Kraštotyros muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus fondų saugotoja Rasa Stružienė. P. ŽIDONIO nuotr.

Skambantys palikimo klodai

Skambantys palikimo klodai

Žymių Panevėžio žmonių veikla atsispindi ne tik jų realiuose darbuose – ją ateities kartoms liudija ir išsaugoti oficialūs bei asmeniniai dokumentai.

Tokių ne tik istorikams ir tyrinėtojams įdomių dokumentų galima išvysti ne tik valstybiniuose archyvuose, bet ir kitose įstaigose. Panevėžio kraštotyros muziejuje taip pat saugoma nemažai eksponatų, susijusių su iškilių krašto asmenybių gyvenimu. Vieni tokių yra pedagogų, dirigentų, kompozitorių Mykolo Karkos ir Antano Belazaro archyvai.

Dovanojo pats

Kraštotyros muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus fondų saugotoja Rasa Stružienė skaičiuoja, kad muziejaus Dokumentų rinkinyje saugomą Mykolo Karkos archyvą turėtų sudaryti per 300 vienetų įvairių dokumentų.

Vienas žymiausių mūsų krašto muzikų buvo veikli ir įvairiapusė asmenybė. 1927–1940 metais jis buvo „Dainos“ draugijos Panevėžio skyriaus vadovas, vargonininkas, nepailstantis chorinės muzikos puoselėtojas, chorų steigėjas ir dirigentas, pedagogas, pirmųjų muzikos kursų 1940 metais Panevėžyje organizatorius. 1944–1950 metais Panevėžio muzikos mokyklos direktorius ir pedagogas, 1960–1975 metais dirbo Panevėžio operetės teatro muzikos vadovu ir dirigentu. Be to, tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu buvo nuolatinis įvairių dainų švenčių – respublikinių, Panevėžio miesto ir rajono, kitų miestų – organizavimo komisijos narys, 1924-aisiais pakviestas diriguoti Lietuvos dainų šventėje.

„Tai tik labai glaustai išvardinti svarbiausi šios ryškios asmenybės ir tikro mūsų miesto muzikos patriarcho vaidmenys, kurie daugiau ar mažiau atsispindi muziejuje saugomame Dokumentų rinkinyje“, – apibendrina R. Stružienė, pridurdama, jog turimus egzempliorius Panevėžio kraštotyros muziejui perdavė saugoti pats M. Karka. Vėliau rinkinį papildė jo sūnaus, žinomo aktoriaus Gedimino Karkos, dovanoti eksponatai.

Mykolas Karka savo kambaryje prie fortepijono. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Mykolas Karka savo kambaryje prie fortepijono. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Dainų švenčių dalyvis

R. Stružienė pasakojimu, su M. Karka susiję muziejaus eksponatai siekia dar Pirmojo pasaulinio karo laikus. Tuomet muziką karas buvo nubloškęs į Petrogradą (dabartinį Sankt Peterburgą).

„Mykolas Karka ten praleido 1914–1918 metus, – teigia fondų saugotoja. – Iš šio laikotarpio išlikusi pažyma, kurioje rašoma, kad muzikas, dirbęs vienoje iš jungtinių Petrogrado mechaninių gamyklų bendrovių, dėl darbuotojų mažinimo atleidžiamas iš darbo.“

Grįžęs į Lietuvą, M. Karka įsidarbino Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė muziką, vadovavo chorui. Čia jis dirbo iki 1944-ųjų ypatingą dėmesį skirdamas choro parengimui dalyvauti dainų šventėse Kaune. Tą liudija apdovanojimai – 1928 metų Dainų šventės ženklelio liudijimas bei Vytauto Didžiojo dainų dienos medalio liudijimas. Nes tais metais, anot R. Stružienės, Dainų diena Kaune buvo surengta Vytauto Didžiojo garbei.

Fondų sergėtojos teigimu, apskritai daug archyvo dokumentų yra susiję su dainų šventėmis – tiek tarpukario, vykusiomis 1927-aisiais, 1928-aisiais, 1930 metais, tiek vėliau – 1942–1977 metais.

„Tai tik labai glaustai išvardinti svarbiausi šios ryškios asmenybės ir tikro mūsų miesto muzikos patriarcho vaidmenys, kurie daugiau ar mažiau atsispindi muziejuje saugomame Dokumentų rinkinyje.“

R. Stružienė, muziejininkė

„Šie dokumentai yra įvairaus lygio – pradedant respublikinėmis, Panevėžio miesto ir rajono, kitų miestų dainų šventėmis, – vardija muziejininkė. – Tai – švenčių programos, kvietimai, padėkos už dalyvavimą. Taip pat Kultūros ministerijos raštai dėl atrankos į Dainų šventę sąlygų, terminų, įvairi korespondencija, susijusi su dalyviais.“

M. Karka epizodiškai dirbo ir Panevėžio mokytojų seminarijoje (1927–1935) bei Amatų mokykloje (1938–1944). Tad išsaugotas ir muziejui perduotas M. Karkai adresuotas kvietimas į Panevėžio mokytojų seminarijos 1931 metų laidos susitikimą, bet daugiausia – seminarijoje vykusių koncertų, pasirodymų programėlės, Panevėžio ateitininkų ir sendraugių ir studentų šeimyninio literatūros ir muzikos vakaro programa, sudaryta paties M. Karkos.

„Tai liudija jį buvus aktyviu pasirodymų organizatoriumi“, – sako R. Stružienė.

Didžiąją dalį Mykolo Karkos archyvo Kraštotyros muziejuje sudaro dokumentai, atspindintys didžiąją muziko aistrą – dainų šventes. P. ŽIDONIO nuotr.

Didžiąją dalį Mykolo Karkos archyvo Kraštotyros muziejuje sudaro dokumentai, atspindintys didžiąją muziko aistrą – dainų šventes. P. ŽIDONIO nuotr.

Muzikas, vadovas, pedagogas

Muziejaus saugomame M. Karkos archyve galima išvysti itin įdomų dokumentą – 1932 metais su Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonu Povilu Šidlausku pasirašytą sutartį. Pagal ją muzikas buvo pasamdytas penkeriems metams dirbti vargonininku katedroje.

R. Stružienės pasakojimu, čia M. Karka subūrė katedros chorą. Yra išlikusios šio choro koncertų ne tik Panevėžyje, bet ir Vilniuje, programėlės, įvairios padėkos už surengtus pasirodymus.

„Svarbų pėdsaką Panevėžio kultūriniame muzikiniame gyvenime paliko Mykolo Karkos vadovavimas „Dainos“ draugijos Panevėžio skyriui“, – sako fondų saugotoja.

Muziejus saugo paties muziko perduotas šios draugijos narių priėmimo taisykles, dalies pastatytų spektaklių afišas ir programėles – R. Planketo „Kornevilio varpams“, kurių režisieriumi ir dirigentu buvo M. Karka, A. Suchodolskio dramai „Ūkanose“, taip pat režisuotai muziko, Z. Noskovskio „Čigonei Azai“(režisavo ir dirigavo M. Karka), S. Džonso dramai su muzika ir dainomis „Geiša“, kuriai dirigavo M. Karka. Šios dramos afišoje rašoma, kad ji pastatyta Panevėžio operetės atidarymui 1940 metų vasario 1-ąją.

Vėlesnės afišos bei programėlės iš muziko vadovavimo Panevėžio operetės teatrui laikotarpio taip pat išsaugotos.

Archyviniai dokumentai byloja ir didžiulį M. Karkos indėlis kuriant Muzikos mokyklą mieste.

R. Stružienės teigimu, yra 1940 metų lapkričio 26 dienos protokolas, kuriuo, dalyvaujant Panevėžio muzikams, miesto vykdomojo komiteto atstovams, specialiai atvykusiam Švietimo komisariato Meno reikalų valdybos atstovui muzikui Nikodemui Martinoniui, nuspręsta įsteigti muzikos kursus žmonių muzikalumui ugdyti. Ir, pabrėžiama, daryti tai nemokami.

„Buvo numatyta įsteigti dainavimo, fortepijono ir smuiko klases, užtikrinti privalomosios teorijos dėstymą, o esant reikalui, įsteigti ir daugiau klasių. Suteikti kursams patalpas pasižadėjo miesto valdžia, o parinkti lektorius pavesta M. Karkai“, – pasakoja fondų saugotoja.

Yra ir 1944 metų pažyma, kurioje patvirtinama, kad M. Karka – muzikos kursų vadovas. Nuo tų pačių 1944-ųjų rugsėjo 1 dienos jis buvo paskirtas Panevėžio muzikos mokyklos direktoriumi.

Muziejaus fonduose galima pamatyti dokumentus, patvirtinančius tokios iniciatyvos – ugdyti muzikalius piliečius – sėkmę. Pavyzdžiui, 1948 metų Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininko Juozo Banaičio įsakymą. Juo, pasak R. Stružienės, penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose prie veikiančių muzikos mokyklos įsakyta organizuoti septynmetes muzikos mokyklas.

Panevėžio septynmetės muzikos mokyklos direktoriumi vėlgi buvo paskirtas M. Karka, o mokslo dalies vedėju – kompozitorius Antanas Belazaras.

Saugomas ir M. Karkos prašymo atleisti iš Muzikos mokyklos vadovo pareigų pablogėjus sveikatai juodraštis, ir 1950 metų birželio 6 dienos įsakymo atleisti iš pareigų, paliekant dėstytoju, rankraštis.

Archyvuose saugomas Antano Belazaro kūrybinis palikimas. Šiuos dokumentus muziejui dovanojo muziko žmona Veronika Belazarienė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Archyvuose saugomas Antano Belazaro kūrybinis palikimas. Šiuos dokumentus muziejui dovanojo muziko žmona Veronika Belazarienė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Įvairūs gyvenimo aspektai

Muziejuje gausu ir kitokių dokumentų, liudijančių aktyvią muziko M. Karkos veiklą. Tarp jų – net ir įvairių miesto įmonių raštai su prašymais dalyvauti saviveiklos kolektyvų apžiūrose.

Gausu įvairių sveikinimų, padėkų įvairių sukakčių progomis, buvusių mokinių laiškų, saugomas ir susirašinėjimas su rašytojo, pedagogo Mato Grigonio šeima. Taip pat turimas ne vienas narystės ir kitoks pažymėjimas. Pavyzdžiui, meno saviveiklos žymūno, nusipelniusio meno veikėjo vardo pažymėjimai.

Iš muziejuje saugomų dokumentų matyti, kad M. Karkos veikla buvo domimasi ir sovietmečiu. Pasak R. Stružienės, 1960 metais žurnalas „Meno saviveikla“ prašė muziko papasakoti apie tarpukariu organizuotas dainų šventes – kaip rašoma, „įvykusias buržuazinės Lietuvos laikotarpyje“ – specialiai respublikinei dainų šventei rengiamam numeriui.

Po kelerių metų Lietuvos teatro draugija prašė M. Karkos perskaityti pranešimą apie Panevėžio muzikinę-teatrinę veiklą iki 1914 metų ir po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940-ųjų.

„Prašyme rašoma, kad atsiminimai bus įrašomi į magnetofono juostą“, – sako fondų saugotoja.

R. Stružienės teigimu, įdomus ir M. Karkos rašytos autobiografijos rankraštis, tačiau ne mažiau besidominčiųjų muziko gyvenimu akį turbūt patrauktų 1929 metų sausio 23 dienos Karkų šeimos iškilmingo pasiaukojimo ir visų šeimos narių – tėvo Mykolo, motinos Julijos, senelės Kotrynos, sūnų Vytauto ir Gedimino – pavedimo švenčiausiai Jėzaus Širdžiai dokumentas.

Kompozitoriaus, pedagogo, choro dirigento Antano Belazaro dokumentų archyvas muziejuje kuklesnis – vos 52 eksponatai. P. ŽIDONIO nuotr.

Kompozitoriaus, pedagogo, choro dirigento Antano Belazaro dokumentų archyvas muziejuje kuklesnis – vos 52 eksponatai. P. ŽIDONIO nuotr.

Muzikinis kūrybinis palikimas

Su Antanu Belazaru susijusių dokumentų muziejuje yra mažiau, sako R. Stružienė – rinkinyje vos 52 eksponatai. Juos dovanojo kompozitoriaus, pedagogo, choro dirigento žmona Veronika Belazarienė.

Fondų saugotojos teigimu, didžiausią dalį sudaro A. Belazaro muzikinis kūrybinis palikimas.

„Turime vieno svarbiausių jo kūrybinio darbo – lyrinės keturių veiksmų pasakos-operos „Kupriukas muzikantas“ pagal Aldonos Liobytės pasaką visų veiksmų partitūrą, libretą, klavyrą“, – didžiuojasi muziejininkė.

Panevėžyje saugoma ir šios operos, pastatytos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, afiša. Kito didelio A. Belazaro kūrinio – kantatos „Mylimai žemei“ – rankraštis. Archyvuose yra ir keturios A. Belazaro kūrinių knygelės: 1965 metų pagal lietuvių poetų Algimanto Baltakio, Janinos Degutytės, Eduardo Mieželaičio eiles parašytų dainų rinktinė „Ateik kaip saulė“, 1962 metų A. Belazaro romansai „Obelys“ pagal Kazio Binkio žodžius ir „Dvidešimt sū“ pagal Salomėjos Nėries žodžius, 1974 metais išleista liaudies dainų vaikams rinktinė „Mūsų mažiesiems“.

Esama ir įvairių muzikos kūrinių partitūrų, pradėtų užrašinėti liaudies melodijų rankraštis.

Muziejuje galima pamatyti A. Belazaro straipsnio „Žodis moksleiviui“ rankraštį. Nors lig šiol nežinoma, ar jis buvo kur nors išspausdintas. Sukaupta daug įvairių įstaigų, organizacijų sveikinimų kompozitoriaus asmeninių sukakčių ir kitomis progomis. Tarp jų galima išvysti ir Kultūros ministerijos, Kompozitorių sąjungos, Lietuvos filharmonijos, buvusių mokslo draugų, kolegų, buvusių mokinių sveikinimus.

Fondų saugotojos teigimu, yra net mokslo draugo iš Italijos siųstas gražus atvirlaiškis. Gausu ir kvietimų į įvairius renginius.

Tačiau bene labiausiai susipažįstančiuosius su A. Belazaro asmenybe, pasak R. Stružienės, nustebina vienas dokumentas, atskleidžiantis kompozitoriaus pomėgius, – jo žvejo mėgėjo bilietas.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų