-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Partizanas, dimisijos pulkininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Jonas Čeponis žmoną sutiko tolimojoje Buriatijoje-Mongolijoje, kai po ilgų metų lageriuose atvyko pas artimuosius atbūti tremtyje skirtą laiką.
Dviejų šeimų likimus sujungė ne tik tremtis, bet ir meilė.
Jonas Čeponis gimė Pasvalio viršaičio šeimoje Pagojo kaime. Tėvas mirė jaunas, palikęs penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus.
Pirmosios sovietų okupacijos metais Čeponiai buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašą, tačiau skaudaus likimo tada pavyko išvengti – prišnekinti pagailėti našlės su vaikais pavyko mokyklos vedėjui.
Antrojo pasaulinio metais J. Čeponis pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Kaip pats paskui pasakojo, taip jam pataręs kapelionas. Esą mokslai dar nė vieno žmogaus nesugadino, o ar po jų taps kunigu, ar ne, ne taip svarbu. Tuo labiau kad seminarija jauniems vyrams anais laikais buvo išsigelbėjimas nuo patekimo į Vermachto kariuomenę.
Būtent besimokydamas seminarijoje Jonas įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tapo partizanų pagalbininku: mašinėle spausdindavo antisovietinę literatūrą, dirbo ryšininku, Kaune išrūpindavo kovotojams dokumentus, kitus reikalingus daiktus.
Jaunuolio veikla neliko nepastebėta ir galiausiai dėl persekiojimų jam pačiam teko pasitraukti į mišką.
Jono ir Pranciškos gimtines skyrė vos keli kilometrai, tačiau likimas nusprendė juos suvesti Sibire, tremtinių gyvenvietėje. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Prisidengęs Vaidevučio, Vaidilos slapyvardžiais, J. Čeponis tapo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtiniu ryšiams su kitomis apygardomis. Dažnai važinėdavo tarp štabų. Tad, žinoma, buvo tik laiko klausimas, kada persekiotojai iš saugumo vėl ims minti ant kulnų.
Areštavo J. Čeponį 1948-ųjų sausį. Jis buvo išduotas, kai slapstėsi Kaune. Suėmimo metu sunkiai sužeistas.
Po to sekė tardymai, per kuriuos jaunas vyras žiauriai muštas. Tai tęsėsi pusmetį, kol 1948 metų liepai baigiantis Ypatingojo pasitarimo galiausiai nuteistas 25 metams kalėjimo.
Tokiose bylose kaip J. Čeponio paprastai būdavo skiriama mirties bausmė. Tačiau tuo metu ji buvo panaikinta – vėl atkurta po metų.
Per stebuklą mirties išvengusio lietuvio ji tykojo kitoje vietoje.
Kalėti J. Čeponiui teko Norilske. Pačiame atšiauriausiame krašte, kur, be šalčio, žmones į kapą guldė ir alinantis darbas bei alkis.
Bet būtent čia jo laukė svarbiausias susitikimas gyvenime.
Jonas ir Pranciška Čeponiai Sibire. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Jauniausias J. Čeponio sūnus Algis Čeponis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo pirmininkas, pasakoja tėvus buvus bendraamžiais – abu gimė 1925-aisiais. Tik mama Pranciška Kubiliūtė, jauniausia iš aštuonių vaikų, kilo iš Pasvalio rajono Petrovkos kaimo.
„Nuo tėvuko namų po tiesumais buvo apie 6–7 kilometrus“, – A. Čeponis sako tai buvus tą patį kraštą.
Pranciška mokyklą lankė Smilgiuose, du kilometrai nuo Daujėnų. Jonas – Pasvalyje.
„Dar nepažįstant vienam kito gyvai, mamai tėtis irgi labai patiko iš laiškų. Jai buvo susidaręs įspūdis, kad teisingas, kovotojas už Lietuvos laisvę.“
A. Čeponis
„1938 metais abiejų mokyklų moksleivius vežė aplankyti Biržų pilies, – prisimena girdėjęs sūnus. – Mano tėvai įtarė, kad pirmas neakivaizdinis pasimatymas, kurio abu nepamena, galėjo būti ten.“
Visgi likimas susiklostė taip, kad susipažino Jonas ir Pranciška Čeponiai gerokai vėliau ir toli nuo namų.
Kad galėtų iškelti vestuves, Jonui Čeponiui teko įveikti būsimo uošvio priešiškumą. Tačiau galiausiai į judviejų su Pranciška šventę susirinko gausus būrys vietos lietuvių. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Pasak A. Čeponio, jo mamos gimtinę Petrovkos kaime iš trijų pusių supo miškas. Tai reiškė, kad pokario metai ten buvo labai neramūs.
„Mama sakydavo, kad kaimo jaunuoliai, vyrai išėjo į mišką kariauti už Lietuvą, o dienomis į kaimą ateidavo stribai iš Daujėnų, Krinčino“, – prisimena.
Vyriausias Pranciškos brolis, kad nereikėtų eiti į sovietų kariuomenę, bandė slapstytis. Bet greitai įkliuvo. Jį sučiupę stribai primušė ir išsivedė į Vabalninką.
„Petrovkos kaimas yra pusiaukelė tarp Pasvalio ir Vabalninko, – pasakoja skaudžius šeimos įvykius A. Čeponis. – Vesdami į Vabalninką, mamos brolį nušovė ir pakasė prie žydų kapinių žvyrduobėse. Tuomet visi kaimynai seneliui sakė: parduok sodybą ir važiuok į Panevėžį, nes tave veš į Sibirą.“
Bet senelis, rimtas ūkininkas, nenorėjo palikti savo žemės.
1948 metų gegužę, didžiosios trėmimo operacijos „Vesna“ – „Pavasaris“ – metu į Kubilių namus atėjo svetimi. Išvežė A. Čeponio senelius, mamą ir jos seserį. Kiti vaikai seniai gyveno atskirai – jaunėlei Pranciškai jau buvo 23-eji.
„Trėmimai iš Pasvalio krašto buvo dideli. Tuomet ištrėmė ir mano tėvuko šeimos narius – seserį Janiną ir brolį Petrą Čeponius“, – pasakoja A. Čeponis.
Tuo metu Jono Čeponio mamos ir kitos sesers namuose nebuvo – kaip tik išvyko į Kauną perduoti jam siuntinio. Sužinojusios apie trėmimus, moterys liko slapstytis.
Net jau atsidūręs lageryje vaikinas vis dar buvo klausinėjamas, kur sesuo, – įtarinėta, kad ji galėjo prisijungti prie partizanų.
Trečiajai Jono seseriai irgi pavyko išvengti tremties.
Likimas taip sudėliojo, kad galiausiai abi šeimos – Kubilių ir Čeponių – atsidūrė tame pačiame Buriatijos-Mongolijos Onochajaus kaime. Pranciška su Janina tapo geriausiomis draugėmis, o netrukus ir susigiminiavo, kai Pranciška ištekėjo už Jono Čeponio, jos sesuo – už šio brolio Petro.
ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Lageriuose kalinčiam J. Čeponiui artimieji iš tremties rašydavo laiškus. Sesuo savuosiuose daug pasakodavo apie Prancišką ir visada pridėdavo linkėjimus nuo draugės bei jos šeimos. Tad vyras jautėsi, tarsi ją pažinotų, nors nebuvo nei akis į akį bendravęs, nei susirašinėjęs.
„Dar nepažįstant vienam kito gyvai, mamai tėtis irgi labai patiko iš laiškų, – šypsosi A. Čeponis pasakodamas, jog gautus atsakymus visi skaitydavo kartu. – Jai buvo susidaręs įspūdis, kad teisingas, kovotojas už Lietuvos laisvę.“
Iš pradžių nuteistam ketvirčiui amžiaus, ilgainiui J. Čeponiui bausmė buvo sumažinta iki 12,5 metų. Atsėdėjus du trečdalius laiko, buvo galima prašytis į laisvę.
Žinią, kad jo įkalinimo laikas baigėsi, J. Čeponis išgirdo 1957-ųjų pabaigoje. Bet namo, į Lietuvą, grįžti negalėjo – laukė dar 15 metų tremtyje.
„Tad atvažiavo pas savus, į Buriatiją-Mongoliją“, – sūnaus teigimu, tik ten ir tada jo tėvai pagaliau susitiko ir susipažino.
Iš to, kad mažakalbis Jonas vis užsimindavo sutikęs sesers Janutės draugę – „juodbruvę mėlynom akim“ – Pranciška jam, akivaizdu, padariusi nemenką įspūdį.
Čeponių šeima pakeliui į Lietuvą 1967-aisiais. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Dešimtmetis lagerių neužgesino J. Čeponio širdyje degusios lietuvybės ugnies.
Vos atsidūręs pas saviškius, kad ir tremtyje, jis greitai ėmėsi burti vietos lietuvių jaunimą.
Vėliau A. Čeponis sako iš kitų, jaunesnių už jo tėtį, tremtinių girdėjęs pasakojimų, kad tuo laiku lietuviai dukrų į šokius neleisdavo. Vaikinai susirinkdavo, o šokti neturėdavo su kuo.
„Tai mano tėtis pradėjo sakyti mergaičių tėvams, kad leistų dukras į šokius, kad geriau tegul lietuviai su lietuviais būna“, – apie J. Čeponio pastangas visais būdais išsaugoti lietuvybę pasakoja sūnus.
Pats J. Čeponis vedė 1958-aisiais, po nepilnų pažinties su mėlynake Pranciška metų. Vėliau jis sūnui pasakos, jog tiek jo mokslo draugas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tiek kunigas Bronius Antanaitis, Petras Našlėnas-Kerbelis, kiti dvasininkai įtikinę jį, kad kunigu vis tiek netapsiąs – politiniam kaliniui tas būtų buvę nepaprastai sudėtinga, o gal net neįmanoma.
Tiek A. Svarinskas, tiek P. Našlėnas-Kerbelis grįžę į Lietuvą neturėjo savų parapijų, susidūrė su daugeliu sunkumų. Todėl patarė J. Čeponiui gyventi pasaulietinį gyvenimą ir taip dirbti Lietuvos ir tautos labui.
Nuotraukoje dešinėje – Pranciškos ir Jono Čeponių sidabrinės vestuves. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Jono ir Pranciškos vestuvėse Sibire dalyvavo daug lietuvių. Nors kad jas iškeltų, teko įveikti jaunosios artimųjų pasipriešinimą.
Kiek žino A. Čeponis, senelio Petro Kubiliaus būsimas žentas netenkino: negana to, kad buvęs klierikas, dar ir „ne prie žemės“. Ūkininkas nerimavo, kas, grįžus namo, ją dirbs – vis dar tikėjo, jog gyvenimas Lietuvoje bus panašus kaip prieš tremtį.
Netrukus lietuvius pradėjo išleisti į Lietuvą, tačiau ne buvusio politinio kalinio šeimą. Tad visi keturi Jono ir Pranciškos vaikai gimė Buriatijoje-Mongolijoje. Trys sūnūs ir dukra gavo gražius lietuviškus vardus: Vytautas, Kęstutis, Birutė, Algirdas.
Čeponiai Sibire gyveno iki 1967 metų pavasario. Grįžus laukė nauji iššūkiai.
Pasak A. Čeponio, tėtis parvyko nelegaliai, dar neturėdamas reikiamų dokumentų – tad ir teisės gyventi Lietuvoje. Galiausiai apsistojo Šiaulių rajone, Ginkūnuose. Gavo nedidelį kambarį išvežtų žmonių name be grindų. Ieškojo, kas galėtų priimti į darbą – tais laikais niekur neregistruotas asmuo įsidarbinti negalėdavo.
Kolūkio pirmininkas – buvęs stribas, tačiau sutiko įdarbinti. Nors darbuotojas jam nebuvo prie širdies. Nesijausdama rami, šeima ieškojo kitų galimybių ir galiausiai apsistojo Panevėžio rajone.
A. Čeponio teigimu, tėtis beveik metus negalėjo niekur prisiregistruoti. Rašė raštus aukščiausiajai tuometinei šalies valdžiai, kol šiaip taip gavo leidimą.
„Bet ir tada neapsieita be grasinimų, – sako 2019-aisiais amžinybėn išėjusio partizano sūnus. – Buvo, kas sakė: jei negali oficialiai gyventi, prisiregistruoti, galbūt vėl vertėtų grįžti į mišką su ginklu rankoje?“
