Žydų kapinės 1932 m.

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Septintajame dešimtmetyje sunaikinus Panevėžio žydų kapines, toks vandalizmas piktino ir lietuvius, ir žydus. Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mirusiųjų atminimas vėl įamžintas

Atminties skveras, įsiterpęs tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių, saugo tūkstančių mirusių žydų, ir ne tik jų, atminimą. Šios vietos istorija sukrečianti – sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir amžino poilsio vietoje dargi brutaliai įrengtas fontanas. Dalis paminklinių akmenų buvo įmūryti į dekoratyvias akmenines tvoras miesto centre.

Mena XVII amžių

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano duomenimis, Atminties skvere laidoti pradėta maždaug XVII amžiaus pradžioje. Jau tada žydai gyveno Panevėžyje, turėjo ir savo kapines. Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius gali siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas. Čia buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse ilsisi ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Čia palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.

Kapinių teritoriją riboja Vasario 16-osios, Sietyno, Naujamiesčio gatvės.

1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu nuspręsta kapines uždaryti – jose nebelaidota, tačiau, pasak G. Kofmano, jos turėjo būti prižiūrimos. Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius. G. Kofmanas abejoja, kad tokio nurodymo būta iš Maskvos. Jo nuomone, veikiau tuo tik teisintasi. Mat nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, netgi ir Vilniuje žydų kapinės nebuvo naikinamos.

„Čia buvo vietinės valdžios iniciatyva. Gal norėjo pasirodyti, kokie didvyriai ir labai gerbia sistemą? Tad ir padarė didžiulę klaidą“, – svarsto G. Kofmanas.

Vietoje kapų įrengė fontaną

Kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau tokių daug neatsirado. Pasak G. Kofmano, apie tai skelbimas buvo įdėtas ir tuomečiame miesto laikraštyje, tačiau kreiptis dėl tokios procedūros suteikta labai mažai laiko.

„Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistane, Sibire, tolimajame Sachaline, dar kitur. Jie nežinojo, kad yra priimtas toks sprendimas. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja G. Kofmanas.

Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.

O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pasak G. Kofmano, prieš kurį laiką pavyko gauti 1982 metų šio parko nuotrauką su fontanu. Joje matoma, kad dalis fontano įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.

„Buvo įkurtas tikras parkas, kuriame pradžioje stovėjo kioskai. Lietuviai, šalia gyvenę kaimynai, pradėjo labai piktintis – koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Tai tikros kapinės, kuriose ilsisi daug žmonių. Jos vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje“, – sako G. Kofmanas.

Dar iki šių dienų viename kapinių kampe išlikę vaikiški dviračių takai.

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

Atvykusiems – šokiruojanti žinia

Kultūros vertybių registro duomenimis, dabartiniame Sietyno skvere veikusiose kapinėse iki 1940 metų buvo apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų. Kapines uždarius, dalis jų saugoti tuomečio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje.

1990 metais pasirūpinta, kad skulptūra „Vėžys“ būtų perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti, išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų. Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.

Tik paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį pora nedidelių akmenų – paminklų likučiai – iš sienelės Elektros gatvėje iškrito. Jas, laikantis tradicijų, nuspręsta palaidoti Kurganavos kapinėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti žydai.

„Paminklinių akmenų negalima dėti bet kur. Jie turi grįžti į kapines“, – pasakoja G. Kofmanas.

Sugrąžino į kapines

Galiausiai ištaisyta ir visa prieš daugelį dešimtmečių padaryta klaida. 2003 metais pradėta ardyti sienelė šalia Panevėžio dramos teatro. Tuometė miesto valdžia ėjo ir žiūrėjo, ant kurių akmenų išlikę žydiški užrašai. Vyko ne vienas posėdis svarstant, kaip sutvarkyti kapines ir atkurti istorinį teisingumą.

„Ištaisyti baisią klaidą, kad Panevėžiui nebūtų gėda. Kapinės buvo apleistos, o miestas tuo metu plėtėsi, vyko didelės statybos“, – pasakojo G. Kofmanas.

Pradėjus ardyti sienelę prie Panevėžio dramos teatro, paaiškėjo, kad į ją įmūryta gerokai daugiau paminklinių akmenų, nei manyta.

„Pradžioje buvo išlupta apie dešimt akmenų. Kartu su jais nukrito ir daugiau. Pamatėme, kad su užrašais jų yra vis daugiau. Beveik visi akmenys buvo tokie, atvežti iš kapinių. Jie buvo klijuojami užrašais į vidų, turbūt kad nesimatytų“, – mano Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Pradėtas tvarkyti ir pats Atminties skveras. G. Kofmano teigimu, tai buvo maždaug septynerius metus trukęs vienas pagrindinių jo projektų. Panevėžio savivaldybė tam skyrė 10 tūkst. litų. Prie memorialo įkūrimo prisidėjo ir Panevėžio žydų bendruomenė, kiti rėmėjai. Rinkti lėšas užsienyje padėjo ir profesorius Kitas Kei iš JAV, kurio protėviai taip pat palaidoti šiose kapinėse.

Pasak G. Kofmano, svarstyta, kokį paminklą vertėtų pastatyti kapinėse. Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša sukūrė ne vieną variantą, tačiau apsispręsta ties dabartiniu – „Liūdinčia žydų motina“.

„Reikėjo memorialo, skirto visiems, nes paminklų juk nebeliko. Pakalbėję su rabinais, ambasadoriumi, istorikais nusprendėme, kad reikia įamžinti motiną, kurią žydai laiko pagrindiniu žmogumi. Pagal motinos tautybę visiems šeimos nariams pereina žydų tautybė“, – pasakoja G. Kofmanas.

Pasak jo, tvarkant teritoriją, darbo išties buvo daug. Be to, nebuvo lengva iš senųjų paminklinių akmenų įrengti memorialą.

„Perrinkta apie 2000 akmenų, kurie buvo išlupti iš sienos. Reikėjo stovėti prie kiekvieno akmens, kad jis nebūtų apverstas aukštyn kojomis – mūsų rašmenys būtų teisingi“, – sako G. Kofmanas.

Šaknis surado Panevėžyje

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

sandėliuose. Visų memoriale panaudoti nebuvo įmanoma. Svarstoma ateityje iš jų sukurti sienelę prie įėjimo į istorines kapines. Tik dalis antkapių grąžinta į tas pačias kapines.

Sutvarkytos kapinės ir memorialas Atminties skvere atidaryti 2009 metais. Atidaryme dalyvavo penki ambasadoriai, Savivaldybės atstovai, daug kitų svečių.

Aktyviai rėmęs kapinių sutvarkymą profesorius K. Kei yra aprašęs šį procesą. Savo pasakojime jis mini pradžioje žinojęs, kad Panevėžio senosiose žydų kapinėse palaidoti keturi jo protėviai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jų – septyni.

Jis pasakojo tyrinėjęs savo šaknis. Pasak K. Kei, šeima net nežinojo, kad kilusi iš Lietuvos, ir juo labiau nebuvo girdėjusi apie Panevėžį. K. Kei senelis mirė jaunas, kai jo sūnui dar nebuvo net savaitės. Tad visos K. Kei žinios apie senelį apsiribojo jo vardu ir pavarde bei tai, kad gimė „Rusijoje“. Gilindamasis į šeimos šaknis, profesorius sužinojo, kad ir močiutės šeima kilusi iš Panevėžio bei palaidota žydų kapinėse. Todėl kitoje memorialo pusėje dabar ir matyti išvardyti ne tik rėmėjai, bet ir K. Kei šeimos artimieji.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų