-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Roko maršai, per Lietuvą nuvilniję pačiame Nepriklausomybės priešaušryje, buvo neatsiejami nuo ką tik užgimusio Sąjūdžio ideologijos bei atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vykę trejus metus iš eilės – 1987, 1988 ir 1989-aisiais, jie suvaidino ypatingą vaidmenį mūsų laisvės siekyje.
Legendinės roko grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas patvirtina, kad Roko maršo idėja gimė iš filmo „Kažkas atsitiko“.
Į 1986 metais sukurtą muzikinę juostą buvo įtrauktos tuo metu labiausiai geidžiamų lietuviškų grupių – „Anties“, „Fojė“ ir „Artelės“ su Vytautu Kernagiu dainos. Vienas šio filmo epizodų filmuotas atviroje Kalnų parko arenoje.
„Visiems tai padarė labai didelį įspūdį, – pasakojo „Panevėžio balsui“ A. Kaušpėdas. – Ir man kilo mintis: kodėl nepadarius tokių pasirodymų atvirame ore – atviro oro festivalių – per visą Lietuvą? Taip po truputį prieita prie minties, kad iš tikrųjų būtų labai įdomu ir susilauktų didelio pasisekimo, nes tuo metu tai buvo visiška naujiena.“
Roko festivaliai iki tol vykdavo tik uždarose patalpose. Tai buvo tarsi būdas atstumti šią jaunimo kultūros dalį, nepripažinti jos egzistavimo, ignoruoti. Apie roko festivalius net gi stengtasi nerašyti spaudoje.
„Tad Roko maršas iš tikrųjų tapo labai didele bomba. Mes patys labai nustebome, kad žmonės kartu su mumis: jie mokėsi laisvės, mokėsi viešo kalbėjimo, viešo buvimo, viešo reagavimo – ten viskas buvo nauja. Tai buvo demokratijos mokykla“, – įsitikinęs A. Kaušpėdas.
Pirmasis Roko maršas nugriaudėjo, kai dar net nebuvo susikūręs Sąjūdis. 1987-ųjų renginyje kalbėta apie Lietuvos kultūros fondą, ekologiją, kitus svarbius dalykus. Tiesa, tokius, apie kokius tais laikais buvo galima kalbėti.
Roko maršai per Lietuvą nešė ne tik revoliucingą jaunimo kultūrą, bet ir vienas pirmųjų trispalvių. LCVA nuotraukos
„Žinoma, tada dar nekalbėjome apie Lietuvos nepriklausomybę, bet grojome kažką tokio, iš ko buvo galima suprasti. Jau pirmame Roko marše buvo dainuojama „Anties“ daina „Krantas“, kur aiškiai buvo viskas pasakyta“, – sako, kad mintys buvo išreiškiamos per kūrybą, A. Kaušpėdas.
Masinis žmonių susibūrimas, kaip ir renginio pobūdis, valdžiai itin nepatiko. Kai kurie jos atstovai roko maršų atvirai vengė. Vėliau, kai prisidėjo sąjūdiečiai, net bandė taikyti draudimus. Pavyzdžiui, Kaune vietiniai partijos vadovai rekomendavo neleisti kalbų ant scenos. Bergždžiai – sulaukė atsako, kad tokiais „patarimais“ pasinaudota nebus. Kartu su muzikantais į maršo koncertus pradėję važiuoti Sąjūdžio žmonės juose jau gana atvirai kalbėjo apie tai, kas vyksta Lietuvoje.
Vienu pagrindinių dainuojančios revoliucijos veikėju laikomas A. Kaušpėdas prisimena, kad dalyvauti Roko marše laikyta garbe – grupės ir muzikantai dėl to net varžydavosi tam tikrame konkurse.
Kiekvienais metais vyravo kiek kitokia tema ir grupės beveik nesikartojo. Vienintelė „Antis“ važiavo į visus tris Roko maršus.
Patys Roko maršai irgi skyrėsi. Kaip minėta, 1987-ieji dar buvo laikas, kai nekalbėta apie nepriklausomybę, o 1989 metais laisvės siekio žodžiai jau ne tik skambėjo nuo scenos, bet ir buvo intensyviai įgyvendinami.
„Pirmasis Roko maršas buvo nematytas neregėtas balaganas, kuris važiavo per Lietuvą ir stebino visus – kas čia vyksta, kas leido ir kaip čia taip yra?! – su šypsena pasakoja A. Kaušpedas. – Juk kartu važiavo ir pankai, ir rokeriai, ir baikeriai, ir kas tiktai nori!“
Antrasis, 1988-ųjų Roko maršas jau buvo visiškai kitoks: jo kelias per Lietuvą žymėtas tautinėmis vėliavomis. A. Kaušpėdo teigimu, kai kuriose vietovėse žmonės, ypač jaunimas būtent Roko marše pirmą kartą išvydo, kaip atrodo lietuviška Trispalvė.
„Seni žmonės pamatydavo vėliavas ir apsiverkdavo… Psichologinis poveikis buvo didžiulis. Staiga iškildavo prisiminimai apie visą pokarį, represijų vaizdinys, – jie nesuprasdavo, kaip galima ir kas už tai bus“, – nuo minios sklidusius nuogąstavimus ir provokacijų baimę muzikantas sako jusdavęs kiekvieną sykį. Tačiau tai esą nenustelbė žmonių, žinojusių, jog išgyvena viso gyvenimo įvykį, jaudulio.
Trečiasis Roko maršas buvęs dar kitoks. A. Kaušpėdas jį vadina įtvirtinimu: Lietuva pademonstravo ryžtą nebegrįžti atgal ir toliau eiti užsibrėžtu keliu.
„Viskas. Nepriklausomybė – daugiau jokių kompromisų. Tas jau skambėjo labai labai ryžtingai, labai vienaprasmiškai ir tai buvo toks įtvirtinantis mūsų ryžtą jaunimo judėjimas“, – apibūdina 1989-ųjų koncertų nuotaikas dainininkas.
Ir nors, A. Kaušpėdo teigimu, negalima sakyti, kad Roko maršo dalyviai pirmieji parodė Lietuvai Trispalvę, šią pačią karščiausią naujieną per šalį vežė būtent jie.
Į Roko maršus skubėjo ne vien jaunimas. Sugužėdavo ir vyresnio amžiaus žmonių, ir šeimų su vaikais, ateidavo net senukai – koncertai pritraukdavo žmones, niekada nesidomėjusius roku.
„Keistas dalykas, – svarsto dabar A. Kaušpėdas. – Pati „Antis“ yra alternatyviojo roko grupė. Netgi yra tam tikra niša – post pank art rokas. Vėliau, kai aplink buvo daug įvairios muzikos ir „Antis“ po truputį atgimė, reikėjo susirasti sau vietą, nes konkuravome su daugeliu. O tada, 1988 metais, „Antis“ buvo numeris vienas – populiariausia Lietuvos grupė. Po jos ėjo „Rondo“, „Fojė“ ir panašiai. Ką tai reiškia? Buvo svarbi ne pati forma, o turinys. Kad priešiniesi sistemai, esi nesisteminis, kad esi už laisvę, o ne kad dainos patinka ar nepatinka. Kas nešė savyje daugiausia laisvės, tas ir buvo labiausiai priimtinas.“
„Buvo svarbi ne pati forma, o turinys“, – tokius roko maršus prisimena „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, sakantis, jog į koncertus minios rinkosi klausytis laisvės žodžių. PB archyvo nuotrauka
Tais laikais Roko maršas buvo išskirtinis reiškinys ne vien savo masiškumu, bet ir idėjomis – tegul ne visada akivaizdžiai išsakomomis. Pats rokas sovietmečiu laikytas nepriimtinu ir net draustas, nes buvo laisvę ir revoliucines mintis simbolizavusi muzika. O faktas, jog kartu su roko grupėmis į Roko maršo koncertus keliavo ir pankai bei kiti tuometinės valdžios netoleruoti neformalai, tik stiprino augančią pasipriešinimo bangą.
Kitu laiku toks muzikantų žygis per šalies miestus galėjo sulaukti nemenkų sankcijų. Bet 1987-aisiais, kaip sako A. Kaušpėdas, jau buvo įsismarkavusi Pertvarka ir „Glastnost“ politika, sumažinusi cenzūros bei padidinusi žodžio laisvę.
„Michailo Gorbačiovo idėjos jau buvo gerokai išpopuliarintos ir daug kas Roko maršą priėmė kaip tam tikrą „Perestroikos“ įsikūnijimą, – mano rokeris. – Dėl to tam tikros partinės struktūros ir KGB bei visi kiti nelabai žinojo, kaip iš tikrųjų turi būti. Todėl ir Sąjūdis buvo priimamas ir leista jam sustiprėti. Nes niekas nesuprato, kada reikia spausti, o kada – atleisti. Susivokė tik apie 1989 metų vasarą, bet buvo jau per vėlu – Lietuva jau buvo mobilizuota.“
„Anties“ lyderis neabejoja: Lietuva buvo gavusi istorinį šansą pabėgti iš Sovietų Sąjungos ir tai padarė. Tuo tarpu kai kurios kitos šalys savo nepriklausomybę gavo kone už dyką – be jokių didesnių pastangų.
„Jie visiškai nežinojo, ką su tuo daryti ir ką tai reiškia, o mes, atvirkščiai, žinojome, ko norime, kas esame ir kuo norime būti, – karštai kalba A. Kaušpėdas. – Todėl ir galima teigti, jog Lietuva labai smarkiai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griuvimo, nes būtent ji labai tikslingai darė tai, ką norėjo daryti. Netgi estai, latviai truputį svyravo, nežinojo iki galo – skelbti ar neskelbti nepriklausomybę, gal užtektų ekonominio suvereniteto? Kuo jiems gali tai baigtis? Taip, visi rizikavo, bet labiausiai rizikavo lietuviai, nes jie buvo kalčiausi.“
Tiesa, Sąjūdis Lietuvoje masiškai prasidėjo paskiausiai, kai jau Estijoje buvo sukurtas Liaudies frontas, Latvija taip pat turėjo analogišką organizaciją.
„Kai jau įsismarkavo, pirmi priėjo finišo tiesiąją ir kirto finišo juostelę pirmi paskelbdami nepriklausomybę. Lietuviai kai jau užsikuria, tai padaro, bet reikia juos užkurti“, – neabejoja A. Kaušpėdas.
Kadangi roko maršai, pasak A. Kaušpėdo, nebuvo lokalus įvykis, apsiribojęs vien sostine ar didmiesčiais, siekiant nepriklausomybės, šaliai išlaisvėjant, per juos į šį procesą buvo įtraukta visa Lietuva.
„Tai buvo labai teisinga ir šimtu procentų pasiteisinusi strategija. Iš tiesų nežinau analogų, kad taip taikiai, bet įtikinamai įvyktų išsilaisvinimas“, – prisipažįsta jis.
Pačiam muzikantui tie daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvę įvykiai paliko gilų pėdsaką.
„Roko maršai galbūt pats ryškiausias mano prisiminimas. Ne kaip epizodas, bet tos tikros meilės akimirkos, kurios yra nepamirštamos, kurios puošia visą gyvenimą ir su jomis viduje atsisveikinsi tik su gyvenimu. Man tai labai daug reiškia ir sunku pervertinti“, – sako A. Kaušpėdas, pabrėžiantis, jog savo asmeninio indėlio nelaiko ypatingu. Tiesiog jam, kaip asmenybei, šie įvykiai suteikė labai daug.
„Galima sakyti, užgrūdino ir visą pasaulėžiūrą sustatė į savo vietas. Vėliau viskas tapo daug daug konstruktyviau ir daug aiškiau negu prieš tai“, – prisipažįsta.
Ar būtų įmanoma pakartoti kažką panašaus į roko maršus? A. Kaušpėdas mano, jog tai klausimas, į kurį sunku atsakyti. Dabar visai kiti laikai, kitos protesto formos ir kitoks gyvenimas.
„Tuomet vyko revoliucingi įvykiai – buvo lūžio laikotarpis. Lūžo sovietinė okupacinė sistema, komunistinė ideologija – lūžo viskas. Atsirado nauja atgimimo ideologija, nepriklausomybės, lietuviškos tapatybės ideologija. Po truputį ji pradėjo skleistis ir iki šiol dar skleidžiasi, – sako, kad prieš daugiau nei tris dešimtmečius vyko gimimas, nepriklausomybės atkūrimo laikas, A. Kaušpėdas. – Taip, padaryti Roko maršą kaip pramogą, pasidžiaugti, žinoma, galbūt surinktume, bet aš nemanau, kad ką nors tai labai smarkiai jaudintų. Tai būtų formalu. O padaryti kaip tikrą daiktą, deja, bet jau viskas priklausytų nuo kažkokių revoliucinių įvykių. Jeigu kas nors labai ypatingo atsitiktų, kad reikėtų suremti pečius, galbūt kažkas panašaus vėl įvyktų.“
1987 metų Roko maršo idėja ir siekis buvo paremti Lietuvos kultūros fondą – pirmąją po 1940-ųjų sovietų okupacijos Lietuvoje įsteigta visuomeninė organizacija istorinio kultūrinio palikimo tyrimams remti. Iniciatyvoje dalyvavo 5 grupės, o koncertus, manoma, išvydo kone 60 000 žiūrovų.
1988-aisiais vykstant Roko maršui jau buvo susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Taigi renginys rėmė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį ir žaliųjų judėjimą. Spėjama, kad jo nešamą žinią išgirdo apie 70 000 žmonių.
1989 metų Roko maršas oficialiai rėmė Lietuvos invalidų draugiją, bet pagrindinė idėja buvo reikalauti karinių bazių ir gamyklų Lietuvoje naikinimo. Kartu paminėtos Molotovo-Ribentropo pakto 50-osios metinės ir jo pasekmės Lietuvai.
