pasakoja ji.

Sumažėjus Stetiškių oro uosto populiarumui, vadinamojoje Civilinės aviacijos miesto agentūroje panevėžiečiams pradėti pardavinėti lėktuvų bilietai skrydžiams iš kitų miestų.

„Panevėžio centre, Lenino (dabar – Laisvės) aikštėje puikavosi administracinis pastatas su iškaba „Panevėžio aerouostas“. Panevėžio oro uosto stoties kasininkės užsakydavo bilietą Vilniuje: visus užsakymus teletaipu perduodavo į Vilniaus oro uostą ir po valandos–pusantros gaudavo atsakymą, ar į pageidaujamą reisą yra bilietų. Jei keleivis užsakyto bilieto nepasiimdavo ir vieta lėktuve likdavo tuščia, kasininkės privalėdavo padengti nuostolius iš savo kišenės“, – pasakoja istorikė.

Jos teigimu, panevėžiečiai užsisakydavo bilietus į Donecką, Simferopolį, Taškentą, Odesą, Sočį ir kt.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų