-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Badas, alinantis darbas, nepakeliamas šaltis ir visiškas valdžios abejingumas žmonių kančioms – tokie buvo politinio kalinio Vytauto Pupelio gražiausi jaunystės metai.
Dabar išgirdęs prašymą papasakoti, ką reiškė visa tai patirti, panevėžietis sako dažnai nenumanantis, nuo ko pradėti. Kai ne šiaip esi išsekęs taip, jog nėra jėgų bendrauti, bet ir nebegali net prisiminti jausmo būti sočiam, – to neišgyvenusieji tiesiog nesupras. Ir retas patikės, kad iš baisiausių gyvenimo išbandymų geriausiai įsiminė juose sutiktųjų gerumas. O tokių žmonių buvo tikrai daug.
Vytautą Pupelį suėmė 1949-ųjų sausį – vos devyniolikos, dar besimokantį vienos Kauno gimnazijos paskutinėje klasėje.
Kartu į saugumo rankas pakliuvo ir keturi bendramoksliai.
Visi apkaltinti dalyvavimu pogrindinės organizacijos – Lietuvos laisvės armijos – veikloje.
Gerokai vėliau, kai jau buvo galimybė, iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomos medžiagos V. Pupelis sužinojo, jog toje pačioje byloje iš viso buvo teisiami 27 asmenys. Daugiausia kauniečiai moksleiviai ir studentai, bet ir vienas Panevėžio rajono gyventojas.
Po pusmečio tardymų jaunuolis porai mėnesių atsidūrė Kauno kalėjime – kol vyko teismas. Už akių. Mat tais laikais Lietuvos saugumas tik sudarydavo bylą ir su trumpais aprašais bei bausmių siūlymais siųsdavo į Maskvą. Ten ją nagrinėjo Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD, turėjęs teisę priimti nuosprendį nedalyvaujant kaltinamajam ar jo advokatui.
Panevėžiečio teigimu, 1949 metais politiniams kaliniams buvo tik dvejopos bausmės – 10 arba 25 metai lagerio. Jam teko trumpesnioji.
Sulaukus Maskvos verdikto, iš kalėjimo Kaune V. Pupelis buvo pervežtas į vieną bažnyčią Vilniuje, kur laikyti nuteistieji prieš išsiuntimą į bausmės atlikimo vietas. Ten jo mama dar suspėjo apie 20 minučių pasimatyti su sūnumi. Vėliau laukė dviejų mėnesių kelionė traukinio vagone į Vanino uostą priešais Sachaliną Tolimuosiuose Rytuose.
P. ŽIDONIO nuotr.
„Ten pamačiau, kas yra gyvenimo universitetas. Ir dar koks!“ – prisimena panevėžietis.
V. Pupelis yra išleidęs dokumentinę knygą apie Kolymos lageriuose kalintus lietuvius. Medžiagą jai rinko du dešimtmečius, daug bendravo su likimo broliais. Kaip senovės vienuoliai, aprašydami tai, kas iš tikrųjų vyko, siekė išsaugoti tiesą kitoms kartoms, taip ir jis ėmęsis šio darbo: kad žmonės neužmirštų.
Knygoje aprašyta apie 260 kalinimo vietų, kurių kiekvienoje nuolat gyveno nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kalinių.
Tačiau jos – toli gražu ne visos: tik apie tiek autoriui pavyko surinkti žinių.
Lageriai ir tremties kalinimo vietos apėmė Kolymos, Indigirkos, Janos upių baseinus, Magadano sritį, Čiukčiją ir rytinės Jakutijos septynis administracinius rajonus.
„Suskaičiavau, kad vien Magadano valdybai priklausęs žemės plotas sudarė septintąją dalį visos Sovietų Sąjungos“, – pasakoja V. Pupelis.
Vaninas, į kurį atvežtas lietuvis, buvo didžiulis kalinių persiuntimo punktas su septyniolika zonų. Kiekvienoje – maždaug po 2 000 kalinių.
Iš uosto nuolat kursuodavo šeši krovininiai laivai, savo triumuose į Šiaurę plukdę ne tik maisto produktus, įrankius, kitą krovinį, bet ir kalinius. Vienus per Japonijos ir Ochotsko jūras aplenkiant Sachaliną gabeno į Magadaną, kitus – dar toliau.
V. Pupelis pakliuvo į ypatingojo režimo pataisos darbų stovyklą – vadinamąjį Berlagą (Береговой исправительно-трудовой лагерь), kur kalėjo Berijos ir Matrosovo lagpunktuose.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kelionė laivu iki Magadano, kur buvo įsikūrusi Berlago valdyba, esant geram orui trukdavo apie savaitę.
„Mus gabeno net dešimt dienų. Vandens pritrūko – troškulys baisus“, – prisimena V. Pupelis.
Ir tai buvo tik pradžia.
„Kiek ten žmonių išmirė – Dieve, Dieve, – panevėžietis sunkiai randa žodžius lageriuose praleistiems metams apibūdinti. – Ir vežė, ir vežė, vežė, vežė…“
Jis viliasi, kad bent dalis sovietinio režimo aukų pateko į lengvesnes sąlygas. Kitiems teko patirti sunkiai įsivaizduojamų kančių.
Daugiau kaip trejus metus kaliniai merdėjo badu tiesiogine šių žodžių prasme. Situacija pradėjo gerėti tik po Stalino laidotuvių – tada atsirado viltis, kad pavyks išgyventi.
„Manęs kartais prašo: papasakok, kaip tas badas, – sako V. Pupelis. – Kaip papasakoti? Būdavo, nebeįsivaizduoji, koks jausmas sočiai pavalgyti. Negalvojome nei apie kavą, nei apie lašinius, nei apie vėdarus, nei apie cepelinus. Tik duoną.“
O duonos buvo 400 gramų per visą dieną – toks buvo maisto davinys politiniam kaliniui. Dar ta duona pusžalė, tad sverdavo daug.
„Pusiau duona, pusiau tešla, gal ir pjuvenų būdavo primaišyta – galas ten žino, – svarsto panevėžietis. – Bet skanesnės gyvenime nevalgiau.“
Kiekvieno kalinio svajonė buvo gauti kepalo galą – tas sausesnis, todėl didesnis.
Pasak V. Pupelio, sovietų rašytojas, politinis kalinys Varlamas Šalamovas „Kolymos apsakymuose“ yra daug ką aprašęs iš to, ką ir pats patyrė, tad ir savo knygoje mini panevėžietis. Vienas tokių epizodų – visų kalinių akys būdavo nukreiptos į padėklą su duona, o galvoje sukasi viena mintis: ar man atiteks kampas, ar ne, o jei ne šiandien, tai gal rytoj pasiseks?
„Tai tikri įvykiai, kuriuos ir pats esu aprašęs. Kai perskaičiau jo apsakymus, sugrįžau į tą gyvenimą ten“, – prisipažįsta V. Pupelis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Iki Stalino mirties Kolymos lageriuose kalėjo daug užsieniečių – kinų, japonų, lenkų, vokiečių, kitų. Pačiam lietuviui kasyklose teko dirbti poroje su korėjiečiu – fabrikanto sūnumi iš Seulo, kuris mokėsi Paryžiuje, buvo Japonijos kariuomenės karininkas.
Kaip vėliau susiklostė jo likimas, V. Pupelis nežino. Porininkas buvo gal dešimčia metų vyresnis, mokėjo kelis žodžius rusiškai, tačiau tarpusavyje vyrai bendravo mažai – kamuojantis badu, kalbėtis nesinorėjo.
Kalėjo lageryje ir rusų. Kai kurie – išsilavinę, įžymūs žmonės, kaip kad laikraščio „Pravda“ redaktorius, atlikęs 27-erių metų bausmę, ar operos tenoras iš Odesos. Tačiau tikrų politinių kalinių tarp rusųbuvo galbūt vienetai. Eilinis kolūkio darbininkas, vogęs arbūzus, už gautus pinigus pirkdavęs alkoholį, įkliuvęs ir nuteistas už sabotažą – toks, anot V. Pupelio, kalinio portretas buvo daug dažnesnis.
„Kai kurie jų įsivaizdavo, kad Stalinas nežino, kas čia darosi“, – naivias lagerių mėsmalėn patekusiųjų viltis iki šiol prisimena panevėžietis.
Kai tik atsirado galimybė, atgimimo metais Vytautas Pupelis pradėjo rinkti kalinių atsiminimus, medžiagą apie Kolymos lagerius, ir sudėjo viską į knygą „Lietuviai Kolymos Gulago lageriuose“. P. ŽIDONIO nuotr.
Toli nuo namų ir tėvynės ištremtam politiniam kaliniui teko išgyventi itin atšiaurias oro sąlygas. V. Pupelis prisimena girdėdavęs kareivius kalbant ir apie 60 laipsnių speigą lauke. Pats buvo apšalęs veidą, teko pagulėti ambulatorijoje. Tad darbas šachtoje, kur temperatūra laikydavosi ties 1–3 laipsniais žemiau nulio, panevėžiečio teigimu, atrodė it kurortas.
Tuo labiau kad apsirengti menkai kuo galėjo. Kaliniai gaudavo iš vatos pluošto megztas pirštines, neapsiūtas jokia medžiaga ir vargiai saugančias nuo stingdančio šalčio. Dar vatines kelnes, trumpą vatinuką ir vadinamą bušlatą – puspaltį.
„Net pavardžių lageryje neturėjome. Buvome sunumeruoti – numeris ant kelio, nugaros, kepurės“, – vardija V. Pupelis.
Neiti į darbą kaliniui leisdavo tik stipriai karščiuojant, kai temperatūra peršokdavo 38 laipsnius. Artimiausia ligoninė buvo už daugiau nei 100 kilometrų, bet, lietuvio žiniomis, per kelerius metus nė vienas kalinys iš jo lagerio ten nenuvežtas. Visą pagalbą sunegalavusiesiems teikdavo ambulatorija, kurios vedėja buvo vieno iš karininkų žmona – didelio medicininio išsilavinimo ten nereikalauta.
Be to, lageris turėjo tik vieną nedidelį sunkvežimį, tarnavusį įvairioms reikmėms: ir maistui pristatyti, ir personalui pervežti. Kalinio gabenimas į ligoninę reiškė, jog transporto priemonės nebus visą dieną, o dar reikės skirti dviejų kareivių apsaugą. Tad niekas ir nesivargino.
Pasak V. Pupelio, inventorių – stalą ar kėdę – sudėtingiau buvo nurašyti kaip nebetinkamą, nei kalinį. Žmogaus gyvybė laikyta beverte.
„Pusiau duona, pusiau tešla, gal ir pjuvenų būdavo primaišyta – galas ten žino. Bet skanesnės gyvenime nevalgiau.“
V. Pupelis
Darbas šachtose trukdavo po 12 valandų per dieną. Laisvieji gaudavo už jas dvigubą atlyginimą, dvigubai ilgesnes atostogas. Dėl darbo atšiauriomis sąlygomis trumpėjo ir kalinių bausmės laikas: viena diena šachtoje prilygo dviem įkalinimo dienoms.
Taip V. Pupeliui skirti dešimt metų sutrumpėjo iki septynių. Tiesa, jiems prabėgus, namo lietuvio niekas dar neišleido – teko metus pabūti tremtyje.
Uolienų gręžėjams, pasak V. Pupelio, už vieną dieną po žeme įskaitydavo net tris, tačiau niekas jiems to nepavydėjo. Iš visų pažįstamų, dirbusių šį darbą, Lietuvos nepriklausomybės sulaukė tik vienas – tokios kenksmingos sąlygos čia buvo.
Paties V. Pupelio plaučiai irgi tinkamai nefunkcionuoja – dėl susikaupusių kvarco dulkių.
„Valdžia žinojo, ką daro. Esu įsitikinęs, kad mus naikino“, – skirtingai nei kiti kaliniai, V. Pupelis niekada neturėjo iliuzijų, kad sovietų režimui rūpėjo žmonių gyvybės.
P. ŽIDONIO nuotr.
Iš ilgų kančių metų labiausiai V. Pupeliui įsiminė pirmosios Kūčios lageryje.
Grįžusius į barakus, visus kalinius užrakindavo. Kūčių dieną su tos pačios sekcijos vyrais sutarė, kad kiekvienas pasiliks vakarui duonos davinio. Bet nė vienam nepavyko išlaikyti maisto – visi duonos kriaukšles atsinešė gerokai apvalgytas.
Nors kunigo nebuvo, tą vakarą kartu pasimeldė. Ir vienas kitam kartojo privalantys kaip nors išgyventi.
„Man asmeniškai tai labai padėjo“, – neslepia V. Pupelis.
Tada buvo tepraėjęs gal mėnuo nuo dienos, kai lapkritį visus atplukdė į Magadaną. Pamačius niūrų apylinkių vaizdą, sunku buvo atsikratyti minties, kad čia jų gyvenimas ir baigsis.
„Tad tos Kūčios buvo atrama, atsirado tikras stimulas išgyventi“, – priduria panevėžietis.
Ypatingojo režimo lageryje, kokiame atsidūrė V. Pupelis, kaliniai galėjo per metus gauti du laiškus ir tiek pat išsiųsti. Tik siųsti nebuvo kaip – nei ant ko, nei su kuo rašyti niekas neturėjo.
Tačiau kartą, jau po Stalino mirties, vienas geologas ne tik padėjo lietuviui išsiųsti namiškiams laiškus, bet ir, atsivežęs švarką, marškinius, kaklaraištį, nufotografavo.
Tokia „prašmatni“ sūnaus išvaizda V. Pupelio mamos neapgavo. „Tu, durneli, manei, kad aš patikėjau?“ – paklausė, kai grįžau“, – liūdnai šypsosi jis.
Po tokių patirčių pradėti gyvenimą Lietuvoje iš naujo nebuvo lengva. Pasak V. Pupelio, niekas nenorėjo priregistruoti buvusio politinio kalinio, o neprisiregistravus ne tik kad negalėjai dirbti, bet rizikavai vėl būti nubaustas.
Galiausiai po metų jaunam vyrui pavyko įsitvirtinti Obeliuose – į Panevėžį jis persikėlė jau vėliau.
Mokslus irgi baigė jau grįžęs ir lagerio – neakivaizdiniu būdu. Daug metų ėjo vadovaujančias pareigas.
Vytautas Pupelis įvertintas aukščiausiu Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos apdovanojimu – „Vilties žvaigžde“. P. ŽIDONIO nuotr.
Vėlesniais kalėjimo metais, kai gyvenimas lageriuose kiek palaisvėjo ir atsirado galimybė kartais pakalbėti su juos saugojusiais kareiviais, V. Pupelis prisimena išgirdęs daug netikėtų dalykų.
Pasirodo, tarnauti lageriuose paskirti eiliniai buvo gąsdinami nesiartinti prie kalinių – esą gali dantimis į kaklą įsikabinti, kraują iščiulpti. Tad kokia nuostaba būdavo, kai kareiviai vietoj kraujasiurbių išvysdavo paprastus padorius žmones, daugelį jų – dar ir labai išsilavinusius.
Nors visus vienodai kankino badas, tačiau vagysčių, V. Pupelio patikinimu, lageriuose nebūdavo. Jis du kartus sirgęs ir draugas visada atnešdavęs maisto davinį, nors greičiausiai mielai būtų pakeliui suvalgęs.
Užtat mandagumo žodžių, kaip „ačiū“, „prašau“, kitų, lageryje metų metus negirdėdavo – jų tiesiog nereikėjo.
„Guli sirgdamas. Ateina kažkas ir užmeta ant tavęs savo bušlatą, kad būtų šilčiau. Parodai pirštu klausdamas: o kaipgi tu, nesušalsi? Žmogus tik numoja ranka – viskas gerai. Nereikėjo kalbų. Užteko prisilietimo, galvos linktelėjimo“, – sako V. Pupelis.
