„Aido“ draugijos ir „Panevėžio balso“ keliai buvo persipynę kelis kartus: prieš tapdamas pirmojo lietuviško miesto laikraščio redaktoriumi, rašytojas Konstantinas Jasiukaitis aktyviai reiškėsi jos valdyboje, be to, draugija ir redakcija dalijosi patalpas tame pačiame name dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. PB ARCHYVŲ nuotr.

Skleidusi lietuvybę, neliko užmiršta

Skleidusi lietuvybę, neliko užmiršta

Nors meno ir kultūros draugijos „Aidas“ veikla nutrūko dar tarpukariu, jos reikšmė, paliktas pėdsakas prisimintas dar ilgai.

1906 metais įkurta lietuvių dramos, muzikos ir dainos draugija „Aidas“ savo teatrine ir muzikine veikla cariniais laikais skleidė lietuvybę ir stiprino tautinę savimonę. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, vaidino svarbų vaidmenį kultūriniame Panevėžio gyvenime, kol galiausiai išsikvėpė. Tačiau jos pasėtas grūdas neliko užmirštas.

Puoselėjo tautiškumą

Panevėžio inteligentijos – tais laikais gana gausios ir iniciatyvios – pastangomis tarpukariu mieste kūrėsi ir veikė daug visokių draugijų, sako Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis. Pavyzdžiui, 1937 metų Lietuvos statistikos metraštis nurodo, kad Panevėžyje jų buvo trys dešimtys, be to, veikė net 76 įvairių draugijų skyriai ir padaliniai. Žymiausios buvo trys: meno ir kultūros draugija „Aidas“ (1906–1932), „Dainos“ draugijos Panevėžio skyrius (1922–1940) ir Gimtajam kraštui tirti draugija, įkurta 1923 metais.

L. Kaziukonio pasakojimu, duomenų apie „Aido“ draugiją daugiau išlikę tik proginiuose straipsniuose, informacinio pobūdžio rašiniuose ar atsiminimuose. Šio meno ir kultūros puoselėtojų sambūrio dokumentų rinkinys saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, kuriam jį perdavė žymus Panevėžio muzikas Mykolas Karka. Iš viso „Aido“ draugijos fonde saugoma keturiolika 1919–1932 metų bylų. Tai – draugijos susirinkimų, valdybos posėdžių protokolai, veiklos ataskaitos, draugijos narių sąrašai, korespondencija, vakarų ir paskaitų skelbimai bei kitkas. Sąlyginai nedaug žinant, jog organizacijos šaknys siekė carinius laikus.

Rašytojas Matas Grigonis, aktyviai dalyvavęs „Aido“ veikloje, rašė, jog ši draugija prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pirmuoju lietuvybės pragiedruliu, rengusiu lietuviškus spektaklius, chorą, gegužines. Šie vakarai, primena L. Kaziukonis, nebuvo vien tik pramoga – jie skleidė lietuvybę, stiprino tautinę savimonę.

Pasak Leono Kaziukonio, po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų apmirusį Panevėžio kultūrinį gyvenimą atgaivino vis gausėjanti miesto inteligentija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pasak Leono Kaziukonio, po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų apmirusį Panevėžio kultūrinį gyvenimą atgaivino vis gausėjanti miesto inteligentija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kultūros židinys

Archyvaro teigimu, pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas Panevėžyje įvyko 1904 metais Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos daržinėje. Tais pačiais metais per mieste vykusią žemės ūkio parodą buvo surengtas ir pirmas viešas lietuviškas vaidinimas, nors jame pasirodė ne panevėžiečiai, o atvykėliai iš Kamajų.

Panevėžiečiai pirmą kartą suvaidino 1905 metais Juozo Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ ir Vaižganto draminiame vaizdelyje „Tiktai niekam nesakyk“. Kiek žinoma, tais metais jie iš viso organizavo tris lietuviškus vakarus. O 1906-aisiais tokiai veiklai įkūrė „Aido“ draugiją.

Pasak L. Kaziukonio, Panevėžys anuomet pasekė kitų miestų, jau turėjusių panašių draugijų, pavyzdžiu.

„Tokių draugijų pagrindinis tikslas buvo vaidinimais ir dainomis skleisti lietuvybę, stiprinti tautinę savimonę, – pabrėžia archyvaras. – Pirmaisiais „Aido“ draugijos metais būtent tokie lietuviški vakarai – su vaidinimais, dainomis, muzika, deklamavimu – ir buvo rengiami.“

1908-aisiais aktyviai į draugijos veiklą įsitraukė tų metų rudenį mokytojauti į miestą atsikėlęs M. Grigonis. Vaidino spektakliuose ir juos režisavo, pakėlė meninį vaidinimų lygį, į lietuvių kalbą išvertė dvylika pjesių, kurios buvo pastatytos Panevėžyje.

„Aido“ draugijos veikla plėtėsi. Netrukus atsirado mandolinų, balalaikų ir gitarų orkestras, buvo rengiami choro koncertai. Ir nuo pat įsikūrimo 1906-aisiais kaupiama biblioteką, kuri, anot L. Kaziukonio, daugelio tyrinėtojų manymu, buvo pirmoji lietuviška biblioteka Panevėžyje.

Draugijos veiklą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po jo ir nepriklausomybės kovų „Aidas“ atsikūrė, bet jau kitoks, nes nepriklausomai valstybei nebebuvo toks aktualus lietuvybės skleidimas.

Aktyvus „Aido“ draugijos narys, išsaugojęs dokumentinį jos paveldą, muzikas Mykolas Karka (stovi iš kairės septintas) su pirmuoju savo choru Panevėžyje 1919-aisiais. PA GPB BIBLIOTEKOS rinkinių (P. Šinskio) nuotr.

Aktyvus „Aido“ draugijos narys, išsaugojęs dokumentinį jos paveldą, muzikas Mykolas Karka (stovi iš kairės septintas) su pirmuoju savo choru Panevėžyje 1919-aisiais. PA GPB BIBLIOTEKOS rinkinių (P. Šinskio) nuotr.

Prikėlė visuomenininkai

Pirmojo pasaulinio karo metais, nepriklausomybės kovų laikotarpiu Panevėžio kultūrinis gyvenimas buvo apmiręs, tačiau labai greitai atsigavo.

Pasak L. Kaziukonio, prie to itin daug prisidėjo vis gausėjanti miesto inteligentija, besikuriančios įvairios draugijos bei organizacijos.

Pirmąkart „Aido“ draugijos veiklą, archyvaro žiniomis, bandyta atnaujinti dar 1919 metų pradžioje, kai mieste šeimininkavo bolševikai. Iniciatyvos ėmėsi žinomas advokatas Feliksas Valiukas ir jo žmona Ona Brazdytė-Valiukienė bei senieji draugijos nariai. Bet organizacijos atgimimui sutrukdė tragiški istorijos įvykiai. Visuotinį „aidininkų“ susirinkimą pavyko sušaukti tik 1919 metų rugpjūčio pabaigoje.

Jame dalyvavę 26 nariai išrinko valdybą, į kurią pateko rašytojai Konstantinas Jasiukaitis (būsimasis „Panevėžio balso“ redaktorius) ir Matas Grigonis, gydytojai Pranas Mažylis (profesoriaus Liudo Mažylio senelis), Vladas Kuzma, miesto valdybos narys Vladas Kličmanas.

Vienas pirmųjų susirinkime svarstytų klausimų, L. Kaziukonio teigimu, buvo knygos. Per karą daug jų buvo sunaikinta ir išblaškyta. Tad draugijos biblioteka, kurios didesniąją dalį sudarė dramos veikalai, pradėta kaupti naujai.

Tame pat susirinkime aptarti ir draugijos patalpų bei klubo reikalai. K. Jasiukaitis pasiūlė Šeduvos gatvėje esančiame name (dabar – Vasario 16-osios gatvė 20, greta pastato, kur vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, įsikūrė Panevėžio apskrities MVD–MGB, po to – KGB administracija) išsinuomoti iš jo savininko Aleksejaus Malinino butą ir įsirengti sceną. Kiti draugijos nariai labiau linko įsigyti Stanislovo Montvilos teatrą Respublikos gatvėje prie „Kalnapilio“ gamyklos.

Bet galiausiai vis dėlto apsisprendė dėl pirmojo varianto, ir jau 1919-ųjų lapkritį Šeduvos gatvėje duris atvėrė „Aido“ draugijos salė su scena bei bufetu.

Ilgainiui, pasakoja archyvaras, aktyviai dalyvaujant muzikui Mykolui Karkai, buvo organizuotas choras, prie draugijos prijungta savarankiškai veikusi vaidintojų trupė „Šikšnosparnis“.

Draugijos veikloje dalyvavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras, Elžbieta Jodinskaitė, kiti žymūs Panevėžio visuomenės veikėjai. Per keliolika veiklos metų buvo pastatyta 41 pjesė ir komedija: S. Kymantaitės-Čiurlionienes „Pinigėliai“, Keturakio „Amerika pirtyje“, Vydūno „Vargšas ir besotis“, Žemaitės „Trys mylimos“, kitos. Be vaidinimų, rengti koncertai, o po jų – pasilinksminimai.

„Aido“ draugijos teatro vakaro afišos – 1921-ųjų ir 1925 metu. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO FONDŲ nuotr.

„Aido“ draugijos teatro vakaro afišos – 1921-ųjų ir 1925 metu. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO FONDŲ nuotr.

Susivienyti nepavyko

L. Kaziukonio teigimu, iš draugijos valdybos ir visuotinių susirinkimų protokolų žinoma, jog 1920 metų sausio 27 dieną nutarta sukviesti narius sutvarkyti knygyną. Po metų, vasarį „Aido“ draugijos posėdyje vėl kalbėta apie knygyno tvarkymą, o dar kitais metais naujiems valdybos nariams pasiskirstant pareigomis, knygininke išrinkta būsimoji Panevėžio apskrities centrinio knygyno vedėja Elžbieta Jodinskaitė.

1920 metais prie draugijos buvo įkurtas liaudies universitetas. Paskaitoms ir kursams rengti

išrinkta 5 žmonių komisija: Jonas Yčas, K. Jasiukaitis, Serafima Didžiulienė, Antanas Didžiulis, būsimasis Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis.

Tuo metu „Aidas“ turėjo 93 narius, tačiau jau po kelerių metų draugijos veikla pradėjo slopti. L. Kaziukonis pasakoja, kad 1924 metais buvo surengti tik šeši vakarai ir gegužinė, o paskaitų nebuvo iš viso. Be to, 1925-aisiais Panevėžyje įkūrus „Dainos“ draugijos skyrių, į jo veiklą įsijungė nemaža dalis „Aido“ narių. Archyvaro teigimu, pablogėjus finansinei padėčiai salė buvo išnuomota Valstybiniam knygynui. Tiesa, buvo keliama sąlyga, kad „Aidas“ turės teisę ja naudotis vakarais nustatytu laiku savo vakarėliams ir repeticijoms.

Vienas draugijos kambarys buvo išnuomotas „Panevėžio balso“ redakcijai. Už tai laikraštis nemokamai spausdino draugijos skelbimus.

Pasak archyvaro, išblaškytoms artistų mėgėjų gretoms negalint nieko rimtesnio nuveikti, buvo siūloma sudaryti draugijų federaciją ir įsteigti Panevėžio liaudies teatrą. Tačiau tokiai idėjai kitos draugijos nepritarė.

„Aido“ draugijos dramos būrelis 1908-aisiais. Antras iš kairės – Matas Grigonis. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO FONDŲ nuotr.

„Aido“ draugijos dramos būrelis 1908-aisiais. Antras iš kairės – Matas Grigonis. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO FONDŲ nuotr.

Vegetuoti nepanoro

Į „Dainos“ draugijos valdybą įėjus keliems „Aido“ valdybos nariams, 1926 metų lapkritį vykusiame „Aido“ narių visuotiniame susirinkime buvo nutarta visą meno ir kultūros darbą derinti su „Dainos“ draugija, o 1932 metų vasarį įvyko paskutinis „Aido“ draugijos valdybos posėdis.

„Jame buvo konstatuota, kad faktinių narių, be valdybos, beveik nėra, į visuotinius susirinkimus niekas, be jų pačių, neateina, o visą kultūros ir meno darbą energingai vykdo „Dainos“ draugijos Panevėžio skyrius“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Jo teigimu, nutarta visą draugijos turtą, kasą, archyvą, inventorių, knygas perduoti „Dainos“ draugijai.

Panevėžio draugijos „Aidas“ dokumentų rinkinys saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, kuriam jį perdavė žymus miesto muzikas Mykolas Karka.

