-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Prisiimu visą atsakomybę už „Atžalyno“ – Laisvės kovūnų – organizacijos veiklą nuo 1953 metų rugsėjo iki suėmimo“, – Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje monsinjoro Jono Balčiūno byloje išlikę tokie jo žodžiai.
Šios organizacijos narė ir jos viena kūrėjų, buvusi panevėžietė Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė įsitikinusi, kad jei ne kunigas ir jo auka palengvinant patriotinio jaunimo likimą, jai būtų tekę pabūti ir tremtyje.
Gimnazistės Audronė Zavadskytė su Ramune Dilkaite ir Stasė Miškinytė buvo trylikos, kai 1950 metų kovo 10-ąją įkūrė pogrindinę tautinę-religinę organizaciją „Atžalynas“.
Aštuntokių mintyse gimusi idėja vėliau išsirutuliojo į aktyvią veiklą – kviesti tautiečius į kovą už Lietuvos laisvę.
Kaip „Panevėžio balsui“ pasakojo A. Zavadskytė-Sabaliauskienė, pokaris buvęs baisus. Dar neseniai miestų ir miestelių aikštėse gulėjo numesti išniekinti partizanų kūnai, žmonės vežti į tremtį. O tai, kas valdžios buvo viešai deklaruojama ir realiai daroma, skaudžiai skyrėsi. Joms, jaunoms mergaitėms, norėjosi kažką keisti.
Tuo labiau kad Audronės tėvai turėjo turtingą biblioteką su daug tarpukario knygų, leidinių apie Lietuvos praeitį, kurios noriai jas skaičiusių draugių širdyse netruko išauginti patriotiškumo daigus.
Pogrindinės organizacijos, kuriai vadovauti stojo A. Zavadskytė, įkūrėjos buvo nusiteikusios nevaikiškai ryžtingai: pasirinko maldą, sukūrė himną, davė priesaiką.
„Buvo sunku patikėti, kad šis žodis, suskambėjęs trijų mergaičių lūpose kaip viltis, svajonė, simbolizavęs kylantį į saulę jaunos gyvybės sąžalyną, tapo ne tik paslap
tingu, bet ir šaukiančiu į kovą už laisvę“, – rašė vėliau A. Zavadskytė-Sabaliauskienė savo knygoje „Atžalynas“.
Tuometės Panevėžio II vidurinės mokyklos (dabar – V. Žemkalnio gimnazija) mokinės veiklą pradėjo nuo atsišaukimų.
„Šalin komunizmą. Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Lietuvi, kovok už savo laisvę ir nepriklausomybę“ – kvietė paauglių ranka rašyti, trispalvėmis apipiešti lapeliai, kuriuos platino ne tik mokykloje, bet ir po visą Panevėžį.
„Platinome mieste, iškabindavome ant stulpų – net prie KGB nepabijodavome, – pasakoja A. Zavadskytė-Sabaliauskienė. – Aišku, platinome ir savo mokykloje. Rūbinėje į mokinių drabužių kišenes sukišdavome, prikabindavome skelbimų lentoje ir panašiai.“
Stasė Miškinytė, Audronė Zavadskytė, Ramunė Dilkaitė, Irena Paulavičiūtė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pasak A. Zavadskytės-Sabaliauskienės, 1952 metais „Atžalynas“ jau buvo pritraukęs apie 15 narių ir saugumiečių dėmesį.
Sekdamas antisovietinės veiklos pėdsakais, KGB rinko prieš atžalyniečius įkalčius. S. Miškinytę ir A. Zavadskytę buvo net išsikvietę pokalbiui. Pastaroji prisimena, kaip kagėbistai lygino raides atsišaukimuose su rašysena merginų mokykliniuose sąsiuviniuose, tačiau jos vis tiek viską neigė.
1953-iųjų rudenį mokykloje minint Spalio revoliucijos dieną A. Zavadskytė ir S. Miškinytė sulaukė sukrečiančios žinios.
„Minėjimas vyko mokyklos aikštyne. Visi išrikiuoti klausėsi direktorės Serafimos Didžiulienės kalbos. Mes nenujautėme, kas nutiks“, – pamena A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
O nutiko tai, kad mokyklos direktorė visų akivaizdoje paskelbė, jog atsirado dvi mokinės, „išdavusios tarybinės moksleivės vardą“ – kovojusios prieš tarybų valdžią. Ir už tai jos nedelsiant šalinamos iš gimnazijos.
Po šių žodžių Audronė ir Stasė išgirdo raginimą kuo greičiau palikti mokyklą.
„Labai susigraudinome – kaip dabar bus? – pamena A. Zavadskytė-Sabaliauskienė. – Išeidamos dar palietėme ranka mūsų baltos mokyklos pastatą, kuriame buvo jaunatviškos svajonės kovoti, išlaisvinti Lietuvą.“
Paauglių situacija buvo išties nepavydėtina: švietimo ministro įsakymu tokiems moksleiviams drausta mokytis bet kurioje kitoje ugdymo įstaigoje. Audronės tėtis važinėjo po visą Lietuvą bandydamas bent kažkur surasti jo dukrą priimsiančią mokyklą, tačiau nesėkmingai.
Kurį laiką A. Zavadskytė mokėsi namuose savarankiškai. O pavasariop draudimas buvo sušvelnintas ir Audronė pamėgino eksternu laikyti egzaminus į vienuoliktą klasę Naujamiestyje, kur šeima netoli miestelio turėjo sodybą.
„Vieną egzaminą išlaikiau, nuėjau laikyti antro – ir vėl man uždraudė mokytis. Iš naujo egzaminus išsilaikiau tik rudenį, kai jau niekas nebestabdė“, – pasakoja ji.
Naujamiestyje atžalynietė galiausiai mokyklą ir baigė. Kitą dieną po Paskutinio skambučio turėjo vykti lietuvių kalbos brandos egzaminas, tačiau išėjusios po šventės merginos laukė nemalonios sutiktuvės – priėję saugumiečiai įsisodino į automobilį ir išvežė į Panevėžį.
Kartu atvežta ir R. Dilkaitė.
„Buvome išlaikytos per naktį saugume, – bet, pasak A. Zavadskytės-Sabaliauskienės, ir vėl dėl nieko neprisipažinusios. – Sakėme nieko nežinančios ir susėdę dainavome lietuviškas dainas. Labai išgyvenome, ar išleis ryte laikyti egzamino, bet pusę aštuonių parvežė ir paleido prie namų keliuko, tad spėjome.“
P. ŽIDONIO nuotr.
Saugumui lipant ant kulnų, moksleivės kuriam laikui pasitraukė iš „Atžalyno“ veiklos. Vadovavimą organizacijai tuomet perėmė Irena Paulavičiūtė. O dvasiniu atžalyniečių vadovu tapo jaunas kunigas Jonas Balčiūnas.
1952 metais vikaru į Panevėžio katedrą paskirtas vos 24-erių dvasininkas kreipė pilietiško jaunimo žvilgsnius į katedrą.
„Ten išgirsdavome tokių žodžių, iš kurių supratome, kad lietuvio dvasia visada bus laisva“, – sako A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
Kunigas jau buvo pastebėjęs „Atžalyno“ veiklą – Panevėžio moksleivių skleidžiamos idėjos jam pasirodė esančios labai artimos.
„Jie buvo tautos gražiausių papročių bei tradicijų „nuostabusis atžalynas“, jie buvo Maironio išsvajota „Jaunoji Lietuva“. Jie norėjo matyti Tėvynę, laisvą rinktinių jos sūnų ir dukterų valdomą. Norėjo, kad nebūtų persekiojami tikintieji ir tikri patriotai. Norėjo, kad visi laisvai galėtų mylėti Dievą ir Tėvynę. Jie to siekė bręsdami dvasia, uždaruose būreliuose spręsdami įvairias aktualias problemas, ugdydami savyje ir kituose patriotizmą, spinduliuodami juo. Kur jie užeidavo, paskleisdavo dvasinį pavasarį. Per juos patriotinės nuotaikos pamažu skverbėsi į visas Panevėžio mokyklas“, – vėliau savo prisiminimuose rašė monsinjoras J. Balčiūnas.
„Mums jis išliko kaip jaunystės ir viso gyvenimo pavyzdys.“
A. Zavadskytė-Sabaliauskienė
Dvasininkas reorganizavo „Atžalyno“ veiklą – svarbiausiu tikslu tapo narių dvasinė ir pilietinė branda. J. Balčiūnas rūpinosi jaunimo moraliniu, tautiniu, religiniu švietimu, jauniems žmonėms skiepijo kilnius tikslus, ugdė patriotizmą ir drąsą.
Pasak A. Zavadskytės-Sabaliauskienės, kunigui rūpėjo jauno žmogaus išsilavinimas, orientavimasis pasaulio literatūroje ir politikoje, lietuvybės dvasia. Jo dėka organizacijos nariai pasuko kita kryptimi: gilinosi į Lietuvos istoriją, skaitė krikščionišką literatūrą, ruošėsi baigę mokyklas skleisti šviesias idėjas – meilę Dievui ir Tėvynei – po visą šalį.
1953-iaisiais „Atžalyno“ pavadinimas buvo pakeistas į „Laisvės kovūnų“. Sukurta nauja priesaika, įstatai, programa.
Narių skaičius perkopė kelias dešimtis.
„Veikla tapo labiau švietėjiška: diskutuoti, rašyti referatus tam tikromis nurodytomis temomis, švęsti religines ir tautines šventes“, – pasakoja A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
Išlikę pogrindinės jaunimo organizacijos „Atžalynas“ atsišaukimai dabar saugomi Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje. P. ŽIDONIO nuotr.
Nors organizacijoje daug dėmesio skirta konspiracijai – valdybą sudarė 10 žmonių, kurių kiekvienas turėjo savo penkių žmonių grupelę, nežinančią, kas priklauso valdybai, – akistata su saugumu nenumaldomai artėjo.
Suėmimai ir tardymai prasidėjo 1954-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Iš 43 tardytų „Atžalyno“ narių 38 buvo paleisti prisipažinę kaip liudytojai. Penki laukė teismo.
Dvi organizacijos narės taip ir liko neišaiškintos.
A. Zavadskytė tą vasarą buvo padavusi prašymą studijuoti lietuvių kalbą. Tačiau užkliuvo charakteristika, apibūdinusi ją kaip idealistinių pažiūrų maištautoją, „ignoruojančią tarybinį gyvenimą“.
Nepavyko Audronei įstoti ir į matematiką.
Tačiau tuo metu jos sesuo jau studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, kurio dekanas Vaclovas Chomskis itin padėjo tokiems jaunuoliams.
„Abi su Ramune Dilkaite įstojome mokytis geografijos“, – lig šiol prisimena tą džiaugsmingą akimirką A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
„Buvome labai laimingos iki rugsėjo 1-osios, o tądien, atėjus į šventę, vėl prisistatė iš saugumo ir abi mus išsivežė“, – priduria pašnekovė.
Ramunę išleido jau pavakare. Audronę uždarė keturiems mėnesiams.
A. Zavadskytė-Sabaliauskienė sako pradžioje nieko neprisipažinusi. Tačiau saugumiečiai pradėjo rodyti vieną po kito draugių prisipažinimus, ir toliau viską neigti buvo beprasmiška.
„Džiaugiuosi, kad niekada nepatvirtinau žinojusi, jog viskam vadovavo kunigas Balčiūnas“, – sako buvusi atžalynietė, su dvasininku niekada asmeniškai tuomet ir nebendravusi – matydavusi tik katedroje.
Mėnesį praleidusi saugumo požemiuose prie Lukiškių aikštės, Audronė sunkiai susirgo. Tik vėliau, jau Nepriklausomybės laikais sklaidydama savo bylos dokumentus archyve, aptiko, kad dėl karščiavimo ne tik kliedėjo – buvo ir sąmonės netekusi. Aukšta temperatūra laikėsi labai ilgai.
Teismas vyko 1954 metų gruodžio 23–24 dienomis. Prieš jį stojo penkiese: trys merginos – A. Zavadskytė, S. Miškinytė ir I. Paulavičiūtė, kunigas J. Balčiūnas ir dvasininko padėjėju katedroje dirbęs Dargiras Dailydėnas.
„Kunigas pasakė prisiimantis mūsų visų kaltę. Buvo vyresnis už mus, suprato, kuo gali mums baigtis. Jis buvo nuteistas 10 metų ir anksčiau iš tremties negrįžo“, – sako A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Merginoms tuo metu buvo vos 17–18 metų, tad, atsižvelgus į jauną amžių, jos nubaustos 4 metams lygtinai.
D. Dailydėnas gavo ketverius metus kalėti lageriuose, kunigas – 10 metų.
A. Zavadskytė-Sabaliauskienė neslepia su bendražygėmis jautusios dėl to kaltę.
„Juk viską pradėjome mes ir mums savotiškai dar gerai baigėsi“, – iki šiol negali pamiršti.
Vėliau rašė monsinjorui ir laišką su atsiprašymu, tačiau gavo atsakymą: „Jei ne su jumis, su kitais būčiau tuo keliu ėjęs“.
Jau po Atgimimo A. Zavadskytė-Sabaliauskienė kartu su S. Miškinyte buvo nuvykusi ir į Pasvalį, kur tuo metu kunigavo J. Balčiūnas.
„Labai šiltai priėmė, suprato. Jokių nuoskaudų tikrai nebuvo. Tuo susitikimu mes nusikratėme didelę naštą nuo sąžinės“, – prisipažįsta.
A. Zavadskytė-Sabaliauskienė mano, kad jei ne į organizaciją atėjęs ir jos veiklą pakeitęs monsinjoras J. Balčiūnas, ir pati būtų atsidūrusi Sibire.
„Mes galbūt būtume nuėję dar toliau erzindami KGB – atsišaukimus kaldavome net ant kagėbistų būstinės. Tikrai būtume įkliuvę anksčiau ir gavę didesnes bausmes“, – įsitikinusi ji.
Nukentėjo ir merginų tėvai.
Audronės ir Ramunės mamos buvo pedagogės, aktyvios įvairių visuomeninių organizacijų narės, savo šalies patriotės, turėjusios tvirtus įsitikinimus. Abi dėl dukrų veiklos neteko darbo mokyklose.
„Kai išaiškino mano istoriją, mama buvo išmesta iš darbo su prierašu kaip „neužtikrinusi tarybinių moksleivių auklėjimo“, – sako A. Zavadskytės-Sabaliauskienė.
Kuomet Audronės mama neteko darbo, ji pati laukė teismo kalėjime.
„Supratau, koks didžiulis sukrėtimas buvo tėvams. Gailėjausi, bet atrodė, kad kova – svarbesnis dalykas, nei būti gera, paklusnia dukterimi“, – sako A. Zavadskytės-Sabaliauskienė, niekada nei iš tėvų, nei kitų artimųjų neišgirdusi nė vieno priekaišto dėl to.
Jaunystės prisiminimus į knygą „Atžalynas“ sudėjusi Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė (kairėje) ją skyrė monsinjoro Jono Balčiūno, įžiebusio „Dievo ir Tėvynės meilės ugnį jaunųjų širdyse“, atminimui. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Monsinjoro J. Balčiūno, į kunigus įšventinto 1949-aisiais, pirmoji parapija buvo gimtajame Pasvalyje. Tačiau jau po metų jo laukė perkėlimas į Panevėžio katedrą ir likimo žingsniu tapusi veikla „Atžalyne“.
Jaunas dvasininkas lageriuose praleido visą dešimtmetį. Jo sesers Antaninos Aleknavičienės prašymu parašiusi knygą apie J. Balčiūną, A. Zavadskytė-Sabaliauskienė žinojo, kad tremtyje nebuvo lengva.
„Bet savo atsiminimuose tremtį jis priėmė be jokio priekaišto nei mums, nei likimui, nei Dievui“, – sako autorė.
Tremtyje dvasininkas sutiko ir nemažai bendraminčių, dirbo sielovadinį darbą, kiek tai buvo įmanoma tokiomis sąlygomis.
„Kunigas liko stiprios, nesudaužytos dvasios, nepaisant negandų ir ilgo tremties laiko. Grįžęs su labai dideliu atsidavimu puoselėjo savo parapijų darbus. Liko labai gražūs, šilti parapijiečių atsiminimai, o mums jis išliko kaip jaunystės ir viso gyvenimo pavyzdys“, – sako A. Zavadskytė-Sabaliauskienė.
„Atžalyno“ dvasiniam vadovui teko kalėti ne viename lageryje. Tačiau monsinjoro J. Balčiūno atsiminimuose nerasime nei sunkios buities, nei nepakeliamų sąlygų ilgų aprašymų. Tik tiek, kad tremtis jam buvusi gilių apmąstymų metas – „lyg kryžiaus nešimas į Golgotą, tai spygliuotų vielų vainikas, tai atperkamoji atgaila ir kančia už Tėvynę“.
Iš Mordovijos lagerių kunigas grįžo tik 1965-aisiais.
Tai, ką jam teko patirti, J. Balčiūnas vadino Dievo dovana: „Aš ten tapau misionieriumi… Supratau, kokia brangi Dievo dovana tikėjimas, kuris palaiko ir padeda gyventi net kančioje. Stiprinau tikėjimu, malda ir eucharistiniu Jėzumi nelaisvės brolius. Taip buvo Ugliče, Taišete, Potmoje…“
