JAV laikraštyje „Chicago Sun-Times“ 1971 metų rugpjūčio 7 dieną publikuotas straipsnis apie vieno garsiausių bėglių iš Sovietų Sąjungos – lietuvio Simo Kudirkos teismą. LCVA nuotr.

Už laisvės oro gurkšnį

Už laisvės oro gurkšnį

Gyventi nevaržomiems sistemos, nesibaiminant represijų ir neaukojant savo teisių bei laisvių – dėl tokios svajonės išsipildymo nebijota net rizikuoti gyvybėmis.

Gyvenimas Sovietų Sąjungoje ne vieno lietuvio širdį pripildė ryžto žūtbūt prasiveržti pro geležinę uždangą į Vakarus. Ne visų jų istorijos baigėsi laimingai. Tačiau kelios dešimtys sėkmingų pasitraukimų iš „nesugriaunamos“ sovietinių respublikų sąjungos iki šiol žavi juos įvykdžiusių žmonių narsa.

Bėgo ir bėgs

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko daktaro Dariaus Juodžio teigimu, galima pasakyti net tikslią datą, kada žmonės pradėjo bėgti nuo sovietų valdžios, – tai buvo 1940 metų birželio 15-oji.

„Kai tik Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, taip ir prasidėjo bėgimas, – konstatuoja istorikas, primenantis, jog tą vasarą išvyko ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. – Tas bėgimas tęsėsi iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Kol gyvavo Sovietų Sąjunga, tai buvo nuolatinis procesas.“

Antrojo pasaulinio karo pradžioje taip pat vyko masinė migracija: kiek žinoma, Vakarus tuomet pasiekė virš 60 000 Lietuvos gyventojų – ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių. Tas pats pasikartojo ir frontui priartėjus prie Lietuvos 1944-aisiais. Be to, nėra žinoma, kiek pirmais pokario metais – 1945–1947-aisiais – žmonių sugebėjo pabėgti per dar techniškai ne taip akylai saugotą mūsų sieną. Tokių duomenų neturima iki šiol.

Pasak daktaro D. Juodžio, išvykti iš Sovietų Sąjungos buvo nepaprastai sunku – stalinizmo laikais piliečių iš viso neišleisdavo į užsienį. Galimybę keliauti, taigi patekti už geležinės uždangos – ir teoriškai ten likti – turėjo tik jūrininkai. Todėl pavieniai bėgimai prasidėjo jau vėlesniu sovietmečiu, kai šiokia tokia laisvė išvažiuoti atsirado turistinėms grupėms.

„O pavieniai šie atvejai buvo dėl to, jog pirmiausia dar reikėdavo sugebėti išvykti į užsienį, kad turėtum galimybę pabėgti“, – sako istorikas.

Mat nors buvo ir legalių, įstatymuose numatytų išvykimo gyventi į užsienį būdų, pasinaudoti jais Sovietų Sąjungoje buvo nepaprastai sunku.Vis dėlto žmonės stengėsi išnaudoti visas galimybes, pradedant santuokomis su užsieniečiais ir baigiant įrodymais, kad yra gimę Vakaruose, pretenduoja į kitos šalies pilietybę. Kai kuriems pavyko pasinaudoti repatriacija iš Klaipėdos krašto į Vokietiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje…

„Žmonės iš Sovietų Sąjungos būtų nebėgę tik tuo atveju, jeigu visas pasaulis būtų buvęs Sovietų Sąjunga, – tiesiai savo nuomonę išsako D. Juodis. – Jei tik būtų buvusi nedidelė valstybė ne Sovietų Sąjungoje, būtų bėgę į ją.“
„Iš tokių totalitarinių, autoritarinių valstybių žmonės visada bėgo ir bėgs“, – pabrėžia istorikas.

Rizikavo viskuo

Specialistams sunku įvertinti, kiek žmonių pavyko pabėgti iš Sovietų Sąjungos, dar sunkiau suskaičiuoti, kiek bandė tą padaryti. Manoma, jog pradedant 6-uoju dešimtmečiu iki 9-ojo būta apie keturias dešimtis pavykusių pavienių pabėgimų. Šie žmonės sėkmingai pasitraukė į Vakarus ir į Lietuvą negrįžo iki 1990 metų, kai pasikeitė politinė sistema.

„Žinoma, retrospektyviai žiūrint, tai nedaug, palyginti su bendrais gyventojų skaičiais, – svarsto D. Juodis. – Tačiau jeigu tuo metu būtų atidarę sienas, dabartinė emigracija būtų nublankusi.“

Niekas nenorėjo gyventi už geležinės uždangos, sako jis. Ir tokios tendencijos buvo ne vien Lietuvoje, bet ir kitose sovietinėse respublikose.

Istorikas neneigia, kad nesėkmingų bandymų pasprukti į užsienį greičiausiai buvo daugiau nei sėkmingų – bėglius sulaikydavo ir jiems vos spėjus pasiekti Lenkijos sieną. Visuomenė dažniausiai apie tai nieko nenutuokdavo, išskyrus kelis atvejus, itin plačiai nuskambėjusius net pasaulyje.

1970 metais Klaipėdos žvejybinio laivyno jūreivis radijo operatorius Simas Kudirka per oficialų sovietų plaukiojančios bazės ir JAV pakrantės apsaugos laivo susitikimą Amerikos teritoriniuose vandenyse slapta susitarė su šio įgulos nariu dėl politinio prieglobsčio suteikimo. Peršokęs į amerikiečių laivą, pasislėpė. Sovietams pareikalavus grįžti, atsisakė, tačiau JAV laivo vadovybė sutiko išduoti S. Kudirką. Tad buvo prievarta grąžintas ten.

„S. Kudirkos atvejis buvo vienas ryškiausių ir nuskambėjęs viešojoje erdvėje. Tie, kurie jį sugrąžino, Vakaruose sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos“, – pasakoja istorikas.

Istoriko Dariaus Juodžio įsitikinimu, iš totalitarinių, autoritarinių valstybių žmonės visada bėgo ir bėgs. DELFI nuotr.

Istoriko Dariaus Juodžio įsitikinimu, iš totalitarinių, autoritarinių valstybių žmonės visada bėgo ir bėgs. DELFI nuotr.

Vietoj laisvės – lageris

Dėl lietuvio perdavimo sovietams JAV iš tiesų kilo didžiulė nepasitenkinimo banga – rengtos protesto akcijos, atliktas įvykio tyrimas. Iki šio pabaigos trys amerikiečiai pakrančių apsaugos kariškiai laikinai atleisti iš pareigų, vėliau du jų, tiesiogiai atsakingų už S. Kudirkos perdavimą atgal į sovietų rankas, išėjo į atsargą.

Įsikišo net JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Nerimstant protesto akcijoms, įpareigojo Valstybės departamentą atlikti papildomus tyrimus, pavedė iš naujo apsvarstyti nuostatus dėl pabėgėlių.

O sovietai S. Kudirkai iškėlė baudžiamąją bylą. Teismas nusprendė, jog lietuvis išdavė tėvynę, ir nubaudė jį dešimties metų laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu.

Bet S. Kudirkos motinai, gimusiai JAV, pavyko susitvarkyti pilietybės dokumentus, ir po lageryje praleistų kone ketverių metų jūreiviui kartu su šeima buvo leista išvykti į Ameriką. Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989-aisiais, nuosprendis Simui Kudirkai panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.

Įamžino net Holivudas

Jono Pleškio pabėgimas 1961 metais karine barža į Švedijos Gotlando salą tapo įkvėpimo šaltiniu rašytojams ir kino pramonei. Holivudo ekranizuotame romane „Raudonojo spalio medžioklė“ lietuvis tapo povandeninio laivo kapitonu ir išvis, pasak daktaro D. Juodžio, iš tikros istorijos teliko tik pats lietuvio pabėgimo iš Sovietų Sąjungos faktas. Visa kita pakeitė meninė išmonė.

„Tiesa tai, kad sovietiniame laivyne tarnavęs J. Pleškys turėjo užduotį į Baltijos jūrą išgabenti pavojingas atliekas, tačiau pasinaudojęs proga ir suklaidinęs įgulą, sugebėjo karine barža nuplaukti į Švediją“, – aiškina istorikas, pripažįstantis, jog J. Pleškio žygis, dėl kurio šis už akių buvo nuteistas mirties bausme, vis tiek vertas susidomėjimo, net jei viskas vyko ne kaip holivudiniame filme.

Žmonės iš Sovietų Sąjungos būtų nebėgę tik tuo atveju, jeigu visas pasaulis būtų buvęs Sovietų Sąjunga.

Daktaras D. Juodis, istorikas

Anot D. Juodžio, pasiryžusiesiems ištrūkti iš sovietinių gniaužtų iš esmės nebuvo svarbu, kurią šalį pasiekti, – svarbu, kad Vakarų valstybę. Prašytis prieglobsčio socialistiniame bloke, žinoma, būtų buvę beviltiška.

Dažniausiai pabėgusieji kurį laiką pagyvendavo Europoje, paskui persikeldavo į JAV.

„S. Kudirkos atvejis yra išskirtinis, bet dauguma atvejų Vakarų šalys neišduodavo sovietų piliečių atgal, o suteikdavo politinį prieglobstį“, – sako daktaras.

Bet kokia kaina

Istoriko teigimu, apibendrinus visus žinomus atvejus, galima sakyti, jog dažniausiai būdavo bėgama jūra. Ir dažniausiai tai darė jūrininkai – atsiskirdavo nuo įgulos užsienio uoste ir kreipdavosi į vietos policiją politinio prieglobsčio.

Kitiems tokia proga pasitaikydavo išvykus į turistinę kelionę ar mokslinę stažuotę. Tačiau būdavo ir išskirtinių atvejų – kaip kad disidento Vlado Šakalio žygis pėsčiomis.

Keliaudamas Karelijos miškais, pelkėmis, V. Šakalys kirto Sovietų Sąjungos ir Suomijos sieną. Maždaug po metų, pasakoja D. Juodis, panašiu keliu bandė pasitraukti kitas žmogus, tačiau jau nesėkmingai – buvo sulaikytas ir nuteistas.

6-ajame dešimtmetyje žvejys Pranciškus Adomavičius, jo traleriui plaukiant per sąsiaurį Baltijos jūroje, iššoko už borto ir nuplaukė į Daniją.

„Tai buvo rizikingas žingsnis. Viskas vyko balandį, kai jūra dar šalta“, – sako istorikas.

Klaipėdietis Valerijus Bičakas Kuršių nerijoje buvo įsirengęs stebėjimo postą – žiūrėjo, kada vaikšto pasieniečiai. Iš sovietų Lietuvos jis paspruko gumine valtimi ir neutraliuose vandenyse buvo paimtas į Vakarų laivą.

Klaipėdoje gyvenęs Juozas Algis Bružas nebuvo jūrininkas, tačiau taip pat pabėgo jūra. Susitarus su Švedijos laivo įgulos nariu, jam pavyko apgauti pasieniečius ir su svetimais dokumentais švedų laivu išplaukti į Vakarus.

Pranciškus Adomavičius ir treileris, iš kurio iššokęs žvejys (denyje matyti jo palikti drabužiai) lediniais Baltijos jūros vandenimis pasiekė Daniją. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1956-ųjų metų nuosprendžiu už pabėgimą 25-erių lietuvis buvo nuteistas už akių sušaudyti. LYA nuotr.

Pranciškus Adomavičius ir treileris, iš kurio iššokęs žvejys (denyje matyti jo palikti drabužiai) lediniais Baltijos jūros vandenimis pasiekė Daniją. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1956-ųjų metų nuosprendžiu už pabėgimą 25-erių lietuvis buvo nuteistas už akių sušaudyti. LYA nuotr.

Apmovė įgulą

Į Vakarus spruko ir Panevėžio krašto žmonės. Pirmas pabėgimas jūra įvyko 1951-aisiais, kai

bandė pasitraukti trys jūrininkai: Lionginas Kublickas, Juozas Grišmanauskas ir Panevėžyje gimęs Edmundas Paulauskas. Pirmasis, būdamas mažo žvejybinio tralerio kapitonu, susitaręs su tralerio meistru J. Grišmanausku ir jūreiviu E. Paulausku, kajutėje užrakino kitus komandos narius ir pabėgo į Švediją. Visus tris karo tribunolas už akių nuteisė mirties bausme.

Panevėžio rajone gimęs, vėliau Panevėžyje gyvenęs jūreivis Juozas Gurskas 1968 metais, motorlaiviui stovint Briuselio uoste, negrįžo į laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Taip pat iš Panevėžio rajono kilęs mokslininkas Kazys Ėringis 1981-aisiais Ukrainos mokslų akademijos laivu keliaudamas į tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, Seišelių salose esančioje JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio.

Su Panevėžiu susijęs ir dar vienas pabėgėlis – Alfonsas Sakauskas. Jis 1985 metais kartu su pažįstamu, laivo kapitono padėjėju užgrobė laivą ir neteisėtai išplaukė į Švediją. A. Sakauskui pavyko plaukte pasiekti Švedijos Elando salą, o jo pažįstamą sulaikė laivo ekipažo nariai.

Iš Sovietų Sąjungos bėgo daugiausia vyrai, nes dažnesnis pabėgimo kelias buvo jūra. Vis dėlto buvo ir pabėgusių moterų. Pavyzdžiui, 1956 metais į Vakarus pabėgo Biržuose gimusi dėstytoja Birutė Bilevičiūtė. Turistinio kruizo metu Stokholme ji atsiskyrė nuo grupės ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Pavojingas kelias

Lietuvoje daug metų iš lūpų į lūpas keliavo legenda apie tėvo ir sūnaus Brazinskų pabėgimą iš Sovietų Sąjungos, kaip užgrobę lėktuvą jie sugebėjo pasiekti Turkiją. Tačiau tikroji istorija, pasak daktaro D. Juodžio, buvo ne su romantikos, bet su kriminalo šešėliu. Bėgliai sukėlė didžiulę grėsmę niekuo dėtiems žmonėms – kitiems lėktuvo keleiviams. Ir nors Pranas Brazinskas – tėvas – sakėsi esąs kovotojas už laisvę, toks, istoriko patikinimu, nebuvo.

Visgi Brazinskai neliko vieninteliai, pasirinkę tokį kelią į laisvąjį pasaulį. Maždaug po mėnesio Jonas Simokaitis ir Gražina Mickutė bandė pakartoti lėktuvo užgrobimo istoriją. Jie užpuolė reiso Vilnius–Kaunas–Palanga įgulą. Grasindami padegti išpiltus lėktuve degalus, reikalavo nuskraidinti į Švediją.

Kėsinimasis užgrobti lėktuvą nebuvo pirmasis J. Simokaičio mėginimas ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Pirmą kartą pabėgti į užsienį jis bandė 1966 metais per Lenkiją, tačiau buvo sulaikytas. Vėliau gavo iškvietimą iš dėdės, gyvenusio Kanadoje, tačiau nebuvo išleistas.

Nepavykus ir trečiąjį kartą, teismas J. Simokaitį nubaudė mirties bausme sušaudant, konfiskavo turtą. Vėliau aukščiausioji bausmė buvo pakeista 15 metų kalėjimo.

G. Mickutė laisvės neteko trejiems metams.

Abu 1990 metais buvo reabilituoti.

Teisė už akių

Sovietų Sąjungoje likusių bėglių artimųjų laukė nelengvas laikas. Pasak daktaro D. Juodžio, juos tardydavo KGB, kontroliuodavo susirašinėjimus, namuose atlikdavo kratas. Be to, iki 7-ojo dešimtmečio pabėgusieji buvo teisiami už akių ir kurį laiką bausmė už tai būdavo sušaudymas, tik vėliau ji buvo sušvelninta iki laisvės atėmimo.

Dar vėliau tik užvedamos baudžiamosios, paieškos bylos siekiant nustatyti bėglių gyvenamąsias vietas, tačiau už akių jie nebeteisti. Apklausus, ištardžius artimuosius, draugus ir pažįstamus, ilgainiui šios bylos nuguldavo stalčiuose nepriėmus jokio nuosprendžio. Jos visos buvo baigtos tik 1989–1990 metais nurodžius, jog įtariamųjų veiksmuose nebuvo jokios nusikaltimo sudėties. Nuteistieji už akių sulaukė reabilitacijos.

Meškos paslauga

Pasprukusių už geležinės uždangos kasdienybė taip pat nebuvo rami. Kai kurie jų, D. Juodžio teigimu, išgyveno nuolatinę persekiojimo, pagrobimo baimę.

„Matyt, tą labai jautė J. Pleškys, priklausęs kariniam laivynui. Vienu metu jis gyveno Pietų Amerikoje, turėjo ir svetimą pavardę“, – pasakoja istorikas, nors, jo manymu, net ir KGB rankos buvo per trumpos viską apglėbti ir visus sukontroliuoti.

„Į Vakarus patekę žmonės, bendrai pažiūrėjus, buvo nepasiekiami KGB. Jie galėjo pasiekti tik tuos, kurie gyveno Lietuvoje: perimdavo laiškus, bandydavo aiškintis, kur žmogus apsistojęs, rinkti duomenis, galbūt nusivylė gyvenimu Vakaruose ir galima prisivilioti atgal, siekė, kad paskelbtų atgailos laišką, jog suklydo, kapitalistinis pasaulis yra blogas“, – sako, kad ieškota būdų kaip tai išnaudoti propagandai, D. Juodis.

Ir dalis pabėgusiųjų išties priimdavo sprendimą sugrįžti į Sovietų Sąjungą. Priežasčių būdavo įvairių: vienus kamavo tėvynės ilgesys, kiti gal ir tikrai nusivildavo tuo, ką rasdavo kitoje geležinės uždangos pusėje. Tokie pargrįžėliai neišvengiamai tapdavo propagandinių straipsnių apie geresnį gyvenimą Sovietų Sąjungoje herojais.

O negrįžusiuosius būdavo bandoma per publikacijas spaudoje apjuodinti.

„Bet sovietai taip darydavo sau meškos paslaugą, – neabejoja daktaras D. Juodis. – Rašydami apie tokį žmogų, patvirtindavo, kad jis yra ir padarė tokį žygį. Savo labai kontroliuojamoje, cenzūruojamoje viešojoje erdvėje sovietai paskleisdavo informaciją, kuri galbūt paskatindavo kitus žmones bėgti: jam pavyko pabėgti, gal ir man pavyks?“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų