1987 metų rugpjūčio 23-iosios mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. ELTA nuotr.

Nepriklausomybės priešaušris – su skylėtais archyvais ir nepalaužiama viltimi

Nepriklausomybės priešaušris – su skylėtais archyvais ir nepalaužiama viltimi

Iki Nepriklausomybės atkūrimo dar buvo likę keleri metai, o Lietuvos visuomenė jau juto stiprėjant permainų vėjus.

1987–1988-ieji – sovietinio režimo byrėjimo ir Sąjūdžio kūrimosi laikotarpis. Metas, kai Lietuva budo.

Į vienerius metus sutilpo ištisa įvairiausių įvykių kupina epocha, kurios visiškai atkurti, deja, gali ir nebepavykti – dalis archyvų pradingę.

Pagrasė tik spaudoje

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, vienu tokių įvykių, tapusiu svarbiu atskaitos tašku vėlesnėms permainoms, galima laikyti Lietuvos laisvės lygos 1987 metų rugpjūčio 23 dieną organizuotą mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto keturiasdešimt aštuonerių metų sukakčiai paminėti.

Istorikai nėra tikri dėl jo dalyvių skaičiaus – susirinkusiųjų galėjo būti apie 300, bet gal ir ne: vertinimai skirtingi, nes dalis žmonių tiesiog pastovėjo ir nuėjo.

Daug aktualiau, kad tai buvo nesankcionuota pirmoji vieša antisovietinė demonstracija.

„Ir tai buvo lūžis, nes visi ankstesni panašūs bandymai baigdavosi labai drastiškomis priemonėmis – susidorojimu su protestuojančiais“, – kad tokie susibūrimai anksčiau baigdavosi dalyvių represijomis, primena dr. A. Kasparavičius.

Valdžios atsakas į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo apsiribojo propagandos pliūpsniu tuometėje spaudoje. Buvo surengtas ideologinis puolimas: smerkti ne tik mitingo organizatoriai, dalyviai, bet net ir praeiviai, kelioms minutėms sustoję pasiklausyti, apie ką kalbama.

„Aišku, aštrios kritikos strėlės skriejo į Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę, Vytautą Bogušį, kitus, bet tokių represijų, kokios anksčiau taikytos prieš išdrįsusiuosius išeiti į viešumą ir pareikšti, kad nesutinka su partijos ir vyriausybės vykdyta politika, 1987 metų rudenį neįvyko“, – sako istorikas.

Todėl, dr. A. Kasparavičiaus manymu, didelei daliai žmonių, laukusių permainų, su viltimi žiūrėjusių į ateitį, tai tapo rimtu signalu.

Diena, išsklaidžiusi abejones

Galbūt iki galo dar nesuvokta, kas vyksta ir kur link viskas juda, bet buvo akivaizdu, jog kažkas Lietuvoje, o greičiausiai ir visoje Sovietų Sąjungoje, keičiasi.

Tą neabejotinai pradėjo justi ir sovietinės sistemos grandys – net jei ne visos, – nes 1988 metų vasario 16-oji Vilniuje, pasak dr. A. Kasparavičiaus, jau buvo kitokia: Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo dieną tvyrojo keista įtampa.

Istoriko teigimu, valdžios struktūros jau nebepasitikėjo savimi ir vadinamuoju brandžiu socializmu, apie kurį pačios skalambijo spaudoje turbūt gerą dešimtmetį – kad sukurtas naujas sovietinis žmogus, netgi buvo priimta nauja Konstitucija.

„Lietuvos laisvės lygos mitingas ir valdžios reakcija į jį parodė, kad visos propagandinės klišės buvo neveiksmingos, nes 1988 metų vasario 16-ąją, nepasitikėdama nei jomis, nei ideologija, sovietinė valdžia Vilniuje aptvėrė Katedros – tuometę Gedimino – aikštę“, – pasakoja dr. A. Kasparavičiaus.

Baimę dėl galimų neramumų pakurstė KGB informacija, neva Vilniaus širdyje tądien gali rinktis žmonės.

Istorikas pats mena, kaip tądien sovietinė milicija, draugovininkai, KGB bendradarbiai iš visų pusių buvo apsupę aikštę. Norėjusieji ją kirsti turėjo aiškintis, kur ir ko eina.

Po tokių žingsnių, jo manymu, ne tik vilniečiams, bet ir sovietinei valdžiai su jos represinėms struktūroms tapo aišku, kad jie gali išsilaikyti tik tokiomis priemonėmis.

„Po 1988 metų Vilniuje nepaminėtos Vasario 16-osios tapo akivaizdu, jog tik laiko klausimas, kada ši sistema pradės griūti, – sako dr. A. Kasparavičius. – Kalbėti apie kažkokį brandų socializmą, brandaus socializmo laimėjimus Lietuvoje, tarybinę liaudį, apie kitas socialistines geroves jau nebebuvo galima.“

„Archyvai nepilni ir rekonstruoti visus įvykius, kaip mes budome, kaip mes kėlėmės ir kaip atėjome į nepriklausomybę, ateinančioms kartoms tikrai nebus lengva“, – apgailestauja istorikas Algimantas Kasparavičius. DELFI (A. Ufarto) nuotr.

„Archyvai nepilni ir rekonstruoti visus įvykius, kaip mes budome, kaip mes kėlėmės ir kaip atėjome į nepriklausomybę, ateinančioms kartoms tikrai nebus lengva“, – apgailestauja istorikas Algimantas Kasparavičius. DELFI (A. Ufarto) nuotr.

Pirmoji pergalė – instituto valgykloje

9-ojo dešimtmečio pabaigos permainos tapo ir paties istoriko patirčių dalimi.

Kone tuo pat metu grupelė Vilniaus pedagoginio instituto studentų, tarp kurių buvo ir A. Kasparavičius, per seminarus, paskaitas ėmė kelti nepatogius klausimus apie sambrūzdį Gedimino aikštėje, taigi neišvengiamai – ir apie Vasario 16-ąją.

„Tas mūsų šurmulys įgavo tokį pagreitį, kad sovietinė valdžia su mums mokslinį komunizmą dėsčiusiu Mykolu Burokevičiumi priešakyje pasiūlė instituto valgykloje surengti viešą diskusiją apie tai, kokį neigiamą poveikį Lietuvos jaunimui daro buržuazinė istoriografija, buržuazinė istorija, ir pabandyti pasiginčyti“, – šypsosi dr. A. Kasparavičius.

1988-ųjų pavasarį į diskusiją sukvietė profesorius iš kitų aukštųjų mokyklų, LTSR Istorijos instituto, susirinko „vietiniai“ prosovietiškai nusiteikę studentai – Pedagoginio instituto valgykla vos sutalpino tokį būrį.

„Vienoje pusėje prie dviejų staliukų dėstytojai ir studentai, kurie pritarė senajai partinei linijai, o kitoje prie vieno – buržuazinių nacionalistų paveikti keli studentai, – pasakoja A. Kasparavičius. – Diskusija truko apie valandą pusantros ir baigėsi, sakyčiau, ne lygiosiomis. Mūsų gana menkomis studentiškomis pajėgomis pavyko apginti nuo Mykolo Burokevičiaus, Broniaus Vaitkevičiaus, Juozo Jermalavičiaus ir kitų profesorių bei mokslo daktarų tą vadinamąją buržuazinę istorinę doktriną dėl Vasario 16-osios ir jos reikšmės Lietuvos istorijai.“

Daktaras iki šiol mena tą jų grupelę apėmusį euforijos jausmą, bet taip pat gerai – jiems prijautusio dabar jau amžiną atilsį istoriko docento Felikso Sliesoriūno perspėjimą itin nedžiūgauti. „Turėkite galvoje, kad pas jus naktį gali ateiti į bendrabutį ir išsivesti“, – įspėjo.

„Jis dėl mūsų labai bijojo. Bet niekas mūsų neatėjo. Taip belaukdami, kad kažkas ateis, mes sulaukėme birželio 3-iosios ir Sąjūdžio įsikūrimo“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Ar panašių dalykų būta ir kitose aukštosiose mokyklose, istorikas prisipažįsta nežinantis. Bet šis įvykis, jo manymu, buvo pavyzdys to, kaip senoji, prosovietiškai nusiteikusi nomenklatūra bandė prisitaikyti prie Michailo Gorbačiovo pertvarkos, tačiau pralaimėjo. O galiausiai jau ir nebespėjo.

„Bet niekas mūsų neatėjo. Taip belaukdami, kad kažkas ateis, mes sulaukėme birželio 3-iosios ir Sąjūdžio įsikūrimo.“

Dr. A. Kasparavičius

Pilkšva dėmė

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, netrukus minėsime trisdešimt trečiąsias antrosios Respublikos metines, tačiau 1984–1987 metų laikotarpis – visi tie įvykiai prieš pat nepriklausomybės atkūrimą – tebėra menkai tyrinėtas arba netyrinėtas visai.

„Tai vienas iš mūsų šiandieninės istoriografijos, galbūt universitetų katedrų trūkumų“, – atvirai kalba istorikas.

„Bet yra ir dar vienas aspektas, – priduria jis. – Kiek man yra tekę žiūrėti, ženkli dalis to laikotarpio LTSR archyvų nepilni – kažkokiu būdu išnykę. Keliu versiją, kad tai nėra atsitiktinis dalykas. Nes didelė dalis žmonių, kurie anksčiau ar vėliau pritapo prie Sąjūdžio, 1986–1988 metų pirmoje pusėje dar buvo aršūs komunistai, linkę persekioti, drausti ir taip toliau. Jie tikrai nėra suinteresuoti, kad ši istorinė tiesa iškiltų į paviršių. Manau, kad jie yra pridėję ranką.“

Kad dalis archyvinės medžiagos – nuotraukų, rašytinių dokumentų – per 1990–1991 metų įvykius palengva dingo iš archyvų, dr. A. Kasparavičiaus nelinkęs tikėti. Tad spėja, jog įvairios tuometės institucijos, organizacijos, įstaigos, privalėjusios atiduoti partinius archyvus, to nepadarė, dokumentus arba sunaikindamos, arba pateikdamos ne visus.

„Archyvai nepilni ir rekonstruoti visus įvykius, kaip mes budome, kaip mes kėlėmės ir kaip atėjome į nepriklausomybę dar iki gimstant Sąjūdžiui, ateinančioms kartoms tikrai nebus lengva“, – apgailestauja istorikas.

Šūkis, 1983 metų vasario 16 dienos išvakarėse pastebėtas ant sienos Vilniuje. Tokie užrašai būdavo nedelsiant panaikinami, tačiau žinią apie panašius nepaklusnumo aktus stengdavosi kuo plačiau paskleisti pogrindinė spauda ir Lietuvai iš užsienio transliavusios radijo stotys. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 15, l. 9-4) nuotr.

Šūkis, 1983 metų vasario 16 dienos išvakarėse pastebėtas ant sienos Vilniuje. Tokie užrašai būdavo nedelsiant panaikinami, tačiau žinią apie panašius nepaklusnumo aktus stengdavosi kuo plačiau paskleisti pogrindinė spauda ir Lietuvai iš užsienio transliavusios radijo stotys. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 15, l. 9-4) nuotr.

Virtuviniai disidentai“

Veiksnių, lydėjusių ar net lėmusių mūsų ėjimą į nepriklausomybę ir staigų, žaibišką pabudimą, dr. A. Kasparavičiaus teigimu, buvo daug. Svariai prie to prisidėjo visokie judėjimai: ekologiniai, paveldosaugos, etnokultūriniai, kiti. Tačiau visa tai buvo vėliau, o pačios pradžios istorikas linkęs ieškoti ankstyvesniame sovietmetyje. Apie 1972-uosius metus, kai kūrėsi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Jo teigimu, „Kronikoje“ publikuoti kreipimaisi į valdžią, persekiojimų aprašymai, atvirai minėtos aršių prosovietiškų komunistų pavardės negalėjo nesukelti atgarsio Lietuvos visuomenėje.

„Pamenu, būdamas moksleivis ir gyvendamas Žemaitijoje taip pat girdėjau, kad yra toks leidinys, apie ką rašo. Žmonės tą žinojo, nors garsiai nekalbėjo – tai buvo „disidentizmas virtuvėje“, – šypsosi dr. A. Kasparavičius.

Vis dėlto, mano, tokie pogrindiniai leidiniai, matyt, teikė drąsos, jei net mokytojams, itin atkakliai brukusiems vaikams ateizmą, atsirasdavo kas pagrasina pranešti jų pavardes „Kronikai“.

„Pats faktas, kad žmonės su „Kronikos“ pasirodymu pradėjo justi jog už jų kažkas stovi, yra labai svarbus, – pabrėžia istorikas. – Realiai gal nelabai kam galėjo pasiskųsti, bet užteko nominalaus tikėjimo: bus blogai – imsiu ir pasakysiu, kad anūkus persekioja, neleidžia eiti į bažnyčią.“

Tokiame katalikiškame krašte, kaip Lietuva, dr. A. Kasparavičiaus manymu, to visiškai galėjo pakakti. Juk tais laikais net ir formalūs komunistai slapta krikštijo savo vaikus, tuokėsi bažnyčiose.

„Turint galvoje gilią katalikišką kultūrinę tradiciją Lietuvoje, „Kronikos“ pasirodymas buvo didžiulis įvykis ir neabejotinai veikė“, – daro išvadą jis.

Šimtus kartų

1975-ųjų rudens pabaigoje susikūrus Lietuvos Helsinkio grupei buvo žengtas dar vienas žingsnis į laisvesnę visuomenę.

„Kronika“ leista pogrindyje, o ši disidentiška organizacija viešai deklaravo savo veiklą.

Grupės oficialus siekis buvo stebėti, jog būtų vykdomi Helsinkio baigiamojo akto, kiek anksčiau tais metais pasirašyto Suomijos sostinėje, nuostatai – sienų neliečiamumo užtikrinimo, taikaus ginčų reguliavimo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir kiti.

„Būtent šios grupės Sovietų Sąjungoje pradėjo kurtis sakydamos kontroliuosiančios, jog valdžia, pasirašiusi aktą, laikytųsi savo įsipareigojimų, pilietinių ir politinių laisvių ir teisių“, – aiškina dr. A. Kasparavičius, čia įžvelgiantis įdomią analogiją su Sąjūdžiu, kuris taip pat kūrėsi kaip Lietuvos persitvarkymo rėmimo sąjūdis – M. Gorbačiovo politinės programos rėmimo grupė.

Paradoksas tai, sako dr. A. Kasparavičius, jog slapta leistos ir platintos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ žinomumas Lietuvoje – o ir poveikis – vis dėlto buvo šimtus kartų didesnis nei viešai apie save paskelbusios Helsinkio grupės. Pastaroji neįgijo nei tokio populiarumo, kaip katalikiškas leidinys, nei tokio masto.

Priežasčių greičiausiai būta ne vienos. Bet iš jų, istoriko manymu, vertėtų išskirti faktą, kad „Kroniką“ leido vien lietuviai, o ji buvo platinama per Bažnyčios organizacines struktūras.

O Helsinkio grupė veikė labiau kaip intelektualų susibūrimas, ne toks gausus ir kėlęs visų tautų žmonių teisių bei laisvių problemas.

Hipių judėjimui prijautę nenustatyti jaunuoliai. Fotonuotrauka rasta tarp Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Kauno miesto skyriaus dokumentų. 1978‒1990 metai. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 271, l. 1-13) nuotr.

Hipių judėjimui prijautę nenustatyti jaunuoliai. Fotonuotrauka rasta tarp Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Kauno miesto skyriaus dokumentų. 1978‒1990 metai. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 271, l. 1-13) nuotr.

Priešiški balsai

Nenuvertinant Lietuvos laisvės lygos, kitų antisovietinių organizacijų įtakos, dr. A. Kasparavičius primena nepamiršti ir užsienio radijo stočių įtakos.

Tais laikais lietuviškas redakcijas turėjo trys radijo stotys – „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir „Laisvoji Europa“. Ir nors jų transliacijų masiškai Lietuvoje nesiklausyta, laidos buvo labai populiarios ir laukiamos.

„Kiek leidžia teigti mano patirtis ir archyvai, tokių „priešiškų balsų“ pasiklausydavo ir patys komunistų partijos nariai, jų šeimynykščiai. Vieni – dėl įdomumo, kiti dėl intrigos, žinių ar smalsumo“, – pasakoja istorikas.

Kaip ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kurios surinkta medžiaga remdavosi, šios radijo stotys dar platesnei auditorijai skelbdavo tikrąją informaciją apie gyvenimą Sovietų Lietuvoje: tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus. Taip pat apie pasipriešinimo aktus – kaip kad Vasario 16-ąją slapta iškeltos trispalvės.

„Manau, radijo stočių klausymasis buvo gana paplitęs reiškinys didelėje Lietuvos dalyje ir jis taip pat sudarė rimtą opoziciją sovietiniam režimui, – teigia dr. A. Kasparavičius. – Nepaisant to, kad sovietinė sistema skelbė atėjusi amžiams ir visiems laikams, eiliniam gyventojui jų transliacijos formavo nuomonę, kad nieko amžino nėra.“

Be to, buvo ir dar vienas slaptas pliusas: šios radijo stotys leisdavo muziką – iš jų buvo galima sužinoti užsienio muzikos naujienas. Šitaip „priešiški balsai“ sugebėdavo paveikti net sovietinio elito atžalas: partijos veikėjų, sekretorių, vykdomųjų komitetų sekretorių, aukštų milicijos karininkų vaikus. Jie taip pat norėjo džinsų ir madingų plokštelių.

Dr. A. Kasparavičius neabejoja, jog šitai irgi klibino sistemą iš vidaus. Be to, kad vakarietiškos radijo stotys buvo kanalai, skleidę sovietinei sistemai priešišką ideologiją, jos tarsi erzino: gyvenate uždaryti, už geležinės uždangos, o kitoje pusėje laisvė – yra madingų drabužių, batų, to, kas buvo aktualu eiliniam gyventojui.

Elementari psichologija – kad uždraustas vaisius visada yra saldesnis – padėjo įtraukti ir sovietinį auksinį jaunimą.

„Ir žmonėms pradėjo kilti klausimų, – sako dr. A. Kasparavičius. – Iš pradžių gal nevalingai, nesąmoningai, o vėliau gal ir sąmoningai: kodėl Vakaruose yra visko.“

Griovė iš vidaus

Dr. A. Kasparavičiaus žiniomis, nepriklausomybės išvakarėse buvo apie 200 000 komunistų partijos narių, pridėjus jų antrąsias puses – apie 400 000. Lietuva gana sparčiai augo demografiškai – 2–4 vaikai šeimoje niekam nuostabos nekėlė.

„Taigi buvo apie milijonas žmonių, kurie priklausė aukštesniajam socialiniam sluoksniui vadinamojoje socialistinėje lygiavoje“, – sako jis.

Jauniems žmonėms ypač patraukli buvo radijo bangomis iš užsienio transliuojama kultūrinė propaganda – muzika, pasakojimai apie Nobelio premijos laureatus, literatūrą, kurios nebuvo įmanoma laisvai įsigyti.

„Apibendrintai, radijo balsai griovė to jaunimo pasitikėjimą savimi, pasitikėjimą visa sistema ir kūrė pakankamai ryškią projekciją, kad padėtį reikia keisti. Tik iki galo nesuvokta, kaip tą padaryti ir kas turėtų pradėti. Pusiau ironiškai, pusiau rimtai galima konstatuoti, kad tą patį suvokė ir 1985 metų kovą išrinktas TSKP generaliniu sekretoriumi Michailas Gorbačiovas. Dėl to suvokimo pradėjo persitvarkymo politinę programą“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, Lietuva išskirtinė tuo, kad M. Gorbačiovo pradėta persitvarkymo politinė propaganda geriausią dirvą rado būtent čia – ir dar kitose dviejose Baltijos šalyse.

Kitaip tariant, kraštuose, kurie ir taip buvo labiausiai opoziciški sovietiniam režimui.

„Aišku, tos pertvarkos rėmimas turėjo potekstę ir buvo su savais išskaičiavimais, – pastebi istorikas. – Lietuvoje tai atrodė vienaip, bet žvelgiant kokio Kazachstano, Rusijos, plačiosios Sovietų Sąjungos eilinio gyventojo akimis, jie matė, kad Baltijos šalys remia politinio pertvarkymo programą.“

Pirmame naujosios persitvarkymo eros etape, kol dar kortos nebuvo atskleistos ir neišryškėjo tikrieji Sąjūdžio tikslai, M. Gorbačiovui tokia parama buvo naudinga – Lietuva išpopuliarino jo „perestroiką“.

„Paradoksas, kad programą išpopuliarino Baltijos respublikose sukurti praktiškai antisovietiniai sąjūdžiai, kurie formaliai rėmė M. Gorbačiovo politinę programą, – sako dr. A. Kasparavičius. – Vėliau buvo atverstos kortos ir viskas sprogo: 1988 metų vasarą, ypač po 1988-ųjų rugpjūčio 23 dienos mitingo Vingio parke, po 1989 metų Baltijos kelio.“

Bet kai visiems viskas tapo aišku, anot istoriko, sovietinei valdžiai jau buvo per vėlu ką nors padaryti, kad išsigelbėtų.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite