Nepriklausomoje Lietuvoje Panevėžys buvo daugiatautis miestas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Sausuose skaičiuose gyva istorija

Sausuose skaičiuose gyva istorija

Gyventojų surašymai – savitas šalies visuomenės veidrodis, kuriame galima įžvelgti iškalbingų faktų ir net istorinių randų.

1918 metų vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, pirmasis gyventojų surašymas surengtas tik 1923-iaisiais. Tuo metu Vilniaus kraštas buvo okupuotas, o Klaipėdos kraštas, nors jau priklausė lietuviams, dar neturėjo aiškaus juridinio statuso. Dėl šios priežasties pastarojo krašto administracija prašė gyventojų surašymą surengti tik 1925-ųjų sausį. Tad taip susiklostė, kad pirmajame surašyme atsispindėjo vos dalies dabartinės Lietuvos teritorijos statistika.

Daugiau miestiečiai ir prekybininkai

To meto Lietuva buvo padalyta į 24 apygardas, kurios atitiko administracinę apskritį, ir keturis miestus apskrities teisėmis: Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Vilkmergę (dabar Ukmergė). Tad surašyme išskirtas Panevėžio miestas ir Panevėžio apskritis, kurios administracinis suskirstymas buvo kitoks nei šiandien.

Surašymo duomenys rodo, kad 1923 metų rugsėjo 17 dieną Lietuva turėjo daugiau nei 2 mln. gyventojų. Tankiausiai buvo apgyvendinta Vilkaviškio apskritis, Panevėžio – rečiausiai.

Painiausia problema, su kuria tąsyk susidūrė statistikai, – tautybės apibrėžimas demografijoje, nes sunkiai galima buvo rasti vieną konkretų požymį, kuriuo galėta remtis. Tad surašymo metu nuspręsta, jog geriausias būdas tautybei apibūdinti bus pačių gyventojų apsisprendimas – kuo kiekvienas save laiko.

Toks sprendimas statistikos praktikoje buvo naujas ir naudotas dar nedaugelio valstybių.

Taip iš 1923-iųjų surašymo duomenų paaiškėjo, kad Lietuvoje gyveno 26 tautybių žmonės. Iš jų beveik 84 procentai save laikė lietuviais. Antra pagal gausumą tauta buvo žydai, sudarę 7,58 procento visų to meto gyventojų.

Daugiau nei tūkstantį gyventojų turėjo septynios tautos: be lietuvių ir žydų, dar lenkai, rusai, vokiečiai, latviai, baltgudžiai. Bendras kitų tautų atstovų skaičius tesiekė 1 592 asmenis.

To meto duomenimis, Lietuvos miestuose gyveno tik 57,1 procento visų šalies gyventojų. Ir žydai sudarė didelę dalį – 32,2 procento. Suskaičiuota, kad net 63,5 procento visų žydų buvo miestiečiai. Miesteliuose lietuvių gyveno daugiau – 66,4 procento, o žydai sudarė beveik 29 procentus. Kaimuose vyravo lietuviai – 91 procentas. Kitų tautybių žmonės kaime gyvenimą kūrė, tačiau jų tebuvo 9 procentai, ir žydai tarp jų tesudarė vos pusę procento.

Nors pasakyti, kuo kas užsiėmė tuo laiku, gana sunku, tačiau tam tikra statistika buvo renkama. Skaičiuota, kad iš 100 dirbančių žydų vos 6 užsiėmė žemės ūkiu, 3 darbavosi transporto ir susisiekimo srityje, mat daugiausia vertėsi pramone ir prekyba – atitinkamai 22 ir 30.

Tuo metu kiekvienam šimtui besiverčiančių prekyba gyventojų teko 77 žydai.

Tarpukariu Leizeris Beras Chazenas buvo vienas turtingiausių Panevėžio žydų. Šioje nuotraukoje įamžintas jam priklausęs malūnas Smėlynės gatvėje, 1944-aisiais susprogdintas besitraukiančių vokiečių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Tarpukariu Leizeris Beras Chazenas buvo vienas turtingiausių Panevėžio žydų. Šioje nuotraukoje įamžintas jam priklausęs malūnas Smėlynės gatvėje, 1944-aisiais susprogdintas besitraukiančių vokiečių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Raštinga tauta

1923 metų surašymo duomenimis, Panevėžio apskrityje gyveno 5 610 žydų – tai yra 4,69 procento visų gyventojų.

Kaip ir visoje šalyje, tai buvo gausiausia po lietuvių tauta.

Tuo metu Panevėžio mieste gyveno 53,32 procento lietuvių ir 35,66 procento žydų – kone 7 000 šios tautybės žmonių. Iš keturių apskrities teises turėjusių miestų daugiau žydų gyveno tik Vilkmergėje – 36,64 procento.

Surašymas atskleidė išties įdomių faktų. Pavyzdžiui, tai, kad žydų tautos gyventojų amžiaus struktūra gana pastebimai skyrėsi nuo kitų. Tarp jų buvo daugiau vyresnio amžiaus gyventojų ir mažiau vaikų. Mažų vaikų – nuo 0 iki 9 metų – suskaičiuota beveik 17 procentų, užtat vyresnių kaip 70 metų žmonių – daugiau kaip 3 procentai. Juos pagal šiuos rodiklius lenkė tik latviai. Tuo metu rusų ir baltgudžių bendruomenėse vaikų buvo daug, o vyresniųjų – maža.

Surašymo duomenyse raštingais įvardyti visi mokantys skaityti ir rašyti bet kokia kalba asmenys, o pusiau raštingais – mokantys tik skaityti arba tik pasirašyti savo pavardę. Pagal tai 35,1 procento šalies gyventojų buvo raštingi, o beveik 21 procentas – pusiau raštingi.

Nors raštingiausi tuo metu buvo Lietuvoje gyvenę latviai – 76,68 procento, tačiau jų ir gyveno mažiau nei žydų. Žydai buvo antroje vietoje – 70,85 procento. Iš šios tautos atstovų beveik 75,5 procento vyrų ir beveik 67 procentai moterų buvo raštingi.

Lietuviai pagal raštingumą atsidūrė tik penktoje vietoje.

Vertinant pagal šeimos padėtį, dauguma žydų vyrų buvo vedę – 54 procentai. Juos lenkė tik latviai ir baltgudžiai. Skirtis jie taip pat neskubėjo: išsiskyrusių vyrų tebuvo 0,2 procento. Nevedusių žydų buvo bemaž 40 procentų, netekėjusių žydžių – beveik 38 procentai. Be to, tarp žydų vyrų buvo daugiausia iš visų tautų našlių: 5,3 procento.

Pirmoji – 1919–1921 metų – Panevėžio miesto taryba. Nemažai jos narių buvo žydai: šios tautos atstovai aktyviai dalyvavo visos šalies politiniame, visuomeniniame gyvenime. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Pirmoji – 1919–1921 metų – Panevėžio miesto taryba. Nemažai jos narių buvo žydai: šios tautos atstovai aktyviai dalyvavo visos šalies politiniame, visuomeniniame gyvenime. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Statistikoje – karo atspindžiai

Pirmasis gyventojų surašymas po Antrojo pasaulinio karo atskleidė jau kitokį Lietuvos visuomenės vaizdą. O ir situacija pagal tautybę jame nebenagrinėta taip plačiai.

1959-aisiais surašymas vykdytas visoje Sovietų Sąjungoje. Pagal jo rezultatus, tų metų sausio 15 dieną Lietuvoje gyveno daugiau nei 2,7 mln. gyventojų. Didžioji jų dalis, kaip ir prieškariu, buvo lietuviai. Kiti skaičiai atspindi Antrojo pasaulinio karo metų žydų tautos tragediją: pokariu žydai sudarė jau gerokai mažesnę dalį visuomenės – tik 0,9 procento.

Šio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 24 672 žydai, didžioji dalis – miestuose, tačiau tesudarė vos 2,3 procento miestų gyventojų. Prieškariu miestuose gyveno daugiau nei 150 000 žydų.

Pokariu iš daugiau nei 24 500 žydų daugumą – per 13 000 – sudarė moterys.

Panevėžyje 1959-aisiais gyveno vos 221 žydas. Prieškariu mieste sudarę daugiau nei 35 procentus gyventojų, pokariu tesiekė vos 0,6 procento. Buvusi gausiausia tauta po lietuvių, mieste pagal gausumą atsidūrė penktoje vietoje: žydus lenkė rusai, lenkai, baltarusiai.

Surašymas parodė, kad iš jų 160 kalbėjo savo tautybės kalba, 4 – lietuviškai, 57 – rusiškai. Kalbėję gimtąja kalba žydai, palyginti su bendru tos tautybės gyventojų skaičiumi, sudarė 72,4 procento.

Panevėžio žydų ligoninė, 1919-aisiais pastatyta ir atidaryta garsaus mieste gydytojo Šachnelio Abraomo Mero pastangomis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Panevėžio žydų ligoninė, 1919-aisiais pastatyta ir atidaryta garsaus mieste gydytojo Šachnelio Abraomo Mero pastangomis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Nuo tūkstančių iki vos poros dešimčių

Pastarajame gyventojų surašyme, vykusiame 2011 metais, skaičiai atskleidė vėl kitokią situaciją.

Tuo laiku, tai yra kiek mažiau nei prieš dešimtmetį, Lietuvoje jau buvo kiek daugiau nei 3 mln. gyventojų, ir jų, palyginti su 2001 metų surašymu, drastiškai sumažėjo – kone puse milijono. Užtat turėjome 154 tautybių gyventojų, o 2001-aisiais – 115. Kaip visada, daugiausia buvo lietuvių, o žydų – jau vos vienas kitas: visoje Lietuvoje 3 050, arba 0,10 procento gyventojų.

Daugiausia buvo žydų nuo 60 iki 69 metų – 581. Nuo gimimo iki 19 metų fiksuoti 326 asmenys. Nuo 20 iki 39 metų – 546, nuo 40 iki 59 – 756, 60 ir vyresnių – 1 422. 80 ir vyresnių asmenų 362.

Palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, tai santykinai daug, nes šis skaičius perkopiamas tik 50–59 amžiaus asmenų grupėje. Šių asmenų suskaičiuoti 469.

Skirtingai nei 1959 metais, daugiausia gyveno vyrų žydų – per 1 600.

Tradicijos nesikeitė. Didžioji dauguma žydų – 2 852 – buvo įsikūrę miestuose, o Lietuvos kaimuose jų gyveno vos 198.

Surašymo metu kaip vieną gimtąją kalbą – lietuvių – nurodė 564 žydai, lenkų – 23, rusų – 1 723 asmenys. Po dvi kalbas kaip gimtąsias nurodė 134 žydai, o dar beveik 400 nenurodė visai.

Tuo metu lietuviškiausias miestas buvo Panevėžys, kuriame gyveno 96,1 procento lietuvių. Tačiau čia, kaip ir Šiauliuose, gyveno daugiau nei 50 tautybių žmonės.

Panevėžio apskrityje surašyti 29 žydai, iš kurių vos 20 – pačiame Panevėžyje.

Kažkada miesto ir ne tik jo veidą formavusi tauta sumažėjo nuo tūkstančių iki vos poros dešimčių gyventojų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų