-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dvasininkai dalijosi tuo pačiu likimu su Lietuvos visuomene.
Vien dėl to, kad vilkėjo sutaną, bet kuris kunigas sovietmečiu buvo režimo priešas ir potencialus saugumo taikinys, už savo tiesioginį darbą galėjęs sulaukti – ir dažnai sulaukdavęs nuosprendžio.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje vykusių didžiųjų represijų aukomis tapo maždaug trečdalis po Antrojo pasaulinio karo šalyje likusių dvasininkų. Tarp jų buvo ir ne vienas Panevėžio krašto kunigas: Povilas Šidlauskas, Petras Kuzmickas, Kazimieras Čiplys-Vijūnas, Boleslovas Beinaravičius, Juozapas Matelionis, kiti.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Arūnas Streikus sako, kad per pirmąją sovietų okupaciją nuo represijų nukentėjo santykinai nedaug dvasininkų – buvo suimta kelios dešimtys.
Tiesa, dalis įkalintųjų, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui, išvežti tolyn į Sovietų Sąjungos gilumą.
Dar kiti per pirmąjį trėmimą 1941 metų birželį kartu su pasauliečiais lietuviais pakliuvo į tremiamųjų sąrašus.
Tikslaus skaičiaus, kiek tokių buvo, anot istoriko, nežino niekas. Tačiau daugiausia tremtinių vagonuose atsidūrė kunigų, tarpukariu ėjusių tam tikras visuomenines pareigas, vadovavusių visuomeninėms organizacijoms.
„Man tai labiau primena atsitiktines represijas – nelabai aišku, kuo remiantis ir už ką, – svarsto profesorius. – Galbūt tiesiog būdavo surenkama kokia nors informacija apie vieną ar kitą kunigą, gaunama žinių apie neva antisovietinę veiklą, ir juos suimdavo.“
Istorikas neatmeta, kad tuo laikotarpiu represijomis galbūt bandyta dvasininkiją įbauginti terorizuojant jos atstovus. Kad būtų paklusnesni ir atvirai nedemonstruotų nusiteikimo prieš sovietų valdžią.
„Bet šis laikotarpis buvo trumpas“, – pabrėžia dr. A. Streikus.
Antrojo pasaulinio karo frontui nugriaudėjus į Vakarus, situacija pasikeitė.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Arūnas Streikus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Profesoriaus dr. A. Streikaus nuomone, kalbant apie pokario kunigiją, išryškėja du skirtingi laikotarpiai: pirmieji pokario metai, kai Lietuvoje vyko aršus antisovietinis partizaninis karas, ir šiek tiek vėlesnis laikotarpis, kai ginkluotas pasipriešinimas jau buvo iš esmės nuslopintas, taigi nebe toks pavojingas okupantų režimui.
Pirmuoju laikotarpiu sovietų režimas, istoriko teigimu, stengėsi paversti Bažnyčią laikinu savo sąjungininku kovoje prieš partizanus, slopinant pasipriešinimą, raginant žmones pasitraukti iš miškų ir pasinaudoti siūlyta amnestija.
„Dėl to represinis spaudimas Bažnyčiai pirmaisiais pokario metais ir nebuvo toks stiprus, – aiškina dr. A. Streikus. – Bet kai maždaug 1948–1949 metais buvo pasiektas lemiamas lūžis kovoje su partizanais, prasidėjo gana sistemingos represijos ir prieš dvasininkus. Tada jau ir Bažnyčia tapo ta kliūtimi, kurią reikėjo pašalinti siekiant sėkmingai sovietizuoti visuomenę.“
Remiantis sovietų vesta statistika, pokariu per maždaug devynerius metus iki Stalino mirties 1953-iaisiais buvo suimta apie 360 vien katalikų dvasininkų. Iš jų maždaug trečdalis neišgyveno sovietų žiaurumų – kankinimų, bado, atšiaurių sąlygų, alinančio darbo kalėjimuose ir lageriuose. Arba tiesiog buvo nužudyti.
Negalima, anot profesoriaus, pamiršti ir netiesioginio sovietų okupacijos smūgio Lietuvos dvasininkijai. Mat nemaža dalis jos atstovų, bijodami represijų, 1944 metų vasarą–1945 metų pradžioje pasitraukė į Vakarus.
„Juos irgi galima laikyti netiesioginiu sovietinių represijų nuostoliu, dėl kurio Bažnyčia stipriai nukraujavo pirmaisiais pokario metais. Nes pasitraukė tie, kurie buvo visuomeniškai aktyviausi“, – primena dr. A. Streikus.
„Praktiškai absoliuti dauguma buvo teisiami – jie buvo politiniai kaliniai, o ne tremtiniai“, – saugumo gniaužtų neišvengusių kunigų, pasak istoriko, laukė negailestingos bausmės. Dažniausiai – 10 arba 25 metai lagerio.
Dvasininkų bylos grįstos formaliais kaltinimais, kaip antisovietinė veikla, antisovietinė agitacija, propaganda ir panašūs.
„Jei norėjai, praktiškai kiekvieną kunigą galėjai tuo apkaltinti“, – dr. A. Streikaus teigimu, pakakdavo kam nors užrašyti bažnyčioje nugirstą drąsesnį pamokslą ir įskųsti jo autorių.
Dalis dvasininkų buvo apkaltinti ryšiais su antisovietiniu pogrindžiu ar teisiami kaip partizanų rėmėjai, neginkluotos antisovietinės rezistencijos organizacijų dalyviai ar net vadovai. Bet dažniausiai taikytasi į aktyviausius sielovadininkus. Į tuos, kurie ir iki okupacijos buvo uolūs visuomenininkai, taigi, sovietų manymu, galėjo daryti didžiausią įtaką žmonių nuotaikoms ir elgesiui.
Tad savotiškai nenuostabu, jog jau 1947 metų vasarą Lietuvoje laisvėje liko tik vienas vyskupas – Panevėžio vyskupijos ordinaras Kazimieras Paltarokas, vėliau buvęs priverstas persikelti į sostinę ir iš ten valdyti abi vyskupijas.
Dr. A. Streikaus vertinimu, Panevėžiui tąkart išskirtinai pasisekė – visi kiti šalies vyskupai buvo tapę represijų aukomis.
Vyskupas Vincentas Borisevičius sušaudytas 1946-aisiais, tais pačiais metais areštuotas Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, 1947-aisiais – arkivyskupas Mečislovas Reinys.
V. Borisevičiui skirtą bausmę profesorius neabejoja buvus parodomąją – siekiant įvaryti baimės ir paklusnumo kitiems įtakingiems dvasininkams.
„Tiesa, jiems tai nepadarė didesnio įspūdžio, tad griebtasi represijų ir prieš juos“, – apibendrina istorikas.
Aukščiausia Katalikų bažnyčios vadovybė Vatikane apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žinojo nedaug.
Pasak dr. A. Streikaus, pirmą dešimtmetį po karo žinios buvo netikslios ir informacijos turėta menkai.
Šio laikotarpio dokumentai išslaptinti tik prieš keletą metų.
„Iš jų matyti, kad netgi informacija apie vyskupus, kuri turbūt labiausiai domino Vatikaną, buvo netiksli, o kartais ir klaidinama“, – sako jis.
Pavyzdžiui, ilgą laiką tiksliai nežinota apie vyskupo V. Borisevičiaus likimą – greta gandų apie jo žūtį tikėta ir kad dvasininkas tebekalinamas kažkur lageriuose.
Manyta, kad žuvo ir T. Matulionis, nors iš tikrųjų Kaišiadorių vyskupijos ordinaras išgyveno lagerių pragarą ir 1956-aisiais grįžo į Lietuvą.
Apytikriai iki tų metų, dr. A. Streikaus teigimu, Vatikanas neturėjo jokių tikslių duomenų. Paskui komunikacija buvo šiek tiek atlaisvinta ir tapo lengviau užmegzti ryšius su esančiaisiais už geležinės uždangos.
Pagal 1933 metų spalio 5 dieną pasirašytą Lietuvos ir Sovietų Sąjungos protokolą, į Lietuvą mėnesio pabaigoje atvyko 18 Sovietų Sąjungoje kalintų asmenų. Iš jų 15 buvo dvasininkai (nuotraukoje viršuje – laisvoje Lietuvoje savo luomo, apačioje – kalinių drabužiais). Viršuje iš kairės į dešinę sėdi: kunigai Vincentas Deinis, Vytautas Paškevičius, J.E. vyskupas Teofilius Matulionis, kunigai Vincentas Ilginas, Jonas Paulavičius; stovi: kunigai Kazimieras Juršanas, Jonas Ladyga, Mykolas Būgenis, Ladislovas Čegis, Augustinas Pronckietis. Apačioje sėdi: kunigas Vytautas Paškevičius, J.E. vyskupas Teofilius Matulionis, kunigas Vincentas Ilginas; stovi: kunigai Vincentas Deinis, Kazimieras Juršanas, Jonas Ladyga, Augustinas Pronckietis, Mykolas Būgenis, Jonas Paulavičius, Ladislovas Čegis. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 31, l. 379-11, 379-11ap.)
Vykdė savo pareigasKunigai, atsidūrę Vladimiro kalėjime Rusijoje, kuris buvo skirtas sovietų režimo požiūriu pavojingiausiems politiniams kaliniams, perėjo papildomą pragaro ratą.
Profesoriaus dr. A. Streikaus teigimu, vienas žymiausių ten kalintų lietuvių kaip tik ir buvo dvasininkas – palaimintasis T. Matulionis.
Tačiau net ir nepalankiausiomis aplinkybėmis – kiek leido kalėjimo sąlygos ar alinantis darbas lageriuose, – jie stengėsi atlikti savo pareigas. Ne tik asmeniškai aukoti mišių auką, bet ir dalyvaujant kitiems kaliniams.
Tokiose mišiose lankydavosi ir nelietuviai – kartais net ne katalikai.
Daugiau susiburdavo per didžiąsias katalikiškas šventes.
„Kai kurių lagerių administracija gal šiek tiek pro pirštus žiūrėjo į tokius susibūrimus. Vis dėlto pagal sovietinę sampratą politiniai kaliniai, kaip ir tremtiniai, buvo nurašyti sovietinės sistemos žmonės, kurie iš esmės anksčiau ar vėliau turėjo būti sunaikinti. Gal sovietų režimas ir nebesistengė jų pakeisti, paversti „normaliais“ sovietiniais piliečiais?“ – dr. A. Streikus svarsto, kad galbūt dėl to kartais į tokią veiklą buvo žvelgiama šiek tiek nuolaidžiau,.
Tremtinių gyvenvietėse pamaldos vykdavo dar laisviau ir, remiantis sovietų dokumentais, tenykščiams komendantams nesikišant.
„Tačiau lageriuose kalinių laisvė buvo labai suvaržyta – ir alinanti dienotvarkė neleido kokios nors platesnės nedarbinės veiklos“, – pabrėžia istorikas.
Mirus Stalinui ir kiek sušvelnėjus režimui, žmonės pradėjo grįžti iš tremties ir lagerių. Tarp jų – ir dvasininkai.
Profesoriaus dr. A. Streikaus skaičiavimais, bene kelios dešimtys kunigų, paleisti iš lagerių, toliau tęsė darbą vietose, kur dar buvo likusių lietuvių ar kitų tautybių katalikų tremtinių.
Išlaisvinimo procesas nebuvo staigus – užtruko kelerius metus. Tad netgi 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–7-ojo pradžioje tremtinių gyvenvietėse tebegyveno nemažai lietuvių. Kunigai, žinodami didžiulį sielovados darbo poreikį, nelegaliai jį dirbo: krikštijo vaikus, tuokė, aukodavo mišias.
„Dvasininkai bendradarbiavimą su valdžia traktavo kaip neišvengiamą būtinybę, stengėsi laviruoti ir puikiai suprato, dėl ko kunigai nukentėjo Stalino laikais.“
Prof. dr. A. Streikus
„Tai ir buvo svarbus tremtinių religinio gyvenimo veiksnys“, – sako istorikas, mat oficialių prašymų registruoti religines bendruomenes sovietai netenkino.
Kaip pasakoja dr. A. Streikus, dar iki Stalino mirties per sovietų neapsižiūrėjimą tremtyje, o ne lageriuose atsidūrė ne vienas kunigas. Bene didžiausia jų grupė buvo ištremta 1949-aisiais. Keliolika Kauno kunigų seminarijos klierikų išsiųsti į Sibirą kartu su savo šeimomis. Atsidūrę tremtyje, dalis jų jau turėjo kunigų šventimus.
„Taigi keletas jų sėkmingai įkūrė nelegalias parapijas ir vykdė sielovadinį darbą tarp tremtinių“, – pasakoja profesorius.
Grįžti į Lietuvą kunigams buvo kiek paprasčiau nei pasauliečiams.
Tais laikais visi piliečiai privalėjo dirbti. Tačiau norint įsidarbinti, reikėjo registruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje, o tą padaryti tremtiniams ir politiniams kaliniams – „nepageidaujamiems elementams“ – buvo itin sudėtinga.
„Dvasininkus bent kažkiek saugojo luomas, – pasakoja dr. A. Streikus. – Sovietų režimas turbūt nelabai galėjo reguliuoti jų gyvenamosios ir darbo vietų. Aišku, galėjo neleisti – ir dažniausiai neleisdavo dirbti didžiųjų miestų parapijose. Bet vyskupijų valdytojai paskirdavo juos ten, kur tie galėtų tęsti sielovadinį darbą.“
Suprantama, sugrįžėlius saugumo struktūros prižiūrėjo dar atidžiau – ar nevykdo režimui pavojingos veiklos, ar ne per daug aktyvūs religinėje bendruomenėje. O ir bažnytinė vadovybė, administracija, pasak profesoriaus, buvo suformuota lojalesnė sovietiniam režimui.
„Ji buvo daugiau ar mažiau kontroliuojama, bet vis tiek negalima sakyti, kad visiška sovietų režimo tarnaitė šimtu procentų, – patikslina istorikas. – Dvasininkai bendradarbiavimą su valdžia traktavo kaip neišvengiamą būtinybę, stengėsi laviruoti ir puikiai suprato, dėl ko kunigai nukentėjo Stalino laikais.“
Bažnytinė vadovybė stengėsi kiek įmanydama padėti dvasininkams netgi tada, kai režimas bandė juos nustumti į pakraščius, atokiausias parapijas.
Istoriko žiniomis, net kalinami lageriuose kunigai gaudavo gana organizuotą materialinę Bažnyčios pagalbą.
„Turbūt vyravo vidinio solidarumo nuostata – padėti vieni kitiems, kiek galima. Aišku, kai kuriais atvejais tai nebuvo įmanoma“, – pripažįsta dr. A. Streikus.
Vladimiro kalėjimas, kitaip vadintas centralu, buvo daugumos lietuvių inteligentų kančios ir mirties vieta. ARCHYVŲ nuotr.
Dar viena didesnė represijų banga kilo 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau Chruščiovo antireliginė kampanija jau neprilygo Stalino žiaurumams.
Vis dėlto keliolika kunigų buvo nuteisti. Tik „nusikaltimai“ jau buvo kiti.
Bene dažniausiai dvasininkams kurpti kaltinimai ekonominės veiklos pažeidimais. O garsiausia to laikmečio byla – Klaipėdos bažnyčios statybų.
Pasak dr. A. Streikaus, du kunigai nuteisti neva dėl valiutinių operacijų taisyklių pažeidimų ir spekuliacijos bažnytinėmis medžiagomis.
Dar vėliau, 8–9 dešimtmečiais, prasidėjus neginkluotam katalikiškam pasipriešinimui, Lietuvą perliejo ir dar viena represijų banga. Bet ir ji nebuvo tokia galinga kaip anksčiau.
„Sovietų režimas suprato, kad represijos prieš dvasininkus tik dar labiau suaktyvina pasipriešinimą ir nelabai padeda jį slopinti“, – tad, anot istoriko, tais laikais kunigai į lagerius patekdavo tik neišvengiamais atvejais.
Kartkartėmis buvo naudojamas ir dar vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis – kaltinimai vykdant organizuotą vaikų religinį ugdymą.
Už tai grėsė laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Profesoriaus dr. A. Streikaus teigimu, keletas kunigų vėlyvuoju sovietmečiu buvo už tai nuteisti.
„Pastarosios represijos, kaip ta lazda – turėjo du galus, – daro išvadą jis. – Nes 8-ojo dešimtmečio pradžioje dvasininkų teismai praktiškai ir išjudino neginkluotą katalikišką pasipriešinimą. Sukėlė protestus, pasipiktinimą, kad kunigai už savo darbą teisiami.“
„Vėliau tas straipsnis, vengiant nepasitenkinimo, nebebuvo taikomas“, – priduria istorikas.
Nuo sovietų režimo Lietuvoje nukentėjo ne vien katalikų dvasininkai – kitų konfesijų taip pat.
Pasak dr. A. Streikaus, vertinant absoliučiais skaičiais, taip, katalikų kunigų buvo daugiausia. Tačiau jei skaičiuotume procentais, didžiausią skriaudą patyrė Lietuvos liuteronų dvasininkija. Jos atstovų po Antrojo pasaulinio karo šalyje ir taip buvo likę nedaug, o ir iš tų beveik pusė patyrė sovietų represijas – buvo įkalinti. Taip pat ir iš Panevėžio krašto.
„Liuteronų bažnyčia sovietų režimo buvo identifikuojama kaip vokiečių“, – tai, anot profesoriaus, turėjo svarbios įtakos po karo.
Nukentėjo ir Lietuvos sentikiai. O rusų ortodoksų bažnyčios dvasininkai pokariu beveik nenukentėjo – žinomi tik pavieniai atvejai.
„Režimas šią Bažnyčią traktavo kaip vieną savo atramos okupuotų teritorijų didesnio sovietizavimo pagalbininkų. Jai buvo sudarytos palankesnės sąlygos nei kitoms konfesijoms“, – sako profesorius dr. A. Streikus.
