-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visa Lietuva, jos miestai ir miesteliai išraižyti įvairiausiais keliais – didžiulėmis automagistralėmis, mažesniais keliais, žvyrkeliais ar paprastais lauko keliukais. Šiais laikais vairuotojai, važiuodami duobėtais keliais, keiksnoja valdžią ir kelininkus, tačiau prieš keliolika dešimtmečių buvo laikas, kai tam tikrus kelius taisė patys gyventojai, o dalis dabar žinomų kelių dar tik buvo tiesiami.
Pavarčius senuosius miesto laikraščio numerius akivaizdu, kad bėgant dešimtmečiams aplinkybės kiek keičiasi, tačiau problemos lieka panašios. Anksčiau keliai keiksnoti dėl vienokių priežasčių, o dabar jos šiek tiek kitokios, bet pačios bėdos niekur nedingo.
Pavasaris – kelių taisymo sezonas, tad 1924 metais apskrities viršaičiai ir seniūnai išklausė inžinieriaus paskaitą „Kaip keliai taisyti“. Aiškinta, kad tuo laiku keliai taisyti „naturale prievole“ ir skirti du sezonai – pavasario ir rudens. Pavasarį kelius žmonės taisydavo užsėję laukus. Kitaip tariant, nudirbę svarbiausius pavasario darbus.
„Iškasa arba išvalo griovius ir žemę meta į kelio vidurį, atveža gražaus smėlio vežimą, iš viršaus pabarsto, pašaukia komisiją ir džiaugiasi, kad taip gražiai atrodo keliai“, – aiškinta tuometė tvarka. (Citatų kalba netaisyta.)
Rudenį viskas buvo pakartojama. Tokia tvarka galiojo ne pirmus metus.
„O keliai pavasarį ir rudenį nepakenčiami, tiesiog išbristi negalima. Kiek ratų lūžta, kiek arklių stimpa, kiek žmogus energijos ir laiko aikvoja, kokia puiki dirva epidemijoms. Krapšto pilietis pakaušį ir keikia…Pirmas keiksmas tai valdžiai; „mat, sako, kaip buvo vokietys, tai dar galima buvo važiuoti, o mūsų valdžia nežiūri“. Mes pamirštame, kad valdžia esame mes patys, jei mes patys būsime rūpestingi ir norėsime, tai tinkami keliai bus. Nė vienas vokietys kelio netaisė, tiktai vokiečio buvo bizūnas, o mūsų nugaros“, – rašyta 1924 metais.
Tais metais raginta imtis visų priemonių, kad keliai būtų geresni. Be to, siūlyta, kad ateityje galbūt būtų geriau mokėti tam tikrą mokestį už kelių taisymą, o darbą atliktų valsčių valdybos ar komisijos.
„Ūkininkai, įmokėję galės savo pinigus grąžinti, prisidėdami prie darbo arkliais, taisomi keliai bus prižiūrimi technikų specialistų, galima bus įsigyti reikalingus įrankius ir pirmon eilėn taisyti nepakenčiamiausios vietos, pagaliau sumažės bedarbė, nes keli šimtai darbininkų turės darbo. Apskrities valdybai reikėtų paimti iniciatyvą savo rankosna ir pasiūlyti valsčių taryboms naują kelių taisymo būdą“, – siūlyta tuomet.
Panevėžio siaurojo geležinkelio stotis. Apie 1915–1918 metus.
Atrodo, kad po poros metų mažai kas buvo pakitę. Daugiau aplink Panevėžį pavažinėjęs žmogus miesto laikraštyje išsakė savo pastebėjimus. Pasak jo, kai sausa, keliai dar gana normalūs, tačiau pradėjus lyti, pastebima, kad ant kelių per mažai žvyro.
„Sako, to žvyro maža čia ir esą, ar bent labai toli. Kaipgi padarius, kad keliai labiau nužvyravus? Girdėjau, vieni sako: reikia savivaldybei ar valdžiai nutiesti gelžkeliukas iki gausios žvyrduobės, nes ūkininkams vieniems per sunku iš toli privežti žvyro. Gražus dalykas. Bet kol kas tai yra tik malonus klausyti sumanymas“, – susipratusiu valstiečiu prisistatęs žmogus vertino pasiūlymą tuomet.
Priminta, kad keliais reikia rūpintis nedelsiant, tad siūlyta, kad galbūt laisvesniu metų laiku reikėtų labiau prispausti kelių taisytojus. Pavyzdžiui, žiemą, kai būna geras rogių kelias ir galima nuvažiuoti toliau. Be to, šis metų laikas laisvesnis ir ūkininkams.
„Dar nemačiau, kaip čia esti su tuo žvyro vežimu žiemos metu, bet Rokiškio parubežio Kurše gyvendamas mačiau ir gėrėjaus, kaip latvių ūkininkai žiemos metu priveža ant kelių žvyro krūvas, o pavasarį tik eina su lopetomis ir paleidžia žvyrą. Ten nebent patys apsileidėliai žvyrą veža pavasarį ir vasarą“, – dalinosi savo pastebėjimais žmogus.
Pavasarį ne tik gaištamas brangus laikas, bet ir netaisyti keliai būna sunkiai išvažiuojami, sudėtinga važiuoti sunkiems vežimams su žvyru.
„O žiemą sausa, prisipylęs šast iš vežimo ir kucenk, kad ir keletą kilometrų. Tik didesnių kelių taisytojų atsidėjimu galima laukti ir žmoniškesnių kelių. Reiktų pratintis savarankiškai, be botago prievartos, varyti mūsų krašto kultūrinimo darbas“, – raginti ūkininkai.
Prieškariu tiesti ir nauji keliai. 1930 metais gyventojai rūpinosi būsimu plentu, turėjusiu vesti į Pajuostį. Nuogąstauta, kad jis bus toks pat kreivas, kaip ir tuo metu naudotas vieškelis. Taip spėta pagal elektros stulpus, sukastus pagal senąjį vieškelį.
Po kelerių metų miesto laikraštyje aprašyti kelių svarbių kelių tiesimo darbai. Tuo laiku ūkininkai nekantriai laukė plento tarp dviejų to meto apskrities miestų – Panevėžio ir Kėdainių.
„Ūkininkai tuo kelio ruožu nuolat turi svarbių tranzitinių ir kitokių reikalų. Pagerėjus susisiekimui, galima tikėtis ekonominio gyvenimo šioj apylinkėj pagerėjimo“, – tikėtasi 1934 metais.
Be to, plento tiesimas naudingas ir darbininkams, kurie tikėjosi geresnio uždarbio.
Tais pačiais metais gyventojai rūpinosi ir dėl pradėto tiesti plento į Naujamiestį. Daugelis siūlė plentą tiesti pro Upytę, nes tai atrodė tiesesnis kelias į Kauną. Teigta, kad Upytės, Krekenavos ir Surviliškio gyventojai noriai būtų apsiėmę vežti žvyrą ir akmenis, kad tik plentas būtų tiesiamas būtent šia kryptimi. Ši vietovė buvo akmeninga ir atokiau nuo geležinkelio stočių. Pastebėta, kad šiose apylinkėse auga geriausi Panevėžio apskrities miškai, kurių eksploatacija, turint plentą, būtų buvusi sėkmingesnė.
„Visi nori, kad Panevėžio ir Kėdainių aps. savivaldybės susirastų būdų plentą nutiesti iki Babtų, kur jis susitiktų su iš Klaipėdos į Kauną einančiu plentu. Plento nuvedimas turėtų didelės reikšmės Panevėžio miestui, iš kurio šiemet į Kauną jau eina autobusai, kurių kursavimas plentu būtų daug malonesnis. Kelionė traukiniu su sustojimais Radvilišky panevėžiečius tiek vargino, kad dabar autobusais bus galima atsikvėpti“, – teigta 1934 metais.
Planuoti ir kiti kelių tiesimo darbai. Pavyzdžiui, Panevėžio savivaldybė planavo tiesti kelią į Vabalninką, iš viso – 9 kilometrus. Biržų savivaldybė planavo Biržų–Panevėžio, Vabalninko–Panevėžio ir Biržų–Germaniškio ruožuose nutiesti 6 kilometrus plento.
Laisvės tiltas. 1925 metai.
Tais laikais būta ne tik duobėtų, pažliugusių, sunkiai išvažiuojamų kelių, bet ir pavojingų vietų. Pavyzdžiui, 1935 metais pastebėta, kad važiuojant vieškeliu iš Ramygalos į Panevėžį prie pat Ramygalos, tuoj už tilto, buvo gana gilios nebenaudojamos žvyrduobės. Perspėta, kad neaptvertos duobės šalia vieškelio, kuriuo pavasarį būna didelis judėjimas, yra pavojingos. Be to, važiuojant tuo pačiu vieškeliu netoli Rimaisų–Barklainių perspėta apie siaurus tiltus be atramų. O juk jais važiavo ne vien arklių traukiami vežimai, bet ir autobusai.
Mieste taip pat buvo ką veikti ir daug kuo teko pasirūpinti patiems gyventojams. Štai 1925 metais apskrities viršininkas įspėjo „Panevėžio plecių savininkus“, kad iki rudens būtų sutvarkyti šaligatviai, įvažiavimai ir tvoros. Teigta, kad tvarkingesni gyventojai tai jau atliko ir ramiai laukia, kol komisija apžiūrės, tačiau dalis ne tik laukė paskutinės dienos, bet ir neketino laikytis reikalavimų. Tai būtų atsisakymas vykdyti teisėtos valdžios reikalavimus, už ką smarkiai bausta. Vis dėlto savo pastebėjimus laikraštyje išsakantis panevėžietis manė, kad toks delsimas susijęs ne vien su namų savininkais, bet ir nežinojimu, kaip ką daryti – nebuvo nei jokių instrukcijų, nei nurodymų. Žmonės baiminosi, kad ėmęsi daryti taip, kaip jiems atrodė geriausia, gali padaryti dar blogiau. Tokių pavyzdžių to meto Panevėžyje, atrodo, netrūko.
„Pavyzdžiui, paimkime nors kad ir Smėlynės gatvę, o kiek rasime didžiausios netvarkos, tvarkant minėtos gatvės šaligatvius ir tvoras. Ypač blogą įspūdį sudaro dabartinės tvoros: vieno virš dviejų metrų aukštumo, greta vos aukščiau kelių, čia vėl kuolų tvora ir dar vielomis išpinta ir t. p., žodžiu, tikras mišinys, kas mieste ir dar didesnėse gatvėse neturėtų būti. Nuo to, žinoma, nei kiek neatsiliko ir trotuarai, kuriais lietui palijus nedrąsu eiti, kad akių neužpurkštų užminus lentgalį“, – pasakota prieškariu.
Kiek geriau atrodė darželių tvorelės Respublikos gatvėje, kur miestas savo lėšomis prie vieno piliečio namų buvo padaręs pavyzdinę tvorelę. Manyta, kad panašiai reikėtų pasielgti ir su šaligatviais bei tvoromis ir padaryti bent po vieną tokią kiekvienoje gatvėje. Svarstyta, kad jei miestui tai per brangu, galbūt būtų galima rasti ir supratingą savininką, kuris tai atliktų savo lėšomis, tačiau jam reikėtų turėti tikslias instrukcijas, kaip viskas turi atrodyti.
„Turint tokį pavyzdį ir visos gatvės gyventojai privalėtų panašiai tvarkyti šaligatvius ir tvoras. Tuo pačiu tvarkymu, reikėtų turėti omeny ir medeliais apsodinimą, arba prisirengimą sodinti“, – rašyta prieš keliolika dešimtmečių.
Tarpukario Panevėžio gatvės ne visos buvo grįstos, taigi ne visada ir lengvai pravažiuojamos.
Ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje kalbėta apie tai, kad miestas neturi „geros betonuotos vietos“.
„Nekalbant apie šiaip gyventojus, tik turėkit galvoje didžiulius turgus, dukart per savaitę suvažiuojamus. Ir vienos neužtektų – bent trijų reiktų. Ir šiuo atžvilgiu mūsų miestas atsilikęs ne tik nuo, pav., Šiaulių ir kitų didesnių miestų, bet ir nuo Biržų, kur vos tik po aštuonis tūkstančius gyventojų tėra“, – rašyta tuomet.
Tuo pačiu metu paskutinėmis vasaros rašyta ir apie Laisvės tilto atidengimą Panevėžyje.
„Iš ryto linojo, bet apie vidurdienį dangus prasiblaivė, ėmė šviesti saulė. Žmonių prie tilto susirinko didžiausios minios – pilnos gatvės, aplipę krantai. Nevėžis, išsiliejęs iš krantų, srauniai teka. Minia sujudo – įkrito vaikas į Nevėžį. Policininkas šoka į vandenį, vaikas išgelbėtas“, – užfiksuoti to meto įvykiai.
Kaip aiškėja iš straipsnio, tiltą norėta statyti „dar prie rusų“, buvo sukurtas ir planas, tačiau darbus sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Tad naujas tiltas mieste pastatytas tik po geroko laiko. Atvažiavus valdžios atstovams, sukalbėta malda. Vėliau miesto valdyba tarybos nariams ir svečiams surengė pietus.
„Per tiltą pravažiuoja du sunkieji automobiliai, puikiu aliuriu per tiltą perlekia gaisrininkai su savo mašinomis. Tiltas geležies betono tikrai išrodo puikiai“, – džiaugėsi panevėžiečiai.
