Karas tarp Lietuvos ir Lenkijos niekada nebuvo paskelbtas, nors realiai vyko visu pajėgumu: mūšių laukai driekėsi plačiu ruožu nuo Trakų pietuose iki beveik Molėtų (nuotraukoje – mūšiui pasiruošusi artilerija 1920-aisiais).

Trapi taika ginklų nenutildė

Trapi taika ginklų nenutildė

1920-ieji metai Lietuvai buvo itin nelengvi: viltis, jog pagaliau bus galima padėti į šalį ginklus, sudužo į naują grėsmę.

Net pasibaigus 1918-ųjų pabaigoje įsiplieskusiems mūšiams dėl nepriklausomybės Lietuva negalėjo atsikvėpti – 3-iojo dešimtmečio pradžioje šalis buvo įtraukta į naujas, dar nuožmesnes kovas su Lenkija.

Principiniai klausimai

Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento vyresnysis patarėjas, karo istorikas profesorius daktaras Valdas Rakutis sako, kad nepriklausomybės kovų pabaigos tikėtasi anksčiau. Pasibaigus mūšiams su bolševikais – maždaug 1920 metų kovą ir balandį, – atrodė, kad bus galima pradėti gyventi taikiai. Tačiau tuo metu įsisiūbavo lenkų ir sovietų karas: Juzefas Pilsudskis, užėmęs Kijevą, nužygiavo toliau į Rytus. Tad kovos veiksmai grįžo ir į Lietuvos teritoriją – 1920-ųjų rugpjūčio, spalio, lapkričio mėnesiais vyko didžiausios kovos per visą nepriklausomybės karų laikotarpį.

Rugpjūtį–rugsėjį aršūs lietuvių susidūrimai su lenkais sudrebino Seinų kraštą. Ir nors spalį Suvalkų sutartimi buvo suderėta dėl karo nutraukimo, netrukus visus susitarimus pelenais pavertė generolo Liucjano Želigovskio žygiai ir Vilniaus užėmimas.

„L. Želigovskio avantiūra mus užgriuvo labai nepasiruošusius“, – pripažįsta profesorius V. Rakutis, pasak kurio susitarimas su lenkais buvo sunkiai pasiekiamas, nes nebuvo aišku, su kuo reikėtų kalbėtis. Patys lietuviai L. Želigovskio nepripažino, o lenkai, jo teigimu, sakė, kad generolas su Lenkija neturi nieko bendro.

Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio atviruke – serganti be Vilniaus Lietuva. Vilniaus užėmimas, istorikų teigimu, užklupo lietuvius nepasiruošusius. Tačiau pripažinti, kad jis nebėra Lietuvos sostinė, neketino. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

„Aišku, melavo, bet formaliai – su kuo šnekėtis? Situacija buvo labai prasta“, – pasakoja karo istorikas.

Tiesa, sąjungininkų misija, anot jo, bandė tarpininkauti šiose kovose, nutraukti ugnį, nes sąjungininkai buvo visiškai nesuinteresuoti šiuo karu ir nenorėjo, kad jėgos, kurios savo prigimtimi buvo prieš bolševikus, kariautų tarpusavyje.

„Jie stengėsi taikyti, – patikina V. Rakutis. – Tačiau lietuviai ir lenkai turėjo savo matymą, kaip turėtų tvarkytis pokarinis pasaulis. Kai kurie klausimai buvo tokie, kad nuolaidos buvo neįmanomos.“

„Turime suprasti, kad lietuviai negalėjo pripažinti, jog Vilnius yra ne Lietuvos sostinė, – aiškina profesorius. – O lenkams atrodė, kad jei tik kur lenkiškai šnekama, ten Lenkija. Tai tokia fundamentali priežastis, dėl ko žmonės gali kariauti šimtus metų…“

Pasak V. Rakučio, lenkai neigė, kad Lietuvos Respublika buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų tęsėja, ir tvirtino, kad tai kažkoks naujas darinys.

„Jie yra istorinė tauta, kuri tęsė Abiejų Tautų Respublikos tradicijas ir viskas, kas lietuviška, kartu ir lenkiška, o mūsų respublika lenkams buvo visai neįdomi ir nereikalinga“, – aiškina lenkų požiūrį tarpukariu istorikas.

Iškilus grėsmei Lietuvos egzistenciniams pagrindams, rimto konflikto jau buvo nebeįmanoma išvengti.

„Bet mes laimėjome – išlikome kaip valstybė“, – konstatuoja istorikas.

Tarp karo ir taikos

V. Rakučio teigimu, 1920-ųjų situacijos būta itin sudėtingos. Karas tarp valstybių nebuvo paskelbtas, nors realiai vyko visu pajėgumu. Mūšių laukai driekėsi plačiu ruožu nuo Trakų pietuose iki beveik Molėtų.

„Sąjungininkai bandė visus susodinti prie derybų stalo ir galų gale tai pavyko pasiekti, – sako karo istorikas. – 1920 metų lapkričio 21 dieną kovos veiksmai turėjo būti nutraukti.“

Iš tikrųjų jie užsitęsė pusdieniu ilgiau, nei sutarta. Dar daugiau: kaip tik toms dienoms teko pagrindiniai kariniai įvykiai – Širvintų–Giedraičių mūšis.

Atvira kova baigėsi tik po lapkričio 30-osios susitarimo. Paliaubos, anot V. Rakučio, buvo labai trapios, bet jos padarė savo: aktyvūs karo veiksmai pasibaigė.

Tiesa, fronte to per daug nesijautė – vis dar vyko nedideli susirėmimai.

„Situacija peraugo į panašią padėtį, kokia dabar yra Donbase, – lygina karo istorikas. – Karo lyg ir nėra, bet nėra ir taikos.“

Malšinti konfliktą pradėta nuo demarkacinės zonos, atskyrusios lenkų ir lietuvių kariuomenes. Tačiau nieko gero iš to esą neišėjo.

Valdo Rakučio teigimu, lenkams buvo pavykę gana giliai prasiskverbti – jiems išprašyti teko sutelkti visas jėgas. „Tada jau net ir Pirmojo pasaulinio karo veteranai, šiaip linkę vengti dalyvauti kituose karuose, stojo į kariuomenę“, – sako karo istorikas. DELFI nuotrauka

„Demarkacinėje zonoje iš viso nebuvo jokios valstybės, jokios tvarkos – kas ką norėjo, tą ir darė“, – sako V. Rakutis.

Vėliau šį zona, profesoriaus teigimu, siaurėjo, kol virto demarkacine linija, atskyrusia Lietuvą nuo Lenkijos.

„Tai buvo ne siena – tai kraujuojanti siena“, – pabrėždamas, kokios intensyvios kovos ten vyko iki 1927–1928 metų, sako istorikas. Jo teigimu, demarkacinė linija buvo bėda ir Lietuva nebuvo saugi, tad nenuostabu, jog kariškiai visą tą laikmetį vertina kaip frontą.

Tokia padėtis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje laikėsi iki pat 1938-ųjų, kuomet Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Nuolatinė karo padėtis

Formaliai Lietuva buvo respublika, sutinka V. Rakutis, tačiau pasigilinus į jos to meto santvarką, realiai matoma kas kita.

„Karo padėtis truko labai ilgai – ko gero, iki 1926 metų pavasario, – svarsto profesorius. – Karo komendantai turėjo labai plačius įgaliojimus ir savivalda buvo labai apribota… Mūsų demokratija buvo didžiulio pavojaus akivaizdoje ir kariuomenė turėjo nepaprastai plačius įgaliojimus.“

O kariuomenė, pasak istoriko, tuo metu jau buvo didžiausia nei kada nors anksčiau – išaugo pasibaigus realiems nepriklausomybės kovų veiksmams. Tuo labiau kad Lietuva baiminosi galinčio pasikartoti lenkų žygio į Kauną ir tam turėjo pagrindo – padėtis buvo įtempta.

Per visą nepriklausomybės kovų laikotarpį pačios aršiausios kovos virė būtent su lenkais. Kaip mano V. Rakutis, todėl, kad lenkai buvo ne tik išorinė, bet ir vidinė jėga.

„Lenkų kariuomenėje buvo daug vietinių žmonių, kurie čia turėjo dvarus, žemės. Natūralu, kad ta kova turėjo labai daug sluoksnių. Ji buvo ir politinė, ir nacionalinė, ir netgi socialinė“, – sako jis.

Profesoriaus teigimu, akivaizdu, kad žemės reforma buvo vienas esminių klausimų.

„Dažnai galvojame, kad tai buvo atlyginimo klausimas. Ne. Tai buvo klausimas, kas valdys Lietuvą. Jei lieka sena tvarka ir dvarus valdo tie respublikai nepalankūs žmonės, natūralu, kad Lietuvos nepriklausomybė yra tik pavadinimas. Dėl to ir vyko žemės reforma, kad lietuviai ūkininkai įgautų tam tikrą atsvarą. Savanoriai, kurie dalyvavo kovose, buvo tas elementas, į kurį Lietuvos Respublika galėjo atsiremti“, – sako, kad priešingu atveju palikus kaip buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, valstybė būtų atrodžiusi kitaip, V. Rakutis.

Visuomenė vėl telkėsi

Iki 1920 metų lapkričio 30 dienos susitarimo karo istorikas išskiria tris didelius kovų su lenkais židinius – tai mūšiai ties Giedraičiais, Širvintomis ir Musninkais. Pasak V. Rakučio, jie vyko vienu metu, bet didelės koordinacijos tarp jų nebuvo.

„Kažkodėl Musninkus tarpukariu buvo linkę užmiršti, ir visai be reikalo, – pabrėžia jis. – Ten vyko tikrai rimtos kovos – nė kiek ne prastesnės nei prie Širvintų ar Giedraičių. Kariuomenės judėjo keliais, o ten jie driekiasi trimis kryptimis – senasis Ukmergės kelias, senasis Molėtų kelias ir Musninkų kelias, toliau einantis į Veprius. Tai trys pagrindinės ašys, kuriomis judėjo tiek vienos, tiek kitos pusės kariuomenė.“

Kovose su lenkais daugiausia kovėsi mobilizuoti kariai – dauguma savanorių tada jau buvo išsiskirstę po namus. Tačiau baigiamajame kovų su L. Želigovskiu etape, iškilus pavojui Kaunui, o kartu visai Lietuvai, jos egzistencijai, daug savanorių vėl stojo į kariuomenę.

„Tada jau net ir Pirmojo pasaulinio karo veteranai, šiaip linkę vengti dalyvauti kituose karuose, stojo į kariuomenę“, – sako V. Rakutis.

Įsiveržė su užduotimi

Lenkai buvo įsiskverbę, ir gana giliai, į krašto gilumą. Išprašyti juos prireikė ypatingų pastangų.

Viena karinė operacija, V. Rakučio pasakojimu, palietė ir Panevėžio apylinkes.

Lenkai turėjo kavalerijos persvarą. Buvo suformuota rimta brigada, turėjusi prasiskverbti į Lietuvos užnugarį ir sunaikinti tiltus – ties Jonava per Nerį ir ties Kėdainiais per Nevėžį. Jai, nesulaikytai Lietuvos kariuomenės, pavyko prasiveržti į šalies gilumą. Tačiau ten lenkai susidūrė su šauliais. Panevėžio krašte tai nutiko ties Ramygala.

„Paskui juos rado Lietuvos lėktuvai, – sako V. Rakutis. – Lenkai nusprendė nebepulti Jonavos – tik Kėdainius. Prijoję Kėdainius, susprogdino geležinkelio bėgius ir sužinojo apie pasirašytas paliaubas, kad privalo tuoj pat grįžti į Vilniaus kraštą. Nors tose paliaubų sutartyse apie juos niekas net neužsiminė.“

„Pagal statusą jie buvo medžiojami žvėrys, – priduria karo istorikas. – Jie greitai traukėsi, o lietuviai stengėsi visomis įmanomomis pajėgomis juos pagauti. Vis dėlto lenkai sugebėjo – šiek tiek pasimušdami, vengdami pagrindinių kelių, dažnai kaitaliodami maršrutą, – ties Labanoru išeiti iš Lietuvos žemės.“

Siekiai – iki Šventosios upės

Profesorius V. Rakutis atviras: sunku būtų pasakyti, kokią tuometės Lietuvos teritoriją buvo užėmę lenkai, nes nėra aišku, kokia ji turėjo būti. Sienų tarp abiejų valstybių nebuvo.

„Nors lenkai buvo nubraižę tam tikras sienas, – sako. – Jie, pavyzdžiui, galvojo, kad Lietuvos ir Lenkijos siena turėjo eiti per Šventosios upę. Tai niekuo nepagrįsta, bet L. Želigovskis savo kariams buvo įsakęs pasiekti Šventosios liniją. Jų supratimu, Lietuvos ir Lenkijos siena būtų, kur Vepriai.“

Pasak jo, keista, kad lietuviai visiškai nesureikšmino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sienos.

„Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta ir Lietuvos ir Lenkijos siena buvo konkreti, bet lietuviai to nesureikšmino, neteikė savo pretenzijų. Gal tikrai per daug žiūrėjo į tą naująjį principą, o ne į istoriškus dalykus?“ – svarsto istorikas.

Komentarai

  • Предлагаем рассылку ваших коммерческих предложений по формам обратной связи сайтов организаций России.
    Разошлём ваши сообщения по контактным-формам сайтов фирм по любым странам мира на любых языках.

    kontakt-forma.cn

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų