DELFI nuotr.

Saugumo akiratyje – ir lietuvių išeivija

Saugumo akiratyje – ir lietuvių išeivija

Net ir išvykę į užsienį lietuviai negalėjo būti ramūs, kad jų nepasieks sovietų saugumo ranka.

Artėjant frontui, ne vienas lietuvis, baimindamasis dėl savo gyvybės, pasitraukė į Vakarus. Vieni tikėjosi labai greitai grįžti, kiti galbūt suprato besitraukiantys visam laikui. Šie žmonės, kaip ir jų Lietuvoje likę giminės, itin domino sovietų saugumą.

Išeivijos puolimas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas dr. Darius Juodis sako, kad nereikia užmiršti, jog sovietų saugumas buvo sovietų valstybės sudedamoji dalis, kuri dalyvavo bendruose įvykiuose ir vykdė slaptą veiklą. Tai nebuvo jokia savarankiška organizacija, turėjusi atskirą „savo politiką“.

„Sovietų saugumas buvo pavaldus aukščiausiai partinei valdžiai, todėl visos masinės akcijos gimdavo aukštesniuose partiniuose organuose“, – sako jis.

Istoriko teigimu, saugumas nebuvo statiškas. Stalininis saugumas turėjo vienus veikimo būdus ir vienokius kadrus. Kitokie kadrai ir veikimo būdai buvo vėlesniais stagnacijos metais. Stalininiu laikotarpiu buvo vykdomos puolamosios akcijos, o vėliau vyko propagandiniai darbai. Pavyzdžiui, atskirų išeivių grįžimas į Lietuvą ir jų reklamavimas visais įmanomais būdais, knygų leidyba, siekiant kompromituoti išeiviją, ir pan. Kitaip tariant, vyko dezinformacinės, kompromitacinės akcijos.

Pasak D. Juodžio, kryptinga veikla prieš išeiviją prasidėjo nuo 1945 metų, kai Lietuvoje įsitvirtino sovietų valdžia. Tų metų gegužę saugumo padalinys nusiuntė į Vokietiją vadinamą Berlyno operatyvinę grupę. Tai buvo praktinių, kryptingų veiksmų pradžia. Istoriko tvirtinimu, šios grupės užduotis buvo gaudyti karo nusikaltėlius, bet realiai ji dalyvavo lietuvių išeivijos, kaip reiškinio, sekime, žvalgyboje. Kaip minėta, stalininiu laikotarpiu veiksmai buvo puolamieji. Vienas tokių – žmonių grobimas. Dauguma lietuvių išeivių tuo metu gyveno Vakarų Vokietijoje kaip karo pabėgėliai. D. Juodis pasakoja, kad du kartus nesėkmingai bandyta pagrobti generolą Povilą Plechavičių – ryškią asmenybę ir „priešą“ nuo 1919 metų.

Buvo pagrobtas generolas Petras Kubiliūnas, kuris vokiečių okupacijos metais užėmė generalinio tarėjo pareigas.

Stalininio saugumo veikloje buvo dažnai naudojami žmonių grobimai. Tiesa, ne visada sėkmingi. Tačiau generolo Petro Kubiliūno pagrobimas pavyko: slapta išgabentas į Maskvą, jis ten buvo nuteistas ir sušaudytas. ARCHYVŲ nuotr.

Stalininio saugumo veikloje buvo dažnai naudojami žmonių grobimai. Tiesa, ne visada sėkmingi. Tačiau generolo Petro Kubiliūno pagrobimas pavyko: slapta išgabentas į Maskvą, jis ten buvo nuteistas ir sušaudytas. ARCHYVŲ nuotr.

„P. Kubiliūnas buvo tas lietuvis, kuris užėmė aukščiausias pareigas vokiečių okupacijos metais. Figūra numeris vienas „priešų“ sąraše“, – sako centro vyriausiasis istorikas.

Jo teigimu, lietuviai, gyvenę Vokietijoje, sovietų zonoje, buvo be problemų grąžinami į Sovietų Sąjungą, teisiami. Tuo metu P. Kubiliūnas gyveno Vakarų Vokietijoje. Buvo sukurti keli jo pagrobimo planai. Galiausiai jis, užmigdytas chloroformu, buvo išvežtas į sovietų teritoriją, atvežtas į Maskvą, nuteistas ir sušaudytas.

Be įžūlaus pagrobimo svetimos valstybės teritorijoje, sovietai buvo sugalvoję ir kitų akcijų. Pasak D. Juodžio, 1953 metais buvo sukurtas planas, kaip reikėtų fiziškai likviduoti lietuvių išeivijos grupę. Tarp jų buvo generolas Stasys Raštikis, dvasininkas, politikas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius ir kiti. Kadangi tai buvo jau 1953-iųjų pavasaris, Stalino eros pabaiga, planas nebuvo įgyvendintas. 1959 metais buvo įsiveržta į VLIK būstinę ir pavogtas jos archyvas. Toks veiksmas, pasak istoriko, vėliau nepasitaikė.

Generolui Povilui Plechavičiui taip pat kurti pagrobimo planai. ARCHYVŲ nuotr.

Generolui Povilui Plechavičiui taip pat kurti pagrobimo planai. ARCHYVŲ nuotr.

Nuo puolimo iki imitavimo

Pats sovietų saugumas, kaip minėta, kito. Pasak D. Juodžio, saugumas buvo represinė sovietų valstybės ranka. Stalininiu laikotarpiu ji buvo labai veržli, motyvuota dirbti.

„Jeigu nedirbsi, gali pačiam lėkti galva. Būdingas darbo veržlumas, žemas išsilavinimas, bet tas „kūrybingumas“ buvo nuolatinis. Jie saugojo save. Jei būsi blogas, pašalins iš sistemos“, – pasakoja jis apie to meto niuansus.

Vėliau viskas pasikeitė ir perėjo į propagandinį informacinį „karą“. Istoriko teigimu, vėliau saugumo darbuotojai daugiau leido įvairių brošiūrų, siekdami sukiršinti tarpusavyje išeiviją, siuntinėjo laiškus. Stengtasi išeiviją kompromituoti įvairiausiais būdais ir pateikti kuo negatyvesnį jų įvaizdį sovietinėje spaudoje. Vėliau viskas dar labiau subiurokratėjo.

„Sovietų saugumo darbuotojai jau tapo kitokie, labiau biurokratais. To laikmečio ataskaitose matome tiek pritempimų, tiek rezultatų pagerinimo ant popieriaus. Nieko nenuveikta, bet pagal planus, ataskaitas, rodos, nuversti kalnai. Tai buvo labiau pasigyrimas popieriuje pasiektais rezultatais. Plane, atrodo, jau viską padarys, sukiršins organizaciją, atrodo, ji turėtų subyrėti“, – D. Juodis sako, kad į pabaigą jau buvo darbo imitacija prieš vadovybę.

Kryptinga veikla prieš išeiviją prasidėjo nuo 1945 metų, kai Lietuvoje įsitvirtino sovietų valdžia.

Jis pasakoja, kad apie 1950 metus sovietų saugumas užvedė bylas ne konkretiems asmenims, o organizacijoms. Pradžioje pirma organizacija, kurią daugiausiai sekė sovietų saugumas, buvo VLIK. Pavyzdžiui, prieš ją buvo pradėta byla, pavadinta „Jazz“. Ji buvo tęsiama beveik iki pat nepriklausomybės atgavimo. Pasak istoriko, vėlesniais metais sovietų ataskaitose ši organizacija buvo nuvertinama kaip nereikšminga, kitose vėl sureikšminama – taip imituotas darbas.

Antra dažniausiai sovietų saugumo pokariu minėta organizacija buvo Lietuvos diplomatų kolegija, vėliau „priešų“ sąraše įsitvirtino „Santaros-šviesos“ federacija. Pasak D. Juodžio, teigta, kad ji prieš Sovietų Sąjungą vykdė užslėptą, užmaskuotą veiklą – nešė liberalias, pseudomarksistines idėjas į tų laikų sovietinę Lietuvą. Vėliau sovietų saugumą domino ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, JAV lietuvių bendruomenė, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga ir pan. Pastarosios organizacijos buvo stebimos mažiau.

Vedžiojo už nosies

Vykstant partizaniniam judėjimui, partizanai siekė susisiekti su Vakarais. Pasak D. Juodžio, saugumas siekė įsiterpti į šį ryšį ir siuntė neva pogrindžio atstovus į Vakarus.

„Reikia pripažinti, kad dalis išeivijos ir kai kurios žvalgybos, pavyzdžiui, britų, užkibo ant to jauko ir sovietų saugumas pradėjo su jais žaisti žaidimus – siųsti dezinformaciją, kviestis žmones dirbti į Lietuvą. Kurie atvažiuodavo, pakliūdavo į saugumo rankas. Nuo 1948–1949 metų iki 1955-ųjų dalis lietuvių išeivijos ir žvalgyba buvo kvailinamos apibūdinant padėtį Lietuvoje“, – sako istorikas.

Pasak jo, savo agentų įterpimas į priešiškas organizacijas buvo operatyvinio darbo viršūnė. Pavyzdžiui, pokaryje verbuodavo karo pabėgėlius, juos būdavo gana lengva įterpti į žmonių srautą.

„Buvo dešimtys tūkstančių žmonių. Įterpti vieną asmenį gal ir nebuvo taip sudėtinga“, – svarsto jis.

Pasak istoriko, keli agentai buvo įterpti į VLIK, kitas organizacijas, perkeltųjų asmenų stovyklų komitetus. Tokių asmenų nebuvo daug, bet kai kurie, pavyzdžiui, įterptieji į VLIK, dirbo techninį darbą – padarydavo dokumentų kopijas ir jas nusiųsdavo saugumui. D. Juodis pasakoja, kad penktojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo neva Lietuvos pogrindžio atstovų siuntimas į Vakarus.

„Agentai prisistatydavo pogrindžio atstovais ir dirbdavo saugumui. Iš tos grupės asmenų patekę į Vakarus neišlaikydavo ir išsišifruodavo“, – sako jis.

Istoriko teigimu, Lietuvoje likę išeivių giminaičiai sovietų saugumo ranką pajusdavo labiau nei išeiviai.

„Išeivijoje gal net buvo perdėta, lyg dirbtina, netikra panika, o Lietuvoje saugumas galėjo bet kada išsikviesti atitinkamo pokalbio. Jei tavo giminės gyvena užsienyje ir jei dar pasireiškia – biografijoje lieka dėmė. Sudėtinga daryti karjerą, nebūsi išleistas į užsienį, o jeigu vyksi, gali pradėti verbuoti darbui, duos užduotį. Žmogui, gyvenusiam čia, reikėjo daugiau valios tvirtybės atsilaikyti prieš sovietų saugumo viliones, gundymus“, – pasakoja jis.

Sovietų saugumas per gimines bandydavo į Lietuvą prisivilioti išeivių. Buvo paskelbtas repatriacijos procesas, kad pasitraukusieji gali laisvai grįžti.

Būta įvairių variantų – vieni grįžę nukentėjo, kiti ne. Pasak istoriko, paprastai grįžo tie žmonės, kurie nebuvo „prasikaltę“ sovietų valdžiai. Negrįžo buvę policininkai, Lietuvos kariuomenės karininkai, valdininkija ar panašiai. Tiesa, nebuvo grįžtama gausiai. Grįžusieji buvo kviečiami į saugumą, buvo įtraukiami į propagandinį darbą, kad kalbėtų per radiją, laikraščiuose. Atsisakiusieji ar, sovietų saugumo manymu, vykdžiusieji kenkėjišką veiklą patekdavo į lagerius.

Istorikas Darius Juodis. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Istorikas Darius Juodis. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Reiškėsi ir Panevėžyje

Kalbant apie Panevėžio miestą ir rajoną, pasak D. Juodžio, nelikę dokumentų, kokiais veiksmais Panevėžio saugumiečiai prisidėjo prie tuo metu organizuotos destrukcinės veiklos užsienyje. Archyvai buvo sunaikinti. Vis dėlto tai padaryta ne kažką slepiant, o tiesiog atėjus saugojimo laiko pabaigai. Istorikas spėjo, kad tas indėlis nebuvo reikšmingas. Kaip ir visi periferiniai skyriai, Panevėžio skyrius nesugebėjo pasiekti reikiamų užsienio lietuvių, tad sekė jų gimines Lietuvoje. Repatriantai saugumą domino kaip informacijos apie gyvenimą emigracijoje šaltinis ir stengėsi rasti potencialius priešus. Pasak D. Juodžio, įtarimų kėlė kalbos apie sovietinę santvarką, neaiškios ar nežinomos biografijos detalės. 1950 metais pradėta byla žmogui, kuris 1941 metais išvyko kaip vokietis, 1946 metais buvo įstojęs į komunistų partiją, kur platino literatūrą. 1948 metais įtartinomis aplinkybėmis perėjo į sovietų zoną. Tarp repatriantų daugiausia ieškota užsienio žvalgybos agentų. Istoriko pastebėjimu, tai buvo labiau tariami agentai nei realūs. Repatriantus stengtasi verbuoti – ieškota asmenų, patenkintų gyvenimu sovietinėje Lietuvoje. Daug dėmesio skirta išeivių giminėms, likusiems Lietuvoje. Istoriko teigimu, 1955 metais išaiškinta 80 „tėvynės išdavikų“ ir „nesugrįžėlių“ šeimų, kurių nariai 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Tirti jų susirašinėjimai, siekta per gimines daryti įtaką, bandyta juos verbuoti. Ypač stengtasi panaudoti asmenis, kurių artimieji dalyvavo užsienio lietuvių organizacijų veikloje.

Nors siekta, kad niekas nebėgtų už geležinės uždangos, tačiau sovietams ne visada sekėsi tai daryti.

Būta ne tik bandymų, bet ir sėkmingų pabėgimų. Pasak D. Juodžio, vienas pirmųjų pabėgimų įvyko 1951 metais, kai į Švediją pabėgo trys jūreiviai. Vienas jų Edmundas Paulauskas, kilęs iš Panevėžio. Saugumas tyrė, ar jis nepriklausė užsienio žvalgyboms, ar neplanuojama jo „permesti“ atgal, sekti Lietuvoje likę giminaičiai. Istoriko teigimu, net sužinotas E. Paulausko adresas Čikagoje, tačiau informacija apie slaptą žvalgybinę jo veiklą nepasitvirtino.

1968 metais Briuselyje nuo turistinės grupės atsiskyrė ir pabėgo Juozas Gurskas iš Panevėžio rajono. D. Juodžio teigimu, tradiciškai tirta, ar jis nepriklauso užsienio žvalgybai.

Atvykstantieji iš užsienio kontroliuoti, su kuo bendrauja, kur keliauja. Jiems siekta parodyti kuo palankesnį vaizdą. Vienas pirmųjų tokių apsilankymų buvo 1956 metais, kai lankėsi lietuvių kilmės turistai iš Urugvajaus. Pasak istoriko, nesugebant kontroliuoti turistų srautų, buvo priimtas potvarkis, kad nuo 1977 metų Panevėžio miestas ir rajonas uždaromas užsieniečiams iš „kapitalistinių šalių“. Tad užverbuoti agentai sekė, ar nėra atvykėlių. Šis potvarkis sušvelnintas tik antroje devintojo dešimtmečio pusėje.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite