Sovietinės okupacijos metais archyvų veikla, priėjimas prie dokumentų ir jų naudojimas buvo griežtai reglamentuotas. O tokie archyvai, kaip Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP) ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB), išvis įslaptinti ir paprastiems mirtingiesiems nepasiekiami. Kol prasidėjus tautiniam atgimimui visuomenė ėmė reikalauti ne tik tuos archyvus perimti Lietuvos valstybės žinion, bet ir juos atverti, išslaptinti.
Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė pripažįsta: perimti tiek LKP, tiek KGB archyvus buvo sudėtinga užduotis. Tačiau jų integravimas į Lietuvos valstybinių archyvų struktūrą tapo vienu svarbiausių Lietuvos archyvų sistemos pokyčių po nepriklausomybės atkūrimo.
Pasak N. Maslauskienės, nuo pat tautinio atgimimo pradžios visuomenė, archyvų bendruomenė kėlė klausimą dėl laisvo priėjimo prie įslaptintų dokumentų: jų reikšmę siekiant atskleisti sovietinio režimo nusikaltimus suvokė kiekvienas.
Reikalavimas, kad visi Lietuvoje esantys archyvai būtų valstybės jurisdikcijoje, būtų užtikrintas jų saugojimas, kad visuomenė galėtų netrukdomai jais naudotis, taip pat buvo įrašytas ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrojoje programoje.
Pagaliau 1990 metais Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė Archyvų įstatymą, įtvirtinusį valstybinį archyvų fondą kaip Lietuvos valstybės nuosavybę ir uždraudusį žinybinę dokumentų nuosavybė. Tai reiškė, kad KGB archyvų dokumentai irgi privalėjo pereiti valstybiniam archyvų fondui. Tačiau saugumiečiai neskubėjo išsiskirti su slapta medžiaga: tvirtino, jog archyvas priklauso Sovietų Sąjungos KGB struktūroms bei Sovietų Sąjungos archyviniam fondui.
Dėl LKP archyvo perdavimo sulaukta šiek tiek mažesnio pasipriešinimo. Ypač po to, kai 1989 metų gruodį LKP atsiskyrė nuo SSKP ir tapo savarankiška partija. Kadangi, N. Maslauskienės aiškinimu, teisę į dokumentus turėjo pati LKP, 1990-aisiais priėmė sprendimą perduoti juos Lietuvos valstybės žinion.
„Čia procesas buvo šiek tiek sklandesnis, – pasakoja N. Maslauskienė. – Bet KGB net nekėlė klausimo apie dokumentų perdavimą Lietuvos valstybei.“
Galimybė perimti KGB bylas atsirado tik tada, kai 1991 metais žlugo rugpjūčio pučas ir kai buvo priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimai dėl KGB veiklos nutraukimo.
LKP archyve buvo saugomi pačios partijos, komjaunimo ir kitų su komunistiniu judėjimu Lietuvoje susijusių įstaigų, organizacijų bei asmenų dokumentai.
Pokariu įsteigtas Partinis archyvas buvo Partijos istorijos instituto prie LKP Centro Komiteto – Marksizmo-leninizmo instituto prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK filialo padalinys, pavaldus Maskvos centriniam partiniam archyvui.
Įdomu tai, kad, pasak N. Maslauskienės, keičiantis laikams, LKP dokumentai nebuvo naikinami (tą vėliau patvirtino ir specialiai sudaryta komisija). Net tuomet, kai, LKP atsiskyrus nuo SSKP, reorganizavus Partijos istorijos institutą ir 1990 metų kovą pertvarkius į LKP archyvą prie LKP CK, tokie pokyčiai sukėlė SSKP vadovybės pasipiktinimą ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dalinys buvo pasiųstas užimti archyvo patalpas.
„Kai 1991 metais KGB buvo paskelbta už įstatymo ribų, jos veiklai tirti buvo sudaryta komisija, vadovaujama Balio Gajausko. Komisija važiavo per Lietuvą ir iš visų KGB padalinių rinko dokumentus, dėjo į maišus, antspaudavo ir vežė į Vilnių.
K. Remeika, LYA direktoriaus pavaduotojas
Tačiau, N. Maslauskienės teigimu, tiek instituto, tiek partinio archyvo darbuotojai buvo apsisprendę remti tautinį atgimimą. Jie pasipriešino Sovietų Sąjungos komunistų partijos struktūrų pastangoms perimti archyvą savo žinion – kad taip nenutiktų, budėdavo kiaurą parą.
„Buvo paralyžiuotos bet kokios pastangos perimti archyvą ir grąžinti jį Maskvos žinion“, – pasakoja Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja.
Pasak jos, partinius dokumentus nuo sunaikinimo išgelbėjo ne tik archyvo darbuotojai, ėmęsi visų priemonių užkirsti tam kelią, – prisidėjo ir didžiulis visuomenės susidomėjimas. Netrukus archyvo apsauga buvo pavesta Lietuvos vidaus reikalų ministerijos padaliniams: jis nuolat stebėtas, kontroliuojamas transporto judėjimas. Tad galiausiai, nepaisant Maskvos trukdymų, LKP dokumentai buvo integruoti į valstybinių archyvų struktūrą. Juos, N. Maslauskienės teigimu, po rugpjūčio pučo perėmė Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Vyriausybės – kaip ir archyvo pastatą.
Lietuvos SSR KGB archyve saugoti NKGB–MGB–KGB operatyvinio ir agentūrinio darbo dokumentai, saugumo agentų asmens ir darbo bylos, baudžiamosios bylos, iškeltos dėl politinių motyvų. Saugoti ir dokumentai, kurie atspindėjo sovietų valdžios terorą okupuotoje Lietuvoje, gyventojų persekiojimą ir genocidą, pasipriešinimą sovietams ir to pasipriešinimo slopinimą.
Todėl nenuostabu, kad augant visuomenės spaudimui atverti archyvą, tokia medžiaga pradėta naikinti, dalis jos išvežta iš Lietuvos.
Iki 1990 metų balandžio buvo sunaikinta 53 470 bylų. Iš jų 14 640 – operatyvinės įskaitos, 468 paieškos bylos, 20 literinių bylų, 2 105 profilaktikos bylos, 33 760 agentų asmens bylų bei 2 477 agentų darbo bylos.
Į Sovietų Sąjungos KGB Omsko srities valdybos archyvą 1990-aisiais išvežta 26 917 bylų.
Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Remeikos teigimu, naikindami informaciją saugumiečiai plušėjo nepailsdami. Net buvo sudaryta darbo grupė iš buvusių ir pensijon išėjusių KGB darbuotojų, jie vartė bylas, iš jų išpjaustė agentų pavardes bei kitą juos padedančią identifikuoti informaciją.
„Sakysime, agentas Beržas: jo vardas, pavardė, gimimo metai… Viskas išpjauta, – pasakoja archyvaras. – Lapų neplėšydavo, o gražiai, matyt, skutimosi peiliuku išpjaudavo ką nors pasidėję po apačia, nes kitas lapas likdavo nepažeistas.“
Kodėl informacija nebuvo naikinama didesniais mastais, juk, pačių saugumiečių pripažinimu, kaip tik tos bylos buvo pačios vertingiausios agentūriniu, istoriniu požiūriu, pasak K. Remeikos, dabar jau niekas nesužinos.
Beje, didelės dalies saugumo bylų tuo metu jau nebebuvo Lietuvoje. Ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo teigimu, mūsų, taip pat Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities KGB dokumentai archyvuoti Uljanovske. Čia jie patekdavo maždaug nuo 6-ojo dešimtmečio nuolatiniam saugojimui. Tačiau kai Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas, dokumentų srautas į Rusiją suintensyvėjo. Į Uljanovską išvežtos KGB darbuotojų asmens bylos, agentų asmens ir darbo bylos, pradėti gabenti agentūrinės informacijos turintys dokumentai… Vėliau dalį jų pavyko susigrąžinti, tačiau tik baudžiamąsias ir filtracines bylas.
Abiem šalims 1992 metais susitarus, perduotas Lietuvos SSR KGB baudžiamųjų bylų fondas (11 558 bylos), filtracinių bylų fondas (31 241 byla), baudžiamųjų ir filtracinių bylų kartotekos, šių fondų apskaitos dokumentai.
K. Remeikos pasakojimu, KGB savo dokumentus naikindavo pagal nustatytą tvarką – tuo užsiėmė specialios komisijos, buvo sudaromi aktai. Tačiau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę gautas naujas nurodymas: naikinti konkrečius dokumentus vietoje ir nesilaikyti jokios tvarkos.
Archyvo direktoriaus pavaduotojo žiniomis, iš pradžių dokumentai deginti Vilniuje krosnyje. Šiai užsikimšus, pradėti pjaustyti juostomis. Pjaustyklėms irgi neišlaikius krūvio, tiesiog plėšyti.
Žlugus 1991-ųjų rugpjūčio pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos karinių-represinių struktūrų Lietuvoje“, taigi buvo nutraukta SSRS KGB padalinio Lietuvoje veikla. Rugpjūčio 24 dieną įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Laikinoji tyrimo komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Ji įpareigota perimti visą KGB padaliniuose Lietuvoje esantį turtą, archyvus ir kitą dokumentaciją.
„Kai 1991 metais KGB buvo paskelbta už įstatymo ribų, jos veiklai tirti buvo sudaryta komisija, vadovaujama Balio Gajausko. Komisija važiavo per Lietuvą ir iš visų KGB padalinių rinko dokumentus, dėjo į maišus, antspaudavo ir vežė į Vilnių“, – pasakoja K. Remeika.
Dokumentai rinkti ne vien iš seifų, darbuotojų stalčių, bet ir iš šiukšliadėžių – net patys smulkiausi fragmentai. Archyvarams paskui juos tvarkant esą nesunku buvo tokius atskirti.
„Šiukšliadėžių viršuje rasti dokumentai būdavo vos du kartus perplėšti, o kartais ir vieną – matyt, dėl nuovargio“, – spėja.
Popieriaus skiautės taip pat buvo rūšiuojamos, klijuojamos – kad būtų prarasta kuo mažiau informacijos. Nes apie tai, kokių ir kiek dokumentų buvo Lietuvos SSR KGB archyve ir kiek jų dingo ar buvo išvežta, pasak K. Remeikos, gerai žinota. Tačiau kas laikyta saugumo darbuotojų stalčiuose ir kiek tos informacijos netekta, neįmanoma pasakyti, nes tai nebuvo apskaityta.
Tiek vienai, tiek kitai sovietinei organizacijai dokumentų paviešinimas nebuvo naudingas.
Archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėjos N. Maslauskienės teigimu, ir LKP, ir KGB dokumentai atspindėjo sovietinio režimo nusikaltimus.
„Nors politinį sprendimą dėl, sakykime, represijų prieš Lietuvos gyventojus, jų trėmimo priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybė, atitinkamą sprendimą priimdavo ir LKP vadovybė, – aiškina archyvarė. – Tad taip pat buvo politiškai atsakinga už represijas.“
Yra išlikę dokumentų, liudijančių komunistų partijos vadovybės priimtus politinius sprendimus ir dėl antisovietinio judėjimo slopinimo – ypač ginkluoto.
„Tad nusikalstamos Lietuvos komunistų partijos veiklos ir nusikalstamos Sovietų Sąjungos komunistų partijos politikos įrodymų LKP dokumentuose galima rasti“, – patvirtina N. Maslauskienė.
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir pirmaisiais jos metais visuomenę, anot archyvarės, ypač domino Sovietų Sąjungos režimo teroro politika, masiniai gyventojų trėmimai, represijos prieš pasipriešinimo sovietų santvarkai dalyvius. O šios informacijos daugiausia buvo galima rasti KGB dokumentuose.
„Ypač visuomenę domino KGB baudžiamosios bylos, informacija, susijusi su sovietiniu saugumu bendradarbiavusiais asmenimis, kurie prisidėjo prie nusikalstamos politikos įgyvendinimo, dalyvavo represijose“, – vardija N. Maslauskienė.
Tokią informaciją, jos teigimu, Valstybės saugumo komitetas itin stengėsi arba sunaikinti, arba išvežti.
„Sovietams vienodai buvo pavojingas ir LKP, ir KGB dokumentų paviešinimas. Tai ne tik būtų diskreditavę režimą, bet ir pakirtę jo pagrindus, todėl buvo stengtasi nuo pat sovietinės okupacijos pradžios tokius dokumentus įslaptinti“, – priduria LKP dokumentų skyriaus vedėja.