-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos šešiolikos mergina net nenujautė, kad 1948-ųjų gegužę pasikeis jos ir visos šeimos gyvenimas.
Vieną naktį į Bronės tėvų namus pasibeldę nelaukti svečiai liepė šeimai ruoštis į Sibirą. Šioji „prasikalto“ tuo, kad turėjo 30 hektarų žemės. Kitaip tariant, buvo darbštūs, gerai tvarkėsi, tad valdžios akyse buvo buožės.
Nors patyrė vargų ir išgyvenimų metų, Bronė Sereikienė visada giedros nuotaikos, nepraradusi humoro jausmo ir turinti ne vieną pomėgį. Mažiau nei po mėnesio sulauksianti 93-ejų moteris skaito daug knygų, mezga anūkėms megztinius.
„Ką Sibire laisvesniu laiku veikti?“ – pasakoja, iš kur toks pomėgis megzti, siuvinėti, B. Sereikienė.
Pasak jos, pirmiausia tremtyje merginos apsižiūrėjo, ką turi atsivežusios iš Lietuvos.
„Nebuvo siūlų. Viena turėjo šilkines kelnaites, o jų niekas neleido nešioti. Gražiai pasidalinome po gabaliuką, išardėme ir turėjome siūlų“, – šypsosi ji.
Ten, kur gyveno tremtinės šeima, pas seserį iš lagerio buvo atvykusi buvusi mokytoja. Ji ir parodžiusi merginoms, kaip darbuotis adata bei virbalais.
Tiesa, laiko rankdarbiams likdavo tik po darbo. Kartais tiesiog prie barako užsikurdavo ugnį – nuo uodų – ir lauke siuvinėdavo: šviesu ir žibalo nereikia.
Praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po grįžimo iš Sibiro, B. Sereikienė iki šiol mena, kaip buvo baisu ir sunku nepažįstamoje žemėje. Po to, kas teko jos daliai, sako, kad nėra tokio dalyko, kuris gąsdintų.
„Dabar niekas nebebaisu, – tvirtina ji. – Išvežė, paliko nuogą pliką – nei ką valgyti, nei ko atsigerti.“
Bronei tebuvo šešiolika, kai su visa šeima – septyniais broliais ir seserimis – išvežė į Krasnojarsko kraštą. P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Bronė tuo metu lankė aštuntą klasę.
Naujamiesčio seniūnijos Mickiemės kaime gyvenusioje šeimoje, be jos, augo dar septyni vaikai. Mažiausiam buvo vos pusantrų metukų, o patiems vyriausiems broliui ir seseriai – beveik dvidešimt.
Kas jų laukia, nė vienas net baisiausiam sapne nebūtų susapnavęs.
„Kalbų apie tremtis buvo, – prisimena girdėdavusi B. Sereikienė. – Šnekėta, kad buožes veš, bet įtarti neįtarėme.“
Jiems buvo leista pasiimti maisto ir daiktų.
„Jei turėjai, galėjai įsidėti, o jei neturėjai… – atsidūsta Bronė. – Mes dar duonos nebuvome išsikepę – tik užmaišyta buvo. Taip ir liko.“
Žmones varė pro mokyklą. Mokiniai, anot buvusios tremtinės, vieni per kitus sužinoję apie trėmimus, buvo sugalvoję, kaip galima pabėgti. Tačiau visa šeima nepabėgsi. O ir pabėgus – kur paskui dėtis?
„Tad, pagalvojome, kaip bus, taip“, – prisimena.
Visus pirmiausia nugabeno į Gustonis. Kai buvo susodinti į vagonus, ešelonas pajudėjo į Krasnojarsko kraštą.
„Prigrūdo begales – vienas prie kito buvome. Už poros trejeto dienų pradėjome krapštytis. Ne taip, kad perbraukus per plaukus nuimi po vieną kitą – perbrauki sauja ir žiūri, kad delne jau knibžda, – apie tremtinius greitai užpuolusias utėles pasakoja Bronė. – Ir mažučių vaikų buvo vagone, ir ligonių. Ant grindų gulėjo dvi ligonės – pakelyje mirė ir išmetė pro duris.“
Išgyventi tokiomis sąlygomis buvo sunku ir mažiems vaikams.
„Mažieji verkia, po kurio laiko girdi, kad motina rėkia – jau vaiką palieka pakelėje mirusį“, – pati paauglė buvusi, negali pamiršti rūsčios trėmimų realybės.
Kartą per dieną visus tremtinius išvarydavo iš vagonų ir po jais liepdavo atlikti gamtinius reikalus, nepaisant, kad vyrai, moterys, vaikai krūvoje.
Vandens galėdavo atsinešti sustojus traukiniui. Duodavo ir sriubos.
Anot B. Sereikienės, reikėjo išmaitinti daugybę žmonių, tad viralas tikriausiai buvo paprasčiausias būdas.
„Neskani, bet ką darysi, – gūžteli tą sriubą prisiminusi. – Būdavo lupenų kokių įmesta, žuvies koks gabaliukas, tačiau dažniausiai nurūgę kopūstai.“
P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Kelionė truko apie mėnesį.
Pagaliau pasiekusius Krasnojarsko kraštą, Kamarčiagos stotyje išlaipintus tremtinius pasitiko smarkus lietus. Kai tas truputį apstojo, nutiko tai, kas visam laikui įsirėžė į 16-metės mergaitės atmintį: lietuviai susirinko į krūvą ir uždainavo.
Iki tos akimirkos, Bronės teigimu, nebuvo matyti nė vieno vietinio. Prigąsdinti, kad traukiniais atveš banditus, slapstėsi.
„Bet kai uždainavo, ir langai atsidarė, ir durys, – sako B. Sereikienė. – Lietuvius su mažais vaikais priėmė nakvynės, nebebijojo.“
Ji su artimaisiais atsidūrė Partizansko rajone, Chabaidake. Visus apgyvendino barakuose, viename kambaryje teko grūstis net po keturias šeimas.
„Visą savo turtą sudėdavome ir gulėdavome ant jo“, – pasakoja Bronė.
Mokytis jai nebeteko – tokio amžiaus jau laikyta suaugusia, tad lygiai su jais turėjo dirbti miško pramonėje.
„Nuo šešiolikos metų – darbininkė. Vaikas dar, bet niekam nebuvo įdomu“, – sako.
Iš pradžių, kol nemokėjo dirbti, buvo labai sunku. Tuo labiau kad viską teko daryti rankomis – tiek šakos buvo genimos kirviu, tiek pats medis nuo kelmo leidžiamas rankiniu pjūklu.
Lietuvė, gavusi pjūklą ir kirvį, iš pradžių dar juokavo, tačiau vakare grįžtant namo byrėjo ašaros – vos galėjo rankas pakelti.
„Jos buvo kruvinos nuo šakų genėjimo, pritrintos pūslių“, – pamena Bronė.
P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Užtai rusiškai, B. Sereikienės teigimu, ji išmoko nepaprastai greitai. Maždaug po poros mėnesių jau laisvai kalbėjo.
„Darbe kiek moki, kiek nemoki, bet vis rusiškai kalbi – kad tik greičiau išmoktum. Kas ten žino, ar ten keikiasi, ar gerai kalba?“ – sako ne iškart sumojusi.
Chabaidare buvo net 16 tautų tremtinių – kalmukų, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų. Ir tikra laimė, kad pasitaikė padorūs žmonės, neskriaudė.
„Juk mes, mergaičiukės, miškuose dirbome su suaugusiais vyrais – galėjo velniai žino ką padaryti. Poterius kalbėdavome – o ką žinai? Gink Dieve, nieko tokio nebuvo“, – sako B. Sereikienė.
Negalinti ji teigti ir kad vietinė valdžia buvusi labai žiauri. O patys darbuotojai rusai, matydami, kad neturi, ką valgyti, per pietus pasidalindavo duonos kąsniu.
Atėjus rudeniui, Bronė su drauge nuėjo į komendantūrą – nors ir nesitikėjo, kad pavyks, bet norėjo paprašyti, o gal išleis toliau mokytis.
„Pasakėme, kad mokytis norime. Sako, prisimokėte jau. Kaip suriko ant mūsų – sprukome šalin“, – pasakoja.
P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
B. Sereikienės teigimu, darbas už dviejų trijų kilometrų laikytas labai artimu. Vėliau jau veždavo ir už 20–30 kilometrų. Tada visą savaitę gyvendavo darbininkams skirtame barake. Šio viduryje stovėdavo stalas: vienoje jo pusėje miegodavo vyrai, kitoje – moterys.
Savaitgalį visus parveždavo atgal.
„Juokaudavome, kad tam, jog utėles galėtume išsikratyti“, – šypsosi pašnekovė.
„Nuo šešiolikos metų – darbininkė. Vaikas dar praktiškai, bet niekam nebuvo įdomu.“
B. Sereikienė
Jaunimui, anot jos, šmaikštumo netrūkdavo – prigalvodavo ir kaip įgelti valdžiai.
Pavyzdžiui, vakarais būdavo įprasta pirštu nuspausti blakę ir braukti per sieną. Per porą dienų ta pasidarydavo raudona nuo kraujo.
„Rėkdavo ant mūsų, kad čia lietuvių darbas. Bet negi mes išsiduosime? – pasakoja B. Sereikienė. – Norėjome, kad baisiau atrodytų, kad pažiūrėtų, kokiomis sąlygomis mus laiko. Juk kas ten suko dėl to galvą? Niekas nekalbėjo, kad tremtinius paleis. Tik kai Stalinas mirė, viskas pasikeitė.“
Šalčio pragare sunkaus darbo, išbandymų ir netekčių užgrūdinta buvusi tremtinė sako, jog po to, ką teko patirti jaunystėje, gyvenime jau niekas nebebuvo baisu. P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Niekas per daug nesuko galvos ir dėl tremtinių traumų ar ligų. Gerai, jei susirgus gaudavo streptocido tabletę.
„Niekam nerūpėjo žmogaus sveikata, kas jam nutiks“, – sako Bronė.
Antraisiais tremties metais ji pati susirgo apendicitu. Artimiausia operacinė buvo maždaug už šimto kilometrų.
„Reikėjo nusigauti pačiai, – prisimena. – Jokio transporto ir palydos nebuvo – kaip nori, taip nusikask.“
Kamuojamai skausmų merginai teko eiti pėsčiomis. Pasisekdavo, jei sustodavo mašina.
Po operacijos laukė lygiai toks pat kelias atgal.
Negana to, priduria buvusi tremtinė, dar kiekvienoje vietoje, kur yra komendantūra, turėdavai pasižymėti, jog nepabėgai.
„Ir vis gąsdindavo – jei kas, šeima atsakys“, – mena B. Sereikienė.
Krasnojarsko kraštas – rūsti vieta. Per speigus oro temperatūra ten nukrenta ir žemiau 50 laipsnių.
„Parsivežiau iš tremties prisiminimą – nušalo du kojos pirštai“, – pasakoja.
B. Sereikienės teigimu, kartą suplyšo veltiniai – teko palikti juos sulopyti. Pasiskolino iš kaimynų šiltas kojines, apsiavė kita avalyne, tačiau to buvo per maža spaudžiant dideliam speigui.
Teko patirti ir traumų.
Moteris prisimena, kad medienai iš miško išvežti buvo nutiesiamas savotiškas medinis kelias.
„Atvažiavo lietuviai. Sako, paimkime ir pakraukime vairuotojui geresnio miško. Krovėme ir vairuotojas trūktelėjo mašiną. Tuo metu buvo vos vos pašalę, ledelis ir „nunešė“ mašiną. Stovėdama ant laiptelių nuvažiavau kartu. Ištraukė visą mėlyną, sudaužytą“, – Bronė iki šiol dėkinga seseriai, kuri, dirbusi netoliese miške, ją ir ištempė.
P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pasak B. Sereikienės, merginos nuo beržo dailiai nulupdavo tošį, išlygindavo, mokėjusios piešti – gražiai išpaišydavo ir siųsdavo laiškus į Lietuvą ant tošies.
„O kaip norėdavome namo, Viešpatie mano! Jeigu tik laisva minutė, kalbėdavome poterius, kad tik namo paleistų. Nieko kito – tik kad namo greičiau paleistų. O juk pasirašėme tremčiai visam amžiui… Ką padarysi, toks likimas buvo“, – sako ji.
Nebuvo nei bažnyčios, nei dvasininkų, tačiau lietuviai švęsdavo religines šventes, rengdavo gegužines pamaldas – vadinamąsias mojavas. Pasiklausyti pro langus sklindančių giesmių ateidavo ir vietiniai.
Kūčios, Kalėdos, Velykos buvo įprastos darbo dienos – niekas laisvadienių neduodavo.
„Jeigu namie būni tuo metu – šventi vienaip, jeigu išvežtas dirbti – kaip švęsi? Duonos pasitrupini ir valgai vietoje kalėdaičių“, – aiškina buvusi tremtinė.
Dienos įspūdžius merginos rašydavosi į dienoraščius. Bronė prirašiusi ne vieną sąsiuvinį, tačiau prieš grįždama namo visus sudegino – baiminosi, kad kam nors gali užkliūti.
„Kaip nebijosi? O jei antrą kartą išvežtų dar dešimčiai metų?“ – sako.
Užrašinėjo Bronė viską, kas nutikdavo, išliedavo visus skaudulius.
„Pamenu, kartą visą dieną praverkiau namuose dėl to, kaip mane išdrįso pavadinti. O tai buvo pats blogiausias žodis – paskutinė paleistuvė. Rusas pasakė gal nieko tokio negalvodamas, o mes viską į galvą ėmėme“, – pasakoja ji.
P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Mergaitės iš Mickiemės išgyvenimai toli nuo namų daugeliui tremtinių pažadintų tokius pačius prisiminimus.
Trumpu šiltuoju metų laiku kankindavo uodai ir mašalai – pjaunant žolę šienui, kraujasiurbių pakildavo ištisi debesys, tad sugelti žmonės vaikščiodavo net kruvini.
Žiemą tekdavo klampoti per pusnis kartais ir iki pažastų.
Maistas, ypač iš pradžių, buvo labai prastas: duona ne tik normuojama, bet ir beveik nevalgoma – paspaudus bėgdavo skystis.
„Nuryti negalima, kokia neskani“, – iki šiol mena tą skonį B. Sereikienė.
Vėliau gyvenimas kiek palengvėjo. Darbštūs lietuviai išgalėdavo ir gyvulių įsigyti, daug daiktų į maistą mainydavo su vietiniais rusais.
Kai pradėjo auginti paršelius, vietiniai, mėsą tik sūdydavę, pamatė, jog lietuviai ją išrūko, taigi ėmė prašyti ir jiems išrūkyti.
Derlingoje žemėje puikiai augdavo bulvės, nors dėl klimato sąlygų bulviasodžio tekdavo laukti iki pat birželio, o derlių nukasti jau rugsėjo pradžioje.
Vasarą taigoje buvo pilna įvairiausių uogų, kedro riešutų. Pastarųjų rinkti žmonės atvykdavo net iš Krasnojarsko, buvusio maždaug už 200 kilometrų. Sočios, riebios kedrinės pinijos gerai malšindavo alkį.
„Saują už žando susivarai, tada liežuviu kitoje pusėje ant danties padedi, perkandi, branduolį suvalgai, kiautą išspjauni. Visą laiką dantimis dirbi, bet būni soti“, – patikina Bronė.
Kadangi kraštas turtingas žuvų, pramisti padėdavo kuprės. Tik jos būdavo labai sūrios, tad pririšę žuvį pamerkdavo upelyje ir laikydavo vandenyje per naktį.
Tremtis pasiglemžė beveik dešimt gražiausių Bronės Sereikienės jaunystės metų – jie prabėgo už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų. P. ŽIDONIO/ ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
B. Sereikienės svajonė grįžti į Lietuvą išsipildė 1957 metų pavasarį.
Jos šeima pirmoji važiavo namo, tad lietuviai surengė išleistuves – visą naktį dainavo ir verkė.
Tiesa, dalis Bronės brolių ir seserų vaikų liko Sibire baigti mokyklos ir išlaikyti egzaminus. Namo negrįžo ir vienas broliukas – mirė Sibire. Į Lietuvą šeima jo palaikus parsivežė jau 9-ajame dešimtmetyje.
Bet grįžusiųjų niekas su pyragais nelaukė. Gimtieji namai buvo užimti – juose gyveno dvi šeimos.
„Vyresni brolis ir sesuo išėjo dirbti – sakė neisiantys į kolūkį, tėčiui niekas gryčios nedavė. Aš išėjau melžti karvių, kad atgaučiau gryčią, tai po metų davė vieną kambariuką savuose namuose“, – sako, kad įsikūrė vėl Mickiemėje.
Ji taip ir liko dirbti kolūkyje, bet visur lydėjo tremtinės žymė.
„Dirbi, skubi, leki, kvailio vietoje būni. Jeigu kas, girdi: tau čia ne Sibiras – nepasišakosi! O ką šakosiesi? Tyli. Žinai, kaip ten buvo“, – sako B. Sereikienė.
Sunkiausia sugrįžus buvo susidurti net ne su žinia, kad savi namai – nebe savi, o visas šeimos turtas – išnešiotas, bet su kai kurių žmonių neapykanta „buožėms“.
Darbe taip pat jausdavo, kad ją išskiria.
Bet tremtis užgrūdino taip, kaip niekas nebūtų patikėjęs.
B. Sereikienė pamena atvejį, kai sykį pliaupiant lietui kolūkyje rinko akmenis ir apsidariusi išvydo, kad lauke liko viena. Kiti buvo pasislėpę nuo lietaus.
„Sako, gi lyja! – pasakoja tremtinė. – Dar taip negirdėjau, kad darbui lietus trukdo. Miške, būdavo, šakas kapojame lietui pilant kaip iš kibiro. 
Pradėjome burbėti meistrui, kad nebegalime, bet… Tokiomis sąlygomis dirbdama paleidau iš rankų kirvį, o jis pervarė pirštus. Gavau nedarbingumą – meistras gavo barti.“
