-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiek ginkluoto pasipriešinimo metais visoje šalyje būta partizanų bunkerių, tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti. Daugelio jų jau seniai nelikę nė žymės: požeminiai statiniai buvo apleisti arba sunaikinti pačių partizanų, sovietų saugumo. Kiti kažkur dar slypi miškuose, bet nebėra kam apie juos papasakoti.
Dalį šių niūrių rezistencijos kovų liudytojų yra pavykę atstatyti, tačiau šis procesas nėra lengvas, o dažnai ir laikinas: po kelerių metų senieji bunkeriai vėl griūna, nyksta.
Istorikai jau susitaikė su mintimi, kad niekada nesužinos tikslaus partizanų slėptuvių skaičiaus. Net ir pradėjus bunkerius registruoti remiantis archyviniais duomenimis, kitais šaltiniais, lauktų milžiniškas darbas. Bet ir tas greičiausiai vis tiek nebūtų išsamus.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis pasidalija įdomiu faktu: pirmajame pasipriešinimo etape, iki 1945-ųjų, bunkerių praktiškai nebūta – tuomet partizanų būriai dar buvo dideli. Tačiau jau tų pačių metų pabaigoje jų ėmė rastis vis daugiau, o vėlesniais partizaninio karo metais virto būtinybe.
„Kai būriuose būdavo po 20–30 ir daugiau žmonių, partizanai gyveno miškų stovyklose, – pasakoja istorikas. – Didesnis būrys pasistatydavo nuo sniego ir lietaus saugančią žeminę.“
Tokia stovykla, atkurta 2004 metais, yra ir Panevėžio rajone – Pašilių miške netoli stumbryno. Čia esama apkasų, ugnies žiedų, žeminės.
Pašiliuose pokariu buvo įrengtos net penkios miško žeminės, kuriose glaudėsi vienas didžiausių Panevėžio krašte Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrys. 1945 metų pavasarį, sužinoję apie NKVD rengiamą puolimą, partizanai pasitraukė ir išsiskirstė į smulkesnes grupeles.
Pasak D. Juodžio, miško broliai žeminių neatsisakė ir vėliau. Tačiau smarkiai išretėjus gretoms, mažiems partizanų būriams tapo pavojinga atvirai gyventi – įėjimai į žemines juk būdavo paviršiuje, ir gerai matomi. Tad bunkeriai tapo saugesne alternatyva.
Istoriko Dariaus Juodžio – istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“ nario – teigimu, kai kurios laisvė kovotojų slėptuvės sovietų saugumui padarė tokį įspūdį, kad jų brėžiniai naudoti kaip metodinė medžiaga. LGGRTC nuotr.
Nors atmintis, kur būta partizanų bunkerių, pamažu nyksta, tačiau, daktaro D. Juodžio teigimu, didžiąją dalį žinomiausių – tokių, kur slapstėsi ir neretai žuvo partizanų vadovybės nariai, – pavyko surasti ir pažymėti atminimo ženklais.
Tiesa, originalių bunkerių – tokių, kaip jie atrodė anais laikais, – nėra išlikę: visi sugriuvo arba buvo sunaikinti. Tačiau po 1990-ųjų gimus iniciatyvai kai kuriuos atstatyti, dabar rekonstruotų bunkerių esama praktiškai kiekviename šalies regione, kur tik vyko partizaninis pasipriešinimas.
Per nepriklausomybės dešimtmečius šis tas pasikeitė. Pasak daktaro D. Juodžio, šiuo metu jau atsisakoma statyti bunkerį toje pačioje vietoje, kur būta originalo, – kad nesuardytų autentiškumo ir nepakenktų archeologiniams tyrimams.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas skaičiuoja, jog per visą laikotarpį nuo 1990 metų atstatyta apie pusšimtį bunkerių ar net daugiau. Deja, didžioji jų dalis jau spėjo antrąkart užgriūti.
„Bunkerį atstatyti ir išlaikyti labai sudėtinga, – aiškina D. Juodis. – Sąlygos blogos, juose negyvenama, o tik apsilankoma retkarčiais. Nėra jokio vėdinimo. Tad bunkeris labai greitai pradeda pūti ir po kelerių metų vėl iš naujo reikia jį atstatyti.“
Gailestingesnis laikas tik muziejams priskirtiems bunkeriams, nes jie yra nuolat prižiūrimi. Kaip kad Radviliškio rajone atkurtas Minaičių bunkeris, į istoriją patekęs dėl čia 1949 metų vasario 16 dieną paskelbtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos. Šiandien šioje vietoje įkurtas partizanų memorialas, pastatytoje klėtelėje įrengta ekspozicija.
Partizanų stovyklos Pašilių miške fragmentas. 2013-ieji. D. JUODŽIO nuotr.
Aplink Panevėžį partizanų bunkerių išlikę ir Šilų, kituose miškuose. Taip pat Žaliojoje girioje. Pasak daktaro D. Juodžio, vienas jų – net labai įspūdingas: su įėjimais iš dviejų pusių ir patalpa partizanams viduryje.
„Iš mano matytų Lietuvoje, jis vienas įspūdingiausių“, – pasakoja apie esą ne kartą atstatytą Žaliosios bunkerį istorikas.
Jo teigimu, didžioji dalis bunkerių buvo atstatyti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Darbuotasi kastuvais, tad radinių iš to laikmečio ne itin gausu.
„Ką galima rasti kasant kastuvu? Šovinių likučių, kažkokių buities daiktų – dubenėlių, šakučių ir panašiai“, – vardija pašnekovas.
D. Juodžio aiškinimu, sovietų saugumas iš aptikto partizanų bunkerio paprastai paimdavo tik du daiktus – ginklą ir dokumentus. Visa kita palikdavo. Vėliau apleisti bunkeriai užgriūdavo žemėmis arba tiesiog būdavo sunaikinami. Taip jie ir pasiekė mūsų laikus.
Jeigu partizanai patys apleisdavo bunkerį, visus reikalingus daiktus pasiimdavo su savimi. Likdavo tik tai, kas nereikalinga arba netyčia pamiršta.
„Tokių bunkerių, kuris būtų rastas lygiai toks, koks buvo partizanų laiku, Lietuvoje nėra“, – apgailestauja daktaras D. Juodis.
Tokių bunkerių, kuris būtų rastas lygiai toks, koks buvo partizanų laiku, Lietuvoje nėra.
Daktaras D. Juodis, istorikas
D. Juodžio nuomone, sunku būtų įvertinti, kokias vietas partizanai dažniau pasirinkdavo bunkeriams įsirengti – šalia sodybų ar miškų gilumoj. Jų randama visur. Tačiau logiška manyti, jog bunkerių kasimą miške ribojo gamtos sąlygos. Drėgnose, pelkėtose vietovėse apie tokias slėptuves negalėjo būti nė kalbos – bunkeryje būtų nuolat telkšojęs vanduo. Čia kovotojai galėdavo nebent žeminę susiręsti, kad būtų kur prisiglausti nuo sniego ir lietaus.
Pradėjus archeologinius kasinėjimus, pasak istoriko, tapo aišku, kad bunkeriams išties stengtasi rinktis smėlėtas vietoves, aukštumas, kur sausiau, mat pavasarį daugelį jų apsemdavo.
Tačiau rasta ir slėptuvių, iškastų prie upelių – kad brendant vaga bunkerį būtų galima pasiekti nepaliekant pėdsakų.
„Buvo primąstoma visokių gudrybių“, – patikina D. Juodis, sakantis, jog geriausiu partizanų mokytoju buvo jų pačių patirtis.
Kiekvienas bunkeris, ar jis būtų miške, ar sodybos apylinkėse, turėjo savų privalumų ir trūkumų.
Prie sodybų žiemą būdavo labai apribotas judėjimas. Čia partizanų akimis ir ausimis tapdavo sodybos šeimininkas, sekdavęs, kas vyksta aplinkui.
Miške gyvenę partizanai ir žiemą likdavo izoliacijoje – baiminantis, kad sniege palikti pėdsakai atves pas juos naikintojų būrius.
„Partizanai buvo atitrūkę nuo pasaulio, daug žinių negaudavo. Pavasarį išėjus iš bunkerio buvo labai didelė tikimybė pakliūti priešininkui į rankas dėl žinių trūkumo: nesuprasi, kas užverbuotas, kas suimtas. Žinių trūkumas galėdavo lemti nuostolius“, – pabrėžia istorikas.
Dalį nuo partizaninio karo išlikusių statinių pavyksta atstatyti. Tarp jų – bunkerį Žaliojoje girioje. 2013-ieji. D. JUODŽIO nuotr.
Viduje bunkeriai patogumais nepasižymėjo. Pasak daktaro D. Juodžio, partizanams tekdavo naudoti tokias statybines medžiagas, kokių turėdavo po ranka ar parūpindavo rėmėjai. Dažniausiai sienas, lubas klodavo lentomis, nors pasitaikydavo ir rąstinių bunkerių. Medinės grindys būdavo savotiška prabanga – dažniau jas atstodavo plukta žemė.
Visgi, istoriko teigimu, kai kurie bunkeriai saugumui padarė tokį įspūdį, kad jų brėžiniai – ir dabar juos esą neretai galima išvysti publikuojamus, – buvo sudėti į sovietmečiu, jau po partizaninio pasipriešinimo, išleistą albumą, naudotą kaip metodinė priemonė.
Bunkeriui įrengti reikėdavo ne tik inžinerinių žinių, bet ir paprasto sumanumo. Pavyzdžiui, rasti, kur paslėpti iškastas žemes. D. Juodis sako pats klausinėjęs gyvų išlikusių partizaninio karo dalyvių, kaip jiems pavykdavo išlikti nepastebėtiems. Paaiškėjo, kad miške tas žemes dažniausiai suversdavo į kokią daubą ir vėliau užmaskuodavo, prie sodybų – išbarstydavo laukuose ir apardavo, kad nė žymės neliktų. Kasant bunkerį prie upelio, žemes priglausdavo jo vaga.
„Kiekvienas daiktas, galintis sukelti įtarimą, partizanams buvo pavojingas“, – primena istorikas.
Pražudyti galėdavo ir patys elementariausi buitiniai dalykai – tokie, kaip ne vietoje išmestos bulvių lupenos, obuolio graužtukas.
„Yra buvę atvejų, kai per miško šukavimus toks atrastas žmogaus veiklos pėdsakas atvesdavo ir prie bunkerio“, – patvirtina pašnekovas.
Kitaip, jo teigimu, aptikti bunkerį nežinant jo koordinačių būdavo labai sudėtinga. Tokiems girių šukavimams reikėjo labai daug žmogiškųjų išteklių.
Gyvenimas bunkeryje buvo sudėtingas. Pirmiausia – dėl ankštumo. Net jei po žeme slėpėsi tik vienas žmogus, erdvės vos pakakdavo. O daktaro D. Juodžio žiniomis, paprastai 2×3 m plote gyvendavo po 2–3, kartais – ir 4 partizanus, kaip paskutinėje partizanų ginkluotųjų pajėgų vado, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius Jono Žemaičio slėptuvėje.
Žiemą bunkeriuose būdavo šalta ir drėgna, o vasarą trūkdavo oro gurkšnio. Patys partizanai, anot istoriko, pasakodavo, kaip nuo drėgmės drabužiai tiesiog pūdavo ant kūno, ginklai pradėdavo rūdyti, šoviniai – drėkti, ir lemtingu momentu nesuveikdavo.
Nereikia nė sakyti, jog gyvenimas tokiomis sąlygomis atsiliepdavo sveikatai.
„Dar, be viso to, reikia nepamiršti nervinės įtampos, kad tave bet kada gali aptikti bunkeryje, o išsigelbėjimo sąlygos iš jo – minimalios“, – priduria istorikas.
Bunkeris Žaliojoje girioje. D. JUODŽIO nuotr.
Bet kai šį šimtmetį bunkerius pradėjo kasinėti ir kruopščiai tirti archeologai, radinių – nors daugiausia partizanų buityje naudotų daiktų, – aptikdavo ir po kelis šimtus.
Žinoma, atskira radinių grupe galima vadinti partizanų archyvus. Pasak D. Juodžio, jie paprastai slėpti ne bunkeriuose. Ir pirmiausia surasti (neretai į pagalbą pasitelkus metalo ieškiklius) tie, apie kurių buvimo vietą žinojo – tiksliai ar apytiksliai – dar gyvi likę liudininkai.
Dabar, sako istorikas, laikas smarkiai apsunkino paieškas.
„Šiuo metu partizanų archyvų dažniau randama ne kryptingai ieškant, o atsitiktinai – atliekant kokius nors miško darbus, ariant žemę… Liudininkų dabar praktiškai jau nelikę“, – priduria jis.
Daktaro D. Juodžio teigimu, ilgas gulėjimas žemėje nepalankiomis sąlygomis dalį archyvų dokumentų pavertė neįskaitomais, kitų pavyko išgelbėti tik fragmentus. Dar daugiau archyvų taip ir liko nesurasti sunykus juos priglaudusioms sodyboms, mirus orientyrus žinojusiems partizanų patikėtiniams.
„Suprantama, kad ir miškai po 50 metų taip pasikeitė, kad net liudininkai nuvažiavę į tas vietas jau nebeatpažino ir negalėjo nurodyti, kur būta slėptuvės“, – sako istorikas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno duomenimis, atstatytų bunkerių Panevėžio krašte labai nedaug. Ir tuos pačius po kurio laiko reikia atnaujinti.
Vienas tokių bunkerių yra Žaliojoje girioje netoli Margių kaimo, atstatytas 2004-aisiais. Šalia bunkerio pastatytas medinis kryžius. Darbus inicijavo ir vykdė Pasvalio šaulių kuopos vadas Algis Kalvėnas ir jaunieji šauliai.
Pasak D. Juzėno, šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį iškasė 1944 metų rudenį. Jį pavadino „Prie Margių Šermukšnio upelio“. 1945-ųjų rudenį čia per susišaudymą su sovietų garnizono kareiviais žuvo du partizanai.
Tais pačiais 2004-aisiais, D. Juzėno teigimu, buvo atstatyta ir jau minėta Vyčio apygardos partizanų vado Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio stovykla Pašilių miške, veikusi 1944–1945 metais ir vadinta „Kremliumi“. Įtvirtinta, su žeminėmis, kurias juosė apkasų sistema su įrengtomis kulkosvaidžių pozicijomis, ji teikė prieglobstį apie 140 partizanų.
Balelių miške atstatytas bunkeris sunyko. Jame glaudėsi Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės partizanai, ten 1949 metais žuvo rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, štabo viršininkas Kostas Tvaska-Rugelis, Jonas Tumšys-Kytras (Kitras).