„Kaip savo atsiminimuose rašė Mykolas Karka, šis jo vadovaujamas skyrius, sutraukęs visas Panevėžio muzikines bei vaidintojų pajėgas, senelį „Aidą“ paliko be darbo ir be narių, tad jis, pavegetavęs keletą metų, likvidavosi ir visą savo veiklą perleido „Dainai“, – pasakoja L. Kaziukonis. Šitaip teatrine ir muzikine veikla garsėjusi, daug nuveikusi stiprindama lietuvybę mieste „Aido“ draugija baigė savo veiklą.

Tačiau spaudoje, pasak archyvaro, ši draugija dar ilgai prisiminta su ilgesiu. 1937 metais Šaulių teatro salėje buvo surengtas jos prisiminimų vakaras. Šio vakaro metu prieškariniai Panevėžio artistai suvaidino komediją „Išgyvendino“ ir operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. Prieš vaidinimą M. Grigonis skaitė paskaitą „Lietuviški vakarai praeityje“.

Įamžintas atminimas

Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje, vis dar tebestovi pastatas, kuriame veikė „Aido“ draugija. Jis, kaip paveldas, saugomas valstybės, nors gerokai apleistas.

Ankstesni draugijos pastatai, pasak L. Kaziukonio, arba nežinomi, arba neišliko.

Archyvaro duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo „Aido“ draugija neturėjo nuosavų patalpų – jas nuomojo, tad ne kartą keitė.

„Iš to meto spaudos žinome, kad 1907 metais prie Liaudies viešbučio draugija nuomojo patalpas su nemaža sale, kur buvo įrengusi skaityklą ir biblioteką. Kitur nurodoma, kad draugijos būstinė buvo Salogūbo namuose prie Turgaus aikštės“, – sako archyvaras.

Jo teigimu, rašytojas M. Grigonis savo atsiminimuose mini, jog prieškariu draugijos būstinė buvusi Molainių gatvėje – dabartinėje J. Tilvyčio. Šis nedidelis namelis priklausė aktyviam draugijos nariui Kazimierui Sliekui. L. Kaziukonis pasakoja, kad po karo šį namelį nuomojosi tuo metu Panevėžio gimnazijoje piešimo mokytoju pradėjęs dirbti skulptorius Juozas Zikaras.

„Iki mūsų dienų išliekamąją istorinę vertę turintis namukas neišliko ir nepavyko identifikuoti, kur jis stovėjo“, – apgailestauja jis.

Kartu sako, kad apie vietas, kur cariniais metais buvo rengiami „Aido“ draugijos spektakliai, vakarai, turima daugiau informacijos. Kai įsikūrė draugija, buvo vaidinama Ukmergės gatvėje esančiame Žemės ūkio parodų paviljone, Liaudies viešbučio salėje.

„Vėliau, 1910 metais Boguševičiaus (dabar – Birutės) gatvėje A. Sondagui įsteigus kino teatrą „Iliuzija“, o Turgaus (dabar – Laisvės) aikštės ir Ukmergės gatvės kampe esančiame Z. Rabinovičiaus name įrengus „Modern“ kino teatrą, „Aido“ vaidinimai buvo rengiami šių kino teatrų salėse“, – pasakoja jis.

Archyvaro teigimu, visgi viena pagrindinių patalpų, kur „Aidas“ vaidino ir rengė vakarus, buvo gaisrininkų salė Sodų gatvėje. Tiesa, 1913 metais verslininkui Stanislovui Montvilai perstačius šaltkalvystės dirbtuves ir atidarius miesto teatrą, draugijos artistai savo pasirodymus rengė ir ten. L. Kaziukonio teigimu, iki mūsų dienų iš minėtų pastatų išlikę tik du – senasis miesto teatras Respublikos gatvėje ir „Meno“ teatro pastatas, kuriame kadaise veikė „Iliuzijos“ kino teatras. Gaisrininkų salė buvo nugriauta sovietmečiu.

Draugijos atminimas buvo pagerbtas dar tarpukariu – viena miesto gatvių buvo pavadinta Aido vardu. Archyvaro teigimu, tai buvo nedidelė gatvelė šalia Smėlynės gatvės. Sovietmečiu pavadinimas buvo pakeistas į Tiesos, o dar vėliau gatvelė buvo tiesiog panaikinta ją prijungus prie dabartinės Smėlynės gatvės. Tiesa, atkūrus Nepriklausomybę, šios draugijos reikšmė vėl prisiminta. L. Kaziukonio teigimu, keičiant V. Valsiūnienės gatvės pavadinimą, šiai gatvei buvo suteiktas „Aido“ draugijos vardas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų